Sudėtinga tema ir sunkūs sprendimai: susvyruos net tvirčiausius įsitikinimus turintys

Kaip visada, Jodi Picoult provokuoja. Pasirenka skaldančias visuomenę temas ir verčia skaitytoją galvoti: kurioje pusėje stoviu aš? Ar tikrai toje pusėje stoviu tvirtai? Ir dažnai rašytoja priverčia suabejoti tuo savo įsitikinimų tvirtumu pasakodama skaudžias, į neteisingo ar nesąžiningo pasirinkimo rėmus įstatytas istorijas. Dažnai tai būna tėvų ir vaikų santykiai, mirties bausmės ar eutanazijos klausimai, gyvūnų teisės, įvairūs teismo procesai ir įstatymų spragos. Šį kartą Picoult akiratyje – viena skaudžiausių gyvenimo kryžkelių. Abortai.

Pasakojimo centre – Misisipės valstija, anksčiausiai Jungtinėse Amerikos valstijose draudžianti abortus. Veiksmas vyksta juos legaliai atliekančioje klinikoje, pavadinimu Centras. Centre šaulys laiko pagrobtus įkaitus: jau peršautą gydytoją, besilaukiančią klinikos seselę, paauglę Reną kartu su jos teta, ką tik abortą patyrusią Džoją, senolę Olaivą ir prieš abortus kovojančią aktyvistę Džaniną. Su pagrobėju Džonatanu kalba derybininkas Hju, kuris kartu yra ir Renos tėvas. Per vėlai savo viršininkams pasakęs šią informaciją jis nebegali šališkai atlikti veiksmų ir visą operaciją pastato į dar didesnį pavojų nei ji jau yra. Tačiau veiksmą mes skaitome atbuline tvarka. Jodi pasakojimą pradėjo nuo kulminacijos ir eina link visko priežasčių. Taip sužinome kiekvieno veikėjo istoriją, nušluostome ašarą, pykstame, bandome suvokti ir tikrai spėjame pastovėti abiejose barikadų pusėse.

Vos gavusi knygą kiek nusivyliau. Mat ji nėra tokia stora, kokios yra visos kitos Jodi knygos. Man jos pasakojimai labai patinka, norisi ilgiau juos panarstyti, o „Šviesos blyksnis“ man žadėjo vienos dienos malonumą. Taip ir buvo – perskaičiau per dieną, bet… to pakako. Knyga skaudi, o tokia ypač bus jautriai į vaikus, nėštumo klausimus reaguojantiems skaitytojams. Čia detaliai aprašyta aborto procedūra vertė gūžtis, ir neišdils iš vaizduotės dar ilgai. Tačiau jokiu būdu nesakau, kad knyga prasta.

Kaip visada, Jodi atliko milžinišką darbą ieškodama informacijos ir stengdamasi kuo tiksliau ir aiškiau mums išdėstyti problemą, jos realumą ir kuo autentiškiau atpasakoti patirtis. Picoult stebėjo atliekamus abortus, apklausė 151 moterį, kuri pati tai patyrė savo kailiu (iš jų tik viena gailėjosi sprendimo), bendravo su aktyvistais, kovojančiais prieš procedūrą. Ji išklausė visas puses ir sėkmingai išliko neutrali. Čia pateikiami, tikriausiai, visi kraštutiniai scenarijai, kuomet tu sutinki su abortu (pavyzdžiui, išprievartauti vaikai) ir tie, kuriuos skaitydama springsti ašaromis, purtai galvą. Knygos veikėjai ir uolūs krikščionys, kovojantys už negimusius kūdikius, ir mokslininkai, embriono vaiku nelaikantys. Tačiau pasakojimas neverčia tavęs rinktis už ar prieš. Bent jau aš, pagavau save ieškančią žmogiškumo, galvojančią apie kiekvieno situaciją atskirai, ir labai džiaugiuosi, jog tokios knygos yra. Jos griauna tuos kvailus, tvirtus kaip siena, ir kitų nuomonių negirdinčius įsitikinimus. Tuos garsiai rėkiančius, bet nieko negirdinčius.

Pabaigoje Jodi pateikia kraupius skaičius, kiek gyvybių nusinešė protestuojančiųjų prieš abortus akcijos. Kiek per jų performansus žuvo gydytojų, seselių ir pacienčių. Kovos prieš gyvybės atėmimą kaina negali būti kitos atimtos gyvybės. Dingsta ir viso to logika, tos pačios kovos priežastis, tikslas, siekiamas rezultatas praranda esmę ir prasmę.

Knyga tikrai provokuoja, ir jei šią recenziją skaitančių tarpe yra žmonių su tais „sieniniais“, nelanksčiais įsitikinimais, knyga jus supykdys – mat pateiks visas situacijos puses, ir nekalbės dalykų, kuriuos girdėt norit. Ir kalbu tiek apie tuos, kurie yra prieš, ir tuos, kurie už. Kaip ir minėjau, Jodi sugebėjo išlikti neutrali. Vienintelis dalykas, kurį ji perteikia šiuo klausimu griežtai, yra tai, kam pritariu ir aš. Visur turi būti pagarba, empatija ir supratimas. Išklausymas prieš nuteisimą ir atjautimas prieš pasmerkimą. Visi augome skirtingai, visus mokė skirtingai, visų keliai skirtingai sunkūs ir visų pasirenkami sprendimo būdai yra asmeniški. Ir tu niekad nežinai, kokią kliūtį gyvenimas pametės tau ar tavo artimui, tad skubėjimas teisti gali labai pakišti koją, kai į kito batus teks lipti pačiam. Nemanau, kad Picoult knygas reikia kam nors rekomenduoti – žinot, kokios jos ir kam. Aštrios, nepatogios, nepamirštamos ir tikrai paliekančios smegenyse dar vieną raukšlę. Puiki rašytoja ir dar vienas jos milžiniškas darbas.