Kaip mokslas tikėjimą gelbėjo

Pirmoji Donoghue knyga „Kambarys“ buvo vienas unikaliausių romanų, kokį tik teko skaityti. Siužetas, jo vystymas, veikėjai, stilius – viskas buvo kaip pirmą kartą ragauta. Dar dabar atsimenu kiekvieną, net menkiausią knygos įvykį, kiekvieną jausmą, išgyventą beskaitant. O jų buvo visa paletė! Pykau, gailėjau, stebėjausi, buvau ir amą praradusi, vėliau džiaugiausi, bijojau. Ilgai galvojau apie tokias situacijas realiame gyvenime. O jų juk tikrai yra! Kas nežino, knyga „Kambarys“ yra apie pagrobtus, viename kambaryje laikomus mamą ir vaiką. Tas kambarys – visas mažamečio pasaulis, nes kitokio jis tiesiog nėra matęs. Labai rekomenduoju šį romaną neskaičiusiems – tikra kokybiškos literatūros dozė. Tokią pačią kokybę autorė dovanoja ir nauju savo romanu „Stebuklas“. Emma Donoghue juo puikiai demonstruoja savo universalumą ir spalvas – istorija visiškai kitokia nei „Kambarys“.

Gūdi XIX amžiaus Airija. Dievobaimingas ir religingas kraštas tiki įvykusiu stebuklu – keturis mėnesius vien dieviškąja mana mintančia vienuolikmete Ana. Mergaitė nevalgo visiškai nieko – keli šaukštai vandens per dieną, ir viskas. Iš visos šalies žmonės plūsta į mergaitės šeimos namus norėdami bent akies krašteliu pamatyti palaimintąją ir paaukoti gėrybių. Tiesiai iš Krymo karo čia atvyksta ir medicinos sesuo Libė, dirbusi petis petin su Florencija Naitingeil. Ji čia iškviesta stebėti Anos ir įrodyti, jog viskas tėra klastotė. Kartu su vienuole pamainomis ji budi prie Anos ir savom akim įsitikina – vaikas nieko nevalgo, o rimtų sveikatos sutrikimų nėra. Seselė visur ieško paslėptų maisto šaltinių, tačiau paieškos bevaisės. Libę gąsdina toks ramus tėvų požiūris į šią anomaliją ir ji pradeda galvoti, jog tėvai pelnosi iš vaiko badavimo. Kuomet Anos sveikata ima sparčiai blogėti Libė kamuojasi dvejonėse: ar ir toliau stebėti ir įrodyti melagystę, ar gelbėti mergaitės gyvybę.

Iškart pasakysiu, jog tai nėra ta knyga, kurios veiksmas nuolat keičiasi, kur  įvykis veja įvykį. Tai lėtas romanas, ir parašytas taip talentingai, kad paleist jo iš rankų nesinori. Jis niūrus, tamsus, klampinantis į religinį pamišimą, gąsdinantis tamsuolišku anų dienų mąstymu. Knyga paliečia ne tik šią temą. Ryškus buvo ir žmonių, niekinančių moters išsilavinimą portretas. Libė – gabi ir protinga seselė, mačiusi įvairiausių atvejų, turinti didžiulės patirties. Tačiau jos niekas nelaiko autoritetinga medicinos darbuotoja, mat seselės darbas yra tik pavalyti, nuplauti ir atnešti, o modernesnis gydymas dar nebuvo pripažintas.

„Stebuklas“ man labai priminė Hannah Kent stilių, tad kam patiko „Paskutinės apeigos“ ar „Gerieji žmonės“ drąsiai gali griebti ir šį romaną. Įdomu buvo sužinoti ir tai, jog šitokie mergaičių nevalgymo atvejai tikrai buvo užfiksuoti istorijoje. Knygos pabaiga taip pat patiko. Tikėjausi slogesnės kulminacijos, tačiau autorė maloniai nustebino. Jei manęs klaustumėte, kuri – „Kambarys“ ar „Stebuklas“ – patiko labiau, greičiausiai likčiau prie pirmojo autorės kūrinio. Nežinau, ar kokia kita knyga galėtų pranokti „Kambario“ man dovanotą emociją. Tikriausiai viskas susiveda į tai, jog esu true crime knygų gerbėja, o „Kambarys“ būtent tokią ir primena.