„Pavogta santuoka“: dar vienas puikus ir jaudinantis rašytojos kūrinys

Jau ne kartą esu rašiusi, kaip kreivai seniau žiūrėdavau į Diane knygas. Dėl tų neįdomių ir saldžių viršelių, kurie rėkte rėkia apie klišinės knygos prognozę. Tačiau kartą pabandžiusi, nebegaliu sustoti. Tai tikrai sodrios, apgalvotos, įdomios, geru kaupu dramos pagardintos istorijos, vis dažniau liečiančios aktualias ir opias pasaulio problemas. Knygose dažniausiai vyrauja įtempti veikėjų santykiai, sprendžiantys diskutuotinas ir provuokajančias problemas. Įvaikinimas, neištikimybė, rasizmas, lyties stereotipai ir t.t. Ir ne veltui Chamberlain pasirinko šitokį daržą: iki kol tapo rašytoja, ji dirbo psichoterapeute, tad patirites su skirtingais žmonėmis ir įvairiausiomis gyvenimiškomis situacijomis ji tikrai turi. Panašiai, mano galva, kiek stipriau, rašo Jodi Picoult, o jos knygas tikrai žino daugelis.

1944 metai. Tesos gyvenimas suplanuotas: medicinos studijos, nuo vaikystės mylimas būsimasis vyras ir šviesi, jauki ateitis. Tačiau netikėtai sutiktas nepažįstamasis Henris ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės sujaukia visus planus. Skaudama širdimi Tesa išteka už Henrio, meta mokslus ir atsikrausto gyventi į vyro šeimos namus. Čia ją pasitinka ne itin svetingai nusiteikusios anyta ir moša. Henris meilės nerodo, naujoji šeima nepriima, Tesa nepritampa ir prie miestelėnų gyvenimo būdo, o vilties išsikapstyti – jokios. Tačiau miestelį užklupusi nelaimė džiugesio atneša Tesai. Poliomelito epidemijai užgriuvus, Tesa prisimena savo medicininius įgūdžius ir pagaliau tampa svarbi ir reikalinga. Viską sujaukusi liga į dienos šviesą išvelka ir daugiau paslapčių, grūmojančių vėl sujaukti Tesos ateitį.

Tai prieš paskutinė Dianos Chamberlain parašyta knyga ir tai labai jaučiasi. Anksčiau leidykla vis išleisdavo jos senesnių darbų, kurie toli gražu neprilygdavo naujausiems. Jausdavosi pradedančiosios braižas, ne visai logiški sprendimai ir įvykiai, per daug dramos, per mažai aktualumo. Čia – turime visą puokštę gėrio, kurio ir tikiesi iš Chamberlain. Jautru, subtiliai dramatiška, problematiška. Įsijaučiau į veikėjų gyvenimus ir su jais išgyvenau kiekvieną liūdną ar smagesnį įvykį. Rašytoja savo kūriniu apkabino ne vieną aktualų tiems laikams skaudulį: rasizmą, lygybę, moterų „moterišką“ vaidmenį, karo padarinius ir dažnai laimę griaunančius stereotipus. Nors visko atrodo daug, Diane labai talentingai sudėliojo esminius kirčius ant svarbiausių dalykų, o kiti liko svariais ir autentiškumo suteikiančiais šešėliais. Ji nebandė užsėsti penkių kėdžių ir sukūrė  stiprų, įtraukiantį, pagaulų ir tikrai jautrų pasakojimą, nenuvilsiantį ištikimų rašytojos gerbėjų.