Kelionė namo po Antrojo pasaulinio karo mūšių. Knygos „Randai. Sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas“ ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato Reinholdo Brauno atsiminimus „Randai. Sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas“.

Reinholdas Braunas su kovos draugais dalyvavo įnirtinguose mūšiuose Čekoslovakijoje, kai gegužės devintosios rytą pasiekė žinia: viskas baigta – karas pralaimėtas, Vokietija kapituliavo. Staiga jis suvokė, jog tai, ką paskutinėmis savaitėmis jautė nenumaldomai artėjant, virto siaubinga realybe. Visa žemė alsavo krauju, paskui draugus ir priešus pamėkliškai nutįso žudikiškas ir tamsus pralaimėto karo šleifas. Viskas baigta!

Jo tėvynė sudėjo ginklus. Jo šalis pralaimėjo karą. Vokietija buvo nubausta taip, kaip niekada anksčiau. Tai, ką jis dabar tikrai žinojo, buvo sunkiai suvokiama ir kiekviena kūno ląstelė priešinosi šiai baisiai minčiai. Ar dėl to reikėjo šešerius metus narsiai laikytis visuose frontuose?! Ar tai, kad lydimi nevilties – vienintelės palydovės, dabar turėjo trauktis į sudegintų miestų griuvėsius, galėjo būti atpildas už visas patirtas kančias, praradimus ir nuolatinę mirties baimę? Ar dėl to turėjo žūti milijonai bendražygių? Ar eidamas į frontą jis nebuvo šventai įsitikinęs, jog eina ten tam, kad apsaugotų savo tėvų žemę nuo pražūties? O ta begalė suluošintųjų ir sužalotųjų? Armija siaubingai paženklintųjų?! Ar ir jų auka veltui?

Sutrikęs Reinholdas stovėjo pilkoje žuvusių vokiečių kareivių masėje. Atrodė, kad visas pasaulis skęsta beprasmiškai pralietame kraujyje. Katastrofos suvokimas lėtai, bet negailestingai skverbėsi į širdis bei protus ir kėlė žodžiais sunkiai nusakomus jausmus, o nuojauta kuždėjo, jog ši būsena lydės visą likusį gyvenimą. Dabar nebereikėjo atremti atūžiančių, viską trypiančių rudųjų priešo ordų, tereikėjo skubiai atsitraukti į negailestingai nuplaktą tėvynę. Bet koks pasipriešinimas neteko prasmės. Likę gyvi sumuštos armijos likučiai šliaužė iš savo priedangų, kad galėtų atsitraukti. Per šalį ritosi nesulaikoma atsitraukimų banga.

Taip prasidėjo jo ilga kelionė atgal į tėvynę, į Vokietiją, kurią lydėjo nelaisvė, pažeminimas, badas, šaltis, nepakeliamas darbas ir žiaurios bausmės. Jis matė, kaip buvę kovos draugai už papildomą duonos kąsnį išdavė savo tautiečius. Jis pažino niekšybę ir tikrą draugystę.

Kartu su kovos bendražygiais Braunas patyrė nusivylimo kartėlį, kad visos aukos ir vargai buvo beprasmiai, Vokietija krito, o abiejose kovotojų pusėse – kalnai lavonų, sugriauti miestai ir daugybė suluošintų likimų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Pasirodė Marija, Marija! Burnoje akimirksniu pajutau saldaus obuolio skonį. Visos mintys apie kelionę iškart išgaravo. Marija!

– Jo aschte.

– Jo aschte!

Ji atsisėdo. Ar tai sapnas? Ne, tai moteris! Jaunutė kaip pumpuras, standaus kūno. Aš pažvelgiau į ją ir ji nusijuokė. Turėjo gražius dantis. „Ak, – pagalvojau. – Kas bus toliau?“ Bet ši mano mintis buvo išties kvaila, nes nieko toliau neturėjo būti, kas turėjo būti toliau?

Vis dėlto kažko norėjau. Norėjau jai padaryti įspūdį, norėjau, kad ji galvotų, jog tą paketėlį atsiuntė man. Koks buvau kvailas, kokiu naivuoliu ji mane pavertė. Keli vengriški žodžiai, kuriuos įsidėmėjau, dabar ėmė suktis galvoje, tačiau negalėjau su jais nieko nuveikti, negalėjau jų ištarti, nes jie netiko tam, ką dabar mielai būčiau pasakęs. Ar dabar būtų tinkama sakyti kenyer (duona) ar kerem (prašau), ar ehseg (alkis), ar aludni (miegoti)? Tai skambėtų kvailai, nederamai ir turbūt dviprasmiškai. Netikėtai pačiam sau pasakiau: „Koszonom (ačiū)!“ Pasakiau šiaip, net nežinau, kodėl tas žodis išsprūdo, ir aš išsigandau.

Marija įdėmiai pažvelgė į mane, nusišypsojo ir kažką labai greit pasakė. O, kad ji prieitų ir paliestų mane savo krūtimis! Ji dėvėjo paprastą languotą palaidinukę, kurios visos sagos buvo įtemptos, tik viršutinė kabėjo laisviau ant trumpo siūlo. Ten dabar ir buvau nukreipęs žvilgsnį ir nežinojau, ką atsakyti.

Jaučiausi toks kvailas, jokia mintis neatėjo į galvą, mano vengriški žodžiai buvo kaip tušti riešutai. Dabar ėmiau daryti visiškai beprasmiškus, nerangius judesius, laikiau pakreipęs galvą, kandžiojau viršutinę lūpą ir bandžiau atrodyti iškalbus. Marija šypsojosi, tačiau atsisuko į tyliai sėdintį Berndą. Nežinodamas, kur dėtis iš sumišimo, įkišau smilių į ausį ir ėmiau kasytis. Prisiminiau, kad labai panašiai visada kasydavosi ir Kokošas. Aš pasidaviau, ir dabar Marija buvo čia tik dėl Berndo. O šis šelmis ramiai kalbėjosi su ja vokiškai! Ji nesuprato nė žodžio, tuo buvau visiškai tikras, bet suprasti tikriausiai ir nereikėjo. Kartkartėm, kažką tyliai niūniuodamas, jis perbraukdavo pirštais per savo trumpus šviesius plaukus. Berndas koketavo savaip – daug tyliau, daug elegantiškiau, ir man buvo nesuvokiama, kad tai jam galėjo atnešti tokią sėkmę.

Jam, matyt, pasisekė todėl, kad mano barzda buvo tamsesnė. Galų gale Berndas Marijos dėmesio gavo ne daugiau nei aš, taigi rezultatas buvo vienodas. Manau, kad tada buvome per daug geros nuomonės apie save. Mums reikėjo daugiau galvoti apie savo utėles ir po stalu laikomas neplautas kojas!

Marija ilgai neužsibuvo, gal tik apie pusę valandos.

– Viszontlatas! Iki pasimatymo! – Atsisveikindama ji padavė ranką abiem.

– Iki pasimatymo, iki pasimatymo!

Ir išėjo… Kur ji išėjo? Ne, mes jai nerūpėjome. Ji atėjo tik paspoksoti į mus! Čia ir vėl turėjau prisiminti Kokošą.

Palinkome virš žemėlapio…

Atsidarė durys. Grįžo Marija?! Deja, ne. Vidun įėjo vyras. Jis buvo netoli trisdešimties, virš viršutinės lūpos nešiojo plonus ūsus. Jo drabužiai buvo kitokie, visai nepanašūs į vietinių gyventojų. Man šis lankytojas atrodė įtartinai išsipustęs. Jo plaukai buvo lygiai sušukuoti, turbūt sutepti pomada arba šunų taukais. Žinoma, mes į jį žvelgėme draugiškai, tačiau žvilgsnis, kuris buvo nukreiptas į mus, nebuvo geras.

Jis su mumis net nepasisveikino. Pastebėjome, kad kalvį ir ypač jo žmoną šis vizitas išgąsdino. Berndas nežymiai užmynė man ant kojos – dėmesio! Kaip greit galėjo viskas pasikeisti! Mums iškilo pavojus ir mes tai jutome. Dabar kalvis kreipėsi į nepažįstamąjį. Mes girdėjome žodį nemetok, jis viską atėjusiajam paaiškino. Tačiau dėl to vyras netapo draugiškesnis, jo žvilgsnis buvo klastingas ir piktavališkas. Pagaliau jis atsisėdo ant toliausiai nuo mūsų stovinčios kėdės. Užkalbino šeimininkę, kalbėjo šiurkščiai, kaip per apklausą.

Sunerimę sekėme jų pokalbį, kurio visiškai nesupratome. Karts nuo karto į mus nukrypdavo niekinantis nepažįstamojo žvilgsnis. Kas buvo šitas vyras? Viena buvo aišku – jis kėlė mums pavojų. Galvojome, kad kol jis čia sėdi, nėra pagrindo labai jaudintis. Bet kai tik jis išeis, būsime nesaugūs.

Apsisprendėme – jam išėjus ir mes nedelsdami paliksime šiuos namus, kad nakties tamsoje dingtų bet koks mūsų pėdsakas. Pagaliau šiurkštus bendravimo tonas kiek sušvelnėjo ir piktam vyrui su ūsų brūkšniu ant viršutinės lūpos buvo patiekta pilna stiklinė degtinės ir didelis gabalas kumpio su duona. Visa tai, žinoma, beveik nieko nereiškė. Pavalgęs ir išgėręs jis išsitraukė nosinę ir ja nusivalė burną. Nosinė! Nosinės neturėjo nė vienas valstietis, netgi Sinja! Vyras išėjo. Netrukus pakilome ir mes. Pasakėme kalviui, ką ketiname daryti.

– Jums nieko nenutiks! – leido mums aiškiai suprasti. – Galite ramiai pas mane pernakvoti.

Ar galėjome juo tikėti? Jo žmona vis dar atrodė labai išsigandusi, ji akivaizdžiai tebebuvo susijaudinusi. Mes delsėme išeiti ir kalvis nuvedė mus per kiemą prie daržinės, kurios duris galima užsklęsti iš vidaus.

Taip pat parodė skylę, pro kurią galima išlįsti tiesiai į arimą, į platų ir atvirą lauką. Likome daržinėje ir į namą nebegrįžome. Tačiau mums vis dar knietėjo sužinoti, kas buvo tas vyras.

– Communista! – atsakė kalvis ir iš jo veido išraiškos galima buvo suprasti, kad kalba eina apie jokių skrupulų neturintį funkcionierių. Dabar prisiminiau senojo Sophus žodžius – dar prieš kelias valandas jis pasakojo mums apie fanatiškus komunistus, kurių yra visuose kaimuose, taip pat ir šiame. „Saugokitės! – įspėjo jis mus. – Saugokitės, kad nepakliūtumėt jiems į nagus! Jie nekenčia vokiečių ir juos persekioja!“ Be abejonės, už tai, kad šiąnakt mus paliko ramybėje, turėjome būti dėkingi tik šiam visų gerbiamam kalviui. Bet jei imtų loti šunys, turėtume dingti pro tiesiai į laisvę vedančią skylę daržinės grindyse. Žandarų šiame kaime nebuvo, tai žinojome dar iš Sinjos. Šiek tiek apsiraminę užstūmėme sunkų daržinės durų skląstį iš vidaus ir sugulėme ant šieno. Kalvis paprašė iškeliauti dar prieš saulėtekį. Jis ketino pažadinti mus iš pat ankstaus ryto. Keliais, vieškeliais.

Netrukus užmigome. Berndas tikriausiai sapnavo Mariją. O aš sapnavau košmarus, man ant krūtinės griuvo kalnai, dideli, galingi, slegiantys kalnai. Per smegenis tekėjo sraunios, nesibaigiančios upės – plačios ir žmogaus nepaliestos. Matyt, per ilgai buvau palinkęs virš žemėlapio.

* * *

Vos prašvitus kaimas jau buvo toli už nugarų. Iš dešinės dunksojo miestas – jis atrodė tarsi didelis, mieguistas žvėris ir mes apėjome jį saugiu atstumu. Laukuose, kuriais keliavome, telkšojo vanduo, turėjome bristi per platų slėnį, pavirtusį į vandens sklidiną katilą. Dar ir šiandien matau tą kraštovaizdį priešais save – arimus, lysves, medžius ir krūmus, matau kelius ir vežimų vėžes juose, matau tolimus kaimus. Matau rytą, jo sidabrą ir jo gaivą. Mūsų opinčiai buvo aplipę dideliais žemių gumulais, kurie laikėsi stipriai prie jų prisitvirtinę. Ėjome sunkiai, bet ryžtingai. Mūsų tikslas buvo pasiekti priešais esančius kalnus. Ir kai tą rytą pirmasis valstietis dar tik kinkė jaučius, savo tikslą jau buvome pasiekę. Neleidome sau jokio poilsio, ėjome ir ėjome, ir tik kai saulė buvo jau labai aukštai, patį vidurdienį susėdome prie vieno šaltinio, nusiavėme opinčius ir nusivyniojome nuo kojų skudurus. Išsiėmėme iš ryšulių duonos, šiek tiek pailsėjome, labai trumpai, nusiprausėme ir vėl į kelionę, be jokio sustojimo, nes diena reiškė tik viena – pirmyn, tik pirmyn, visada pirmyn! Užpakaly palikome savo žiemos pastogę, pakilome į naują kovą, prieš akis buvo vienintelis tikslas – Vokietija! Net ir dabar, kai pasakoju savo istoriją, sunku leistis į smulkmenas apie bedugnes, kurias turėjome peršokti, apie upelius, kuriuos reikėjo perbristi, apie daugybę pavojų bei kliūčių, su kuriais susidūrėme. Mes privalėjome eiti pirmyn, tik pirmyn, tas veržimasis, kuriuo tada buvome lyg apsėsti, šiandieną vėl atgijo manyje – trumpi kelionės epizodai akimirksniu pralekia pro akis – štai status šlaitas, nepaprastai status, toks status, kad jokia kalnų ožka nebūtų sugebėjusi juo užlipti. Tebūnie prakeiktas tas šlaitas! Dėl jo turėjome daryti apylanką ir prarasti daug brangaus laiko! O štai ten – upokšnis! Ne, ne upokšnis, o visa upė, nedidelė, bet srauni upė! Ir jokio lieptelio! Kad ir kaip kruopščiai jo ieškojome!

Galų gale nusiauname opinčius, pasiraitojame kelnes – ledinis vanduo siekia iki šlaunų. Išlipame šlapi, bet kliūtis įveikta. Tikra sanatorija! Ar dar atsimeni, Berndai, tą sanatoriją? Tokią vienišą ten, miške? Tolumoje netikėtai išnirusią prieš akis? Mums buvo smalsu ir mes priėjome arčiau. Joje niekas negyveno, išdaužyti langai, viena siena visiškai sugriuvusi, suvarpyta kulkų. Atsargiai kirtome plačią vingiuotą gatvę, vedančią iš slėnio aukštyn. Ji buvo mirusi – niekas ja nebevaikščiojo ir nebevažinėjo. Miške stovėjo išdegęs ir sudaužytas tankas. Mėtėsi geležies atplaišos, skeveldros ir granatos. Čia praūžė kruvina kova, čia vyko žūtbūtinis mūšis. Po senais bukais rymojo eilė kryžių, sukaltų iš dviejų šakų ir įbestų į žemę. Kryžiai buvo beveik sutrūniję, kapų kontūrai – išnykę. Netoli kryžių tarp sutręšusių lapų gulėjo vokiškas plieninis šalmas. Pakėlęs jį pamačiau, kad jis peršautas kiaurai. „Žiūrėk! – parodžiau Berndui, – žiūrėk!“ Ir prakišau pirštą pro skylę. Tada sugrįžome prie kryžių, nebuvome labai nuo jų nutolę. Nuo šiol dar vienas kryžius turėjo savo šalmą.

Tai tik keli epizodai, keli trumpi prisiminimai apie tos dienos įvykius. Tačiau diena baigėsi, atėjo vakaras. Kur mes praleisime naktį? Nepaisant visų planų ir tykančių pavojų – kaime! Kaime, kur dislokuoti rusų daliniai! O atsitiko štai kas: tamsa užklupo netikėtai, skersai ir išilgai nesimatė jokios vienišos trobos, tačiau netoliese buvo kaimas. Ištyrinėję jį iš pagarbaus atstumo, nusprendėme aplenkti ir keliauti tolyn, tačiau netikėtai sutikome valstietį, rumuną, su kuriuo puikiai susišnekėjome. Tai buvo malonus ir nuoširdus vyras. Telaimina jį Dievas. Jis taip atvirai keikė rusus, kurie iš tvarto išsivedė geriausius gyvulius, kad nedvejodami nusekėme jam iš paskos. Jis nusivedė mus į sodybą, kurioje gyveno jo svainis su šeima. Ši sodyba buvo pačiame gyvenvietės pakraštyje. Jis pats gyveno kaimo centre, todėl pas save negalėjo mūsų apnakvindinti dėl rusų keliamos grėsmės. Nebuvo nieko suprantamiau.

Mamalyga! Aukso spalvos, kvepianti kukurūzais, gaivi mamalyga! Kiek daug meilės dar liko žmonėse! Sotūs ir patenkinti užmigome prie šiltos krosnies.

* * *

Sužibus rytinei žvaigždei, atsargiai pravėrėme girgždančius kiemo vartelius ir šmurkštelėjome į vėsius laukus. Dideliais, greitais žingsniais skrodėme rasotas pievas ir arimus – reikėjo skubėti, nes dar prieš aušrą turėjome pereiti tiltą. Kaip mums paaiškino, jis buvo už pusės valandos kelio. Privalėjome patekti į kitą krantą, antraip plati upė galėjo visiškai užkirsti kelią. Šalia tilto stovėjo lentpjūvė. Vakar sutiktas valstietis paaiškino, kad čia jau iš pat ankstaus ryto suvažiuoja rusai mašinomis, kad galėtų pasikrauti malkų, kurios vėliau išvežiojamos po kaimus nežinia kam. „Jie vagia malkas, – pasakė jis, – ir niekas nieko negali jiems padaryti. Jie atvažiuoja čia kiekvieną dieną.“ Taigi mes turėjome skubėti, kad akis į akį nesusidurtume su rusais. Bet tie žemės grumstai, kuriais arimas vėl aplipdė mūsų kojas, buvo tokie sunkūs! Ir vėl ta pati prietema, ir vėl tas oras po baigiančiomis užgesti žvaigždėmis! Pagaliau pamatėme tiltą!

Skubėjome link jo. Prie lentpjūvės buvo ramu. Virš upės bolavo rūkas. Pirmyn! Tyliai, beveik ant pirštų galų ėjome per balkius. „Ir kodėl tas tiltas toks ilgas, – galvojau,– na, kodėl jis toks ilgas?“ Iš tiesų jis buvo visai neilgas – netrukus atsidūrėme kitoje pusėje. Už mūsų sulojo šuo, lentpjūvės šuo, daugiau nieko nebuvo girdėti, aplinkui buvo tylu…

Patekėjus saulei buvome jau toli laukuose. Mums pavyko be jokių incidentų įveikti didelę ir labai svarbią kliūtį – sėkmingai perėjome pirmą mūsų kelyje buvusią upę, kurios neįmanoma perbristi, be to, per daug neužgaišdami, kaip atsitiko prie skardžio. Neprisimenu tos upės pavadinimo, veikiausiai niekada jo ir nežinojau. Vis dėlto ji buvo plati, beveik kaip mūsų Neisė ties Brandenburgu, tik srovė kur kas stipresnė ir aršesnė. Ši didžiulė kliūtis vis labiau tolino mus nuo Fokšanio. Nuostabiai sėkmingas rytas, jis mums suteikė didžiulį dvasinį pakilimą!

Deja, šis pakilimas išgaravo ankstyvą vidurdienį kalnuose. Mes prakaitavome ir dusome kaip kokie darbiniai arkliai, tempiantys sunkų plūgą. Gal nebūtų buvę blogai, jei būtų pavykę įveikti gana didelius atstumus. Kiekvienas tarpeklis kaskart aukštyn žemyn, kiekviena neaiškios vietos apylanka reikalavo nepaprastai daug laiko ir tai kėlė pyktį. „Ką laimėjome? – kartą paklausė Berndas, kai sunkiai kvėpuodami užlipome ant kalno viršūnės ir pažvelgėme žemyn į slėnį. – Nieko nelaimėjome! Nieko! Reikėjo eiti keliais, esančiais ten, apačioje! Dabar jau būtume penkis kartus toliau nukeliavę! Taip tik trypčiosim vietoje!“

Jis buvo teisus. Tikriausiai buvome per daug atsargūs, galbūt apskritai per daug bailūs. Ir kaipgi mes pasielgėme? Ogi tapome lengvabūdiški, pasidavėme pagundai ir nusileidome nuo kalno žemyn tam, kad toliau keliautume keliais. Buvome apsėsti minties kasdien nueiti didelius atstumus ir jau net buvome apskaičiavę, kada galėtume pasiekti Vokietiją. Šaltą protą tiesiog išprakaitavome. Žengti keliais buvo taip nuostabu, taip lengva, niekas negaišino, ak, kaip tai buvo puiku, kaip greitai judėjome į priekį! Dabar kelyje pasitaikančius kaimus galėjome aplenkti padarydami nedidelį lankstą: girdėdavome vištų kudakavimą.

Šypsokis, Berndai! Šypsokis! Tada tau išties ne juokai buvo galvoje – vos dvidešimt žingsnių skyrė mus nuo ruso, kuris netikėtai, velniai žino iš kur, išdygo mūsų kelyje. Mes mirtinai išbalome. Tai nebuvo koks nors nepavojingas rusas! Tai buvo sargybinis, galbūt net karo policininkas, patrulis! Jis mūsų laukė, netrukus galėjome būti apklausiami!.. „Atgal! – sušnabždėjau sau pro lūpų kamputį. – Grįžk atgal, griebk Berndą kartu.“ – „Kas atsitiko?“ – „Dar nieko, dar nieko, einam, greitai, greitai…“ Tada pasigirsta „stoi!“ Nesustodami milžiniškais žingsniais einame toliau. „Stoi! Stoi!“ Šie žodžiai jau sminga į nugaras kaip kulkos.

„Neatsisukti!“ – iškošiu gaudydamas kvapą. „Stoi! Stoi!“ Dabar jau leidžiamės bėgti, mesdamiesi į šoną kaip zuikiai, nušokame nuo kelio, įsikimbame nagais į šlaitą ir braunamės pro tankumyną į viršų. „Jis ateina!“ – šūkteli Berndas. Matome jį ten, žemai, po mumis ant kelio. „Stoi!“ „Stoi!“ O mes lipam ir lipam, veržiamės aukštyn aršiai, iš visų jėgų, nežmoniškai garsiai švogždami.

Rusas mūsų nesivijo. Ir nešaudė. Geraširdis rusas! Galbūt jis vėliau netgi juokėsi. Pagaliau kodėl jam turėjo rūpėti kažkokie rumunų valkatos! O šūvis galėjo pridaryti nemalonumų jam pačiam. Bet ten, aukštai miške ant kalno, dabar gulėjo du nuvaryti kuinai. O gal jie vis dėlto buvo žmonės? Vienas jų tarė: „Niekada daugiau!“ Kitas tylėjo ir tik kasėsi…

Tos dienos vidurdienį sustojome poilsio. Jis buvo puikus. Kaip dabar prisimenu, tai buvo nedidelė properša miško gilumoje. Visai šalia čiurleno upelis, saulė kaitino. Mes numalšinome troškulį, nusiplovėme prakaitą nuo veido ir išsitiesėme žolėje. Tarp medžių šakelių skraidė strazdai ir devynbalsės, augalų stiebai ir lapai žvelgė į mus. „Mes jau sužaliavome, – sakė jie. – Nejaugi nematai, kokie mes jau žali?“ „Priešingai, – atsakiau jiems. – Matau.“ Atsakinėjau taip pat tyliai, kaip ir jie klausė. Mano kojoms reikėjo gryno oro ir aš nusiaviau opinčius. Berndas pasekė mano pavyzdžiu ir padarė tą patį. Ak… Dabar viskas atrodė dar gražiau, o aplinkui augantys žolynai kikeno ir kuteno mūsų padus. Laikėme kojas vandenyje, jis plekšeno, jis buvo šaltas, jis buvo nuostabus. Kojoms tai buvo naudinga, labai naudinga, o saulėje jos greitai nudžiūvo. Tačiau susiruošus keliauti toliau, iškilo problema – sunkiai galėjome įkišti pėdas atgal į opinčius, nes jos buvo ištinusios, o iki pūslių pritrintos vietos skausmingai priešinosi bet kokiam naujam spaudimui. Todėl toliau ėjome basi, nešdamiesi batus rankose. Gaila, ilgai taip tęstis negalėjo ir netrukus vėl turėjome apsiauti opinčius.

Dažnai klausdavome laukuose dirbančių valstiečių, ar teisinga kryptimi keliaujame siekdami savo dienos tikslų. Popieriaus lapelyje buvau pasižymėjęs kelias vietas iš kalvio žemėlapio. Tai buvo tik didesni miestai, tačiau iš vietinių valstiečių sužinodavome apie mažesnes gyvenvietes, esančias tarp jų. Taip galėjome laikytis savo kurso. Klausdavome gana dažnai, kad neliktų jokių abejonių arba kad galėtume ištaisyti savo klaidas. Taip pat visada stengdavomės sužinoti, kur yra rusų ir kur yra žandarų. Visada klausdavome tų valstiečių, kurie gyveno vienkiemiuose, toli nuo kaimo. Mums neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris būtų prieš mus nusiteikęs. Neapykanta rusams čia buvo didžiulė. Visi džiaugėsi mūsų drąsiu poelgiu, linkėjo sėkmės, sakė „bun!“, sakė „sănăte!“ ir šypsojosi. O, jūs, gerieji rumunų valstiečiai! Jūs, vyrai su kačiulomis ir opinčiais! Mes jus pažinome ir mes jus mylėsime visą likusį gyvenimą!

Naktį praleidome atokioje sodyboje ant aukšto tvarte, kur buvo sukrautas šienas. Ir ką mums į rankas įspraudė valstiečio žmona prieš užlipant kopėčiomis viršun? Ogi nuostabios, baltos, saldžios duonos! Tai buvo Velykų pyragas! Jis buvo ką tik iškeptas, dar visai šviežias ir šiltas! Paschte, Velykos, jau po kelių dienų! Apie tai nebuvome pagalvoję.