Knyga „Metropolis“ į žmonijos istoriją žvelgia per miesto prizmę

„Kas yra miestas, jei ne jo žmonės?“ – Shakespeareʼo tragedijoje „Koriolanas“ klausė tribūnas Sicinijus. Britų istorikas Benas Wilsonas sutinka – savo knygoje „Metropolis“ (vertė Tadas Juras, leidykla „Kitos knygos“) atskleidžia ir garsiausių šiuolaikinių, ir mūsų jau pamirštų miestų istoriją, daugiausiai dėmesio skirdamas ne pastatams, bet būtent miestietiškam gyvenimui.

Per visą žmonijos istoriją, trukusią 200 tūkstančių metų, niekas nedavė tokio stipraus impulso civilizacijai kaip miestai. Juose susidarė sąlygos rastis naujoms profesijoms, meno ir religijos formoms, jie padarė didžiulę įtaką kultūrai.

Autorius skaitytojus veda per 26 pasaulio miestus, pradėdamas nuo Uruko, gyvavusio 5000 m. pr. Kr. ir minimo „Gilgamešo epe“. Kiekviename iš aprašomų metropolių buvo sukurta kas nors nauja: Antikos Atėnai išrado susirinkimų aikštę agorą, svarbiausiame Artimųjų Rytų centre Bagdade jau IX amžiuje vyko pasaulinė prekyba ir klestėjo neregėta prabanga, XVII amžiaus Amsterdame ranka buvo pasiekiami visi įmanomi namų patogumai ir puošmenos, XIX amžiaus Paryžiuje miesto gyvenimo įspūdžius fiksavo vaikštūnas stebėtojas – flâneur, o Londone įkurta Karališkoji mokslo draugija mokslą pavertė viešųjų debatų objektu. Iš šių dienų miestų Wilsonas kviečia mus aplankyti vertikalųjį, pasak architekto Le Corbusier, Niujorką, į plotį išsidriekusį Los Andželą, šešėlinės „pasidaryk pats“ ekonomikos grynuolį Lagosą ir didžiausią pasaulio metropolį Tokiją.

Miestą B. Wilsonas mato ne kaip architektūrinį pastatų karkasą, o kaip gyvą organizmą. „Mane labiau domina organizmą jungiantis audinys, – rašo jis, – ne tik jo išvaizda ar gyvybiškai svarbūs organai. Didingi pastatai ir paminklai kuria statiško ir amžino miesto iliuziją. Tačiau geriausia į miestus žvelgti kaip į be paliovos judantį reiškinį, per kasdienį jo žmonių gyvenimą ir visą jo organizmą surišančias sausgysles bei jungiamuosius audinius.“

Pasakodamas B. Wilsonas daug dėmesio kreipia į pojūčius, aprašo miestų atmosferą skirtingais laikais. Padedamas vieno iš satyrikos žurnalo „Punch“ įkūrėjų Henry’o Mayhew istorikas pateikia XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio populiariausio gatvės maisto ir gėrimų sąrašą Londone: skrudinta žuvis, karšti unguriai, marinuotos jūrų sraigės, avių kojos, žirnių sriuba, karšti žalieji žirneliai, pyragaičiai už pensą, pudingas su slyvomis, keptos bulvės, įvairios bandelės, cukatos, saldūs rutuliukai su brendžiu, arbata, kava, imbierinis alus ir limonadas ir t. t.

Beno Wilsono knyga „Metropolis“. Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr.

Seksas visada buvo neatsiejama gyvenimo mieste dalis – nuo senovės Babilono iki šių dienų. Krikščionių raštai Babiloną sutapatino su Romos imperija ir visais dideliais miestais, jis buvo visų žemiškų nuodėmių ir silpnybių metafora. Tačiau ir XVIII amžiuje filosofas Jeanas Jacquesʼas Rousseau apie miestus kalbėjo su tokiu pat pasibjaurėjimu, kaip ir Senojo Testamento pranašai, rašė, jog didelis tankiai apgyventas miestas yra „pilnas intrigų, nei religijos, nei moralės principų neturinčių žmonių; tinginystės, neveiklumo, malonumų geismo ir nepasotinamų poreikių sugadinta jų vaizduotė gimdo pabaisas ir tik stumia nusikalsti“.

Shakespeareʼo idėją, kad miestas – tai žmonės, B. Wilsonas geriausiai iliustruoja skyriuje „Sunaikinimas“, kuriame pasakojama apie Hitlerio įvykdytą visišką Varšuvos sugriovimą ir amerikiečių subombarduotą Tokiją. Siaubingo smurto fone labiausiai nukentėjusios bendruomenės rado kūrybiškų būdų išgyventi ir atkurti savo miestą. Tai liūdnas, bet įtikinamas būdas pabrėžti, kiek daug mums, Homo sapiens, neapsakomai žiauriai rūšiai, reiškia bendruomenė, – ir kaip traumas galima išgyventi žmonėms savarankiškai susiorganizavus į palaikymo grupes.

„Knyga atskleidžia stulbinančią žmonijos urbanizavimosi istoriją, parodo miesto reikšmę civilizacijos raidai ir pasakoja, kaip iš olų išlindę Homo sapiens savo rankomis sukūrė milžiniškus didmiesčius: iš pradžių – su prabanga tviskančiais turgumis, o paskui – ir su debesis remiančiais dangoraižiais“, – apie „Metropolį“ atsiliepia miesto tyrinėtojas, knygų apie Vilnių autorius Darius Pocevičius.