Magiška pasaka iš Pietų Amerikos, į kurią nereikia žiūrėti per daug rimtai

Maždaug du trečdalius knygos aš buvau nusiteikusi labai rimtai. Galvojau – tie vardai ir keisti įvykiai, pateikti kaip patys paprasčiausi, neišmuš manęs iš vėžių. Aš nepamesiu Buendijų giminės medžio šakų, kad ir kaip sudėtinga tai būtų – maniau. Likus maždaug trečdaliui „Šimtas metų vienatvės“ puslapių aš viską paleidau, galiausiai supratau tekste slypinčius kabliukus ir tik tuomet pradėjau iš tiesų mėgautis knyga. Gabriel Garcia Marquez gudriai žaidžia su savo skaitytoju, mausto kaip įmanydamas ir tai yra savotiška genialumo išraiška.

Laikas

Laikas šioj knygoje turi mažiausiai dvi linijas. Viena, sakyčiau, priklauso vyksmo centre esančiai Buendijų šeimai, kita – miesteliui Makondui. Ir kiekvienas iš jų tarsi gyvena sau. Makondas keliauja per visas miesto brandos stadijas – nuo mažo kaimelio iki didmiesčio ir atgal. Tuo tarpu Buendijų giminė, kad ir tarsi glaudžiai susijusi su pokyčiais mieste, tačiau egzistuoja tarsi atskirame pasaulyje. Vieni giminės atstovai stebėtinai ilgai nemiršta, kiti egzistuoja stebėtinai trumpai.

„Jų giminės istorija – tai neišvemgiamų pasikartojimų grandinė, amžinasis ratas, kuris niekada nesiliautų sukęsis, kol laikytų tolydžio neišvengiamai besisukanti ašis.“ Ši citata, manau, puikiai atskleidžia ką „Šimtas metų vienatvės“ autorius iš tiesų norėjo pasakyti žaisdamas laiko linijomis. Kad laiko tėkmė ir svarba yra sąlyginė, laikas neina tiesiai, o juda spiralėmis, nuolatiniai pasikartojantys scenarijai yra neišvengiami.

O taip yra, nes žmonės darė ir darys tas pačias klaidas. Niekada niekur nedings meilė, aistra, pavydas, pinigų troškimas, priešinimasis, kariavimas. Viskas pasaulyje nuolatos yra apie tą patį, skiriasi tik priemonės ir kontekstas.

Karas ir taika

Kita prasmės linija, kad gal ir tokia šoninė, manau, yra apie visuomenės santvarką, laisvę, valdžią ir politiką. Čia autorius leidžia sau pašiepti valdžios kilmės prielaidas, procesą, kaip buvo kuriamas valstybės aparatas. Taip pat kliuvo ir kartais neracionaliai priešpriešai tarp konservatyvių ir liberalių pažiūrų. Tos pačios giminės atstovai knygoje keitė stovyklas ir pozicijas, turbūt tam, kad kartais atskleistų politiniuose procesuose ir kariniuose konfliktuose slypinčią beprasmybę.

Šimtas metų vienatvės

Na ir kita tema, kuri man pasirodė svarbi, yra vienatvė. Man regis, „Šimtas metų vienatvės“ yra apie tai, kad pasaulio istoriją kūrė keistuoliai, nepritampantys, kitokie. Tarsi egzistuotų žmonių rūšis, paženklinta vienatvės „antspaudu“, reiškiančiu gilesnį nei įprastai šių žmonių pasaulio suvokimą, norą pažinti pasaulio paslaptis ir visišką atsparumą išorės nuomonei. „Šimtas metų vienatvės“ atsitinka taip, kad lyg tyčia viena giminė tampa beveik išimtinai tokių žmonių prieglobsčiu.

Magija ir sunkumai

Pabaigai turiu paminėti, kad visos šios temos skleidžiasi sunkiai skaitomame tekste, bet vos jį pabaigus iš karto pajunti jo vertę ir beveik nebesigaili sugaišto laiko. Sunku skaityti dėl gausybės visiškai vienodų vardų ir pavardžių bei nuolat pasikartojančių panašių įvykių.

Kitas dalykas yra proto mankšta. Tenka atpalaiduoti kažkokį realybę suvokiantį raumenį. Tiems, kas nėra pratę prie magiškojo realizmo žanro, tai gali pasirodyti sudėtinga. Šioje knygoje gali nutikti bet kas – žmogus gali imti ir žengti į dangų, keletą metų lyti iš eilės, aplink galvą nuolat suktis geltoni drugeliai ar visiems knygos herojams išnykti ir vėl grįžti atmintis. Dėl to tarsi atveri protą ir imi tikėtis visiškai bet ko. O jei dar pavyksta nors trumpam išlaikyti tokį požiūrį ir užvertus knygą, tai jau visiškas Marquez literatūrinis laimėjimas.

Kodėl skaityti? Jei esate pasiruošę pramankštinti protą ir pasiduoti šiai magiško realizmo avantiūrai. Nors gali pasirodyti, kad knyga pilna tiesiog linksmų nutikimų ir žmogiškų klaidų vienoje giminės istorijoje, tiems, kas ryšis skaityti, atsivers daug gražių dalykų. Tai knyga apie laiko tėkmę, karta iš kartos pasikartojančius scenarijus, tiek žmonių gyvenime, tiek miestų ir valstybių istorijoje.

Kodėl neskaityti? Nors dabar jau suprantu, kodėl beveik visi giminės vardai vienodi, na bet vis tiek labai sunku skaityti ir nervina vienas po kito vis gimstantys Aurelijanai ir Arkadijai. Knyga vietomis ne tik atrodo, bet ir yra ištęsta, nors toks turbūt ir buvo autoriaus sumanymas. Kartais atrodė labai primityvi, tarsi autorius norėjo pasakyti, kad pasaulio varomoji jėga yra aistra ir paieškos su kuo čia sugulus.