„Tebūnie kava“ knygos autorius Emanuelis Ryklys: „Visa knyga – kaip nesibaigiantis kavos puodelis“

Labai gerai pamenu vieną ankstyvo pavasario popietę prieš septynerius metus ir viename sostinės loftų įsikūrusioje gastronomijos studijoje nutikusį pokalbį apie kavą. Tiksliau, apie kavos kelio pradžią, pirmuosius žingsnius ir (į)kvepiančias tamsaus gėrimo istorijas, kurias žongliruodamas miniatiūrinėmis kavos stiklinėmis pasakojo kreivos nosies savininkas ir „Crooked Nose & Coffee Stories“ (toliau – CNACS) įkūrėjas Emanuelis Ryklys. Tuomet dar nebuvo lėtojo kavos baro, kavos pupeles Emanuelis skrudindavo namų virtuvėje, o smalsuoliai rinkdavosi į degustacijas ar vienos dienos kavinę (angl. pop-up café) paragauti kvapnios kavos ir pasiklausyti Emanuelio kavos istorijų. Nebuvo ir pirmosios lietuviškos knygos „Tebūnie kava“, kurią išleido drauge su leidykla „Dvi tylos“.

 

Nuo to laiko, kai kalbėjome pirmąkart prabėgo lygiai septyneri metai. Atrodo, kalbėjomės vakar, bet tas magiškas skaičius turi storą kavos istoriją, kuri sugulė į knygą. Emanueli, ar būtum galėjęs pagalvoti, kad po septynerių metų nuo CNACS pradžios rankose laikysi savo parašytą knygą? Apie kavą!

Septyneri metai išties simboliškas skaičius ir tvirtas etapas. Tuomet, žinoma, galvojau apie daug praktiškesnius dalykus, o ir, ko gero, apskritai abejojau, ar dar ilgai galėsiu žaisti su kava. Tačiau nuo pat pradžių žinojau, kad noriu savo atradimais, eksperimentais ir žiniomis dalintis su tais, kas bent kiek domisi juoduoju gėrimu. Todėl ir tarp mano pirmųjų darbų, užsiėmimų su kava atsirado ir kavos degustacijos bei straipsniai „Virtuvės“ žurnale.

 

Šiandien Tu, kava ir kavos istorijos – daugeliui vilniečių vienas nuo kito neatsiejami elementai. Kaip nutiko, kad kava Tavo gyvenime staiga užėmė vietą pirmoje eilėje?

Prieš atsirandant kavos reikalui didelę savo laiko dalį gyvenau reklamos pasaulyje. Jis jaudino ir jam skyriau dešimtmetį, tačiau paskutiniais darbo reklamos agentūroje metais supratau, kad tai manęs nebemotyvuoja. Reikėjo kažką keisti iš esmės, reikėjo pauzės, reikėjo naujo malonaus užsiėmimo ir be jokio didelio plano gimė mintis pradėti užsiimti kava taip, kaip man atrodo įdomu. Ir nors prieš septynerius metus Vilniuje kavinių netrūko, tačiau turėjau savo aiškią viziją, ko aš pats noriu iš kavos ir intuityviai tikėjau, kad tai gali būti įdomu ne tik man.

 

Pradėkim nuo pradžių. Pirmieji Tavo prisiminimai apie kavą. Kokį požiūrį į šį juodą gėrimą jie suformavo?

Gana tiksliai atsimenu aštrų garsą ir saldų kvapą, kuris sklisdavo iš mano tėvų virtuvės Šiauliuose. Visa tai buvo lydima ramiu, lengvu kavos puodelių skambėjimu. Tėvai man padovanojo suvokimą, kad kava reikia mėgautis sustojus. Tie dalykai tikrai giliai palindo man po oda ir jų dėka šiandien esu ten, kur esu. Kita pakankamai linksma istorija ta, kad mano mama besilaukdama manęs pradėjo gerti ženkliai daugiau kavos nei įprasta, tad ko gero jau keliavau į šį pasaulį su noru gerti kiek įmanoma daugiau kavos.

 

Everything, but espresso. Simboliška, kad viskas prasidėjo nuo knygos ir virto knyga. Tai dabar sakyk, kodėl gi ne espresso?

Nesakau „ne“ espresso, bet manau, kad tai tėra vienas iš daugelio būdų mėgautis kava. Jis tiesiog populiarus, tiesiog visur randamas, tiesiog masiškas kavos ruošimo standartas. Bet kartais pagalvoju, kad tai tas pats jei žmonės sakytų, kad burokėliai skirti tik šaltibarščiams. Juk mes juos galime naudoti ir sultims, ir kepti, ir virti. Tas pats su kava. Tereikia būti atviriems ir smalsiems.

Scott Rao knyga „Everything, but espresso“ man leido atrasti kitus įrankius, istorijas, skonius. Tuo ir noriu dalintis savo lėtai kavos kultūrai dedikuotame kavos bare. Kavą juk ruošia ne aparatas, kavą ruošia žmogus ir tai, kokį įrankį kavai ruošti jis pasirinks tik pridės daugiau malonumo.

 

Žinią ir žinias apie kavą skleidi nuo pat CNACS atsiradimo: pažintinės degustacijos, kofemanus kasmet džiuginanti taptautinė konferencija-neformatas „Dark Times“, dabar – ir knyga. Kam ir kaip kilo mintis išleisti lietuvišką knygą apie kavą? Kodėl?

Taip, tikra tiesa. Nuo pat pradžių supratau, kad norint skleisti kavos kultūrą, neužtenka atsivežti retų kavos pupelių ir jas skrudinti vietoje. Reikia apie tai kalbėti, reikia leisti tai pažinti visiems, kurie kavą mėgsta, tačiau nesidomi jos istorijomis. Be to, kuomet pradėjau pats domėtis kava supratau, kad ypatingai trūksta elementaraus kavos pažinimo šaltinio. Jo tiesiog nėra, nes viskas labai specializuota, sudėtinga, techniška.

Todėl pradžioje gimė mano vedamos „Pasaulio kavos degustacijos“, straipsniai „Virtuvės“ žurnale, konferencija „Dark Times“ ir kiti pažintiniai kavos renginiai. Knyga tęsia šį mano norą dalintis kavos žiniomis, kurių per septyneris metus išties prisikaupė. Knygos „Tebūnie kava“ tikslas, kad žmonės kuo paprasčiau suprastų fundamentalius kavos dėsnius, bet lengvai ir aiškiai. Labai džiaugiuosi, kad šia mintimi patikėjo „Dvi Tylos“ leidykla ir padėjo suburti puikią komandą.

 

Sako, kad rašytojai knygą nešioja savyje iki kol nebegali.. Tau irgi taip buvo?

Ko gero, kiekvienas parašęs knygą turės savų priežasčių, kodėl ji gimė. Mano atveju tai noras pasidalinti tuo, kuo senai gyvenu ir padėti Lietuvos kavos mėgėjams susiorientuoti chaotiškame informacijos pasaulyje. Kavos kultūra visoje šalyje auga kiekvienais metais, tačiau klausimai (o kartais ir mitai) išlieka tie patys jau kokį dešimtmetį. Tikiu, „Tebūnie kava“ padės pakloti tvirtus kavos kultūros pamatus daugeliui ją į rankas paėmusių, net ir tuo atveju jei jau keleri metai „gyveni kava“.

 

Koks tavo akimis buvo knygos kūrimo procesas? Ilgas, sudėtingas, varginantis, o gal kaip tik – labai lengvas?

Nepasakyčiau, kad viskas ėjosi kaip iš pypkės, bet kartu rašymas ir dalinimasis istorijomis man nėra svetimas ar labai naujas užsiėmimas. Darau tai kasdien savo kavos bare, degustacijų metu, konferencijų metu. Taip pat anksčiau rašydamas straipsnius.

Visgi knyga įpareigoja pasitempti ir jos kūrimo prcesas turi savas taisykles. Viskas tampa rimčiau, labiau pasverta, labiau nugludinta. Darbo įdėjau išties, tačiau noriu tikėti, kad skaitytojas joje pateiktą informaciją ir knygos formatą priims itin lengvai. Norėjau pabėgti nuo sudėtingų ir tik siauram ratui suvokiamų techninių terminų.

Kaip bebūtų keista, man visa knyga buvo kaip nesibaigiantis kavos puodelis. Neišskirčiau kažkokių dramatiškų ar netikėtų istorijų. Ko gero, didžiausias sukrėtimas buvo, kad knygą planavau baigti rašyti iki gimstant mūsų dukrelei ir tai, žinoma, nepavyko. Tačiau kartu su dukrelės atsiradimu pradėjo trūkti tik miego, bet ne jėgų ir susikaupimo. Mažoji mūsų šeimos pupelė tik padėjo dar labiau susifokusuoti, mobilizuotis ir planingai tęsti knygos rašymą.

 

Kaip knyga įgavo tokį pavidalą ir struktūrą, kokį skaitytojas gali pavartyti savo rankose šiandien?

Knygos turinį padėjo išgryninti „Dviejų tylų“ įkūrėja Drasida. Ji tapo pirmąja neutralia mano tekstų vertintoja ir kritike. Dėka jos pastabų išplėčiau ir dar detaliau aprašiau visus knygos skyrius. Tai, manau, tikrai išėjo į naudą. Ir man, ir knygai. Tekstai įgavo ne tik lengvumo skaitant, bet ir aiškumo gilinantis į visas temas. Taip pat vietoje mano planuotų trijų skyrių atsirado keturi. Vizualine knygos puse rūpinosi savo srities profesionalai – dizaineris Tadas Karpavičius, fotografas Darius Petrulaitis, iliustratorius Martynas Vilimavičius.

 

Privalau pastebėti, kad visoje Tavo veikloje ypatingą vietą užima ne tik skonis, aromatas, bet ir nuolat matoma itin išgryninta estetika ir esmė. Gali keliais žodžiais apibūdinti, kas Tau svarbiausia?

Man patinka neskubėti, gilintis, tačiau daugelis mano idėjų gimsta intuityviai. Labai džiaugiuosi, kad mano norą išgryninti kavos patirtis palaikė žmona Inga, sukurdama labai švarią, bet funkcionalią kavos baro erdvę. Ji padeda ir kitais mane jaudinančiais klausimais. Taip pat džiaugiuosi, kad žmonės su kuriais tenka susidurti dirbant ir bendraujant, suvokia ir vertina „Crooked Nose & Coffee Stories“ darbo kultūrą ir filosofiją.

Aš ieškau natūralaus dialogo su svečiais, kurie tiesiog užsuka kavos puodelio ar pakelio ir, žinoma, su partneriais, kurie vėliau naudoja mūsų pupeles, įrankius, produktus savo kasdienybėje ar versle. Man tai svarbu, nes vertinu tvirtą, patikimą, kultūringą ryšį. O labiausiai mane patį pamalonina grįžtantys svečiai ir jų plati amžiaus ir kultūros amplitudė, tai padeda įrodyti elementarią tiesą – kava yra socialinis gėrimas neturintis jokių apribojimų.

 

Esi sakęs, kad prie kavos puodelio visi lygūs. Taigi, kava – demokratiškas gėrimas. O ar kavos pasaulis šiandien taip pat demokratiškas?

Kavos pasaulis yra labai skirtingas, tačiau vis dar yra gana uždaras ir verdantis savo sultyse. Tai keičiasi, nes vis daugiau kokybiškos kavos ir skanių ritualų tampa prieinami, ne tik išrinktiesiems, bet ir visiems kurie bent kiek tuo pradeda domėtis.

 

Atstovauji lėtąją kultūrą. Kaip pavyksta išlaikyti kryptį, nepasimesti kavos tendencijų srovėse, netapti dar vienu iš daugelio, vaikantis greito populiarumo?

Manau, jau pradėdamas dirbti su kava buvau pakankamai subrendęs ir suvokiantis, ko pats noriu. Be to, kaip minėjau, daugelį savo sprendimų remiu savo intuicija. Jausdamas, kaip noriu dirbti su kava, tikėjau, kad tai gali būti įdomu ne tik man. Šiai dienai mano žiniomis esame vienintelis lėtos kavos baras Europoje ir nestokojame svečių iš viso pasaulio dėmesio.

Ir nors kavos barui atsidarius ne vienas kavos kolega sakė, kad mūsų meniu po pusmečio taps lygiai toks, kaip ir visų aplink esančių kavinių (espresso, flat white, etc.), tačiau laikas bėga, o mes tik dar labiau gryniname savo idėją fokusuotis tik į lėtos kavos ritualus. Man tai svarbu ir aš noriu tuo dalintis su kitais.

 

Neteko sutikti Tavęs prieš kavos etapą, bet man atrodo, kad kavoje nardantis Ryklys – kur kas laimingesnis už tą iš reklamos pasaulio, tiesa? Vaikai žino, kad „Laimė yra lapė“, ar Tavo laimė yra kava?

Mano laimė ir šalia esantys artimi žmonės, o kava tik skani priežąstis leidžianti mėgautis tuo brangiu laiku, kurį turime.

 

Kavos puodelis, pakeitęs Tavo gyvenimą? Pameni tokį?

Visi nuoširdžiai paruošti kavos puodeliai mane keičia. Neišskirčiau, nes neturiu to kažkokio vienintelio atvejo, tačiau prie kavos turėjau išties aibę stiprių susitikimų, kurie man patvirtino, kad šiuo metu esu teisingame kelyje.

 

Kava Tau asmeniškai labiau proza ar poezija?

Kava man muzikinė pauzė, hah.

 

Gerai, bet Tau turbūt tikrai netinka posakis apie basiuvį be batų. Visa jūsų šeima, turbūt, net ir maudosi kavoje. Kokią kavą geriate namie? Kavos ritualus turite?

Net ir kaip tinka! Dažniausiai kavos namie neturime. Ir baisiausiai, kai tai supranti atsikėlęs ryte, hah.

 

O ar būna dienų be kavos?

Taip, žinoma, norisi laikas nuo laiko pailsinti receptorius.

 

Kaip pats renkiesi kavą?

Ieškau pupelių, kurių pats nesu dar ragavęs, o taip pat pasitikiu savo partneriais kavos importuotojais, kurie jau lengvai nuskaito mano skonio spektrą.

 

Trys svarbiausi dedamieji, norint paruošti gerą kavą namuose?

Iš filosofinės pusės – ramybė, pagarba, pauzė. O iš techninės – šviežiai skrudintos pupelės, jų malimas ir ne verdantis vanduo.

 

Kas kavos ruošimo procese tau rūpi labiausiai? Senosios tradicijos ar nauji paruošimo būdai? Turi mėgstamiausią?

Ko gero, mane labiausiai domina senos kavos tradicijos, kurias aš galiu pritaikyti naujame kontekste. Mėgstu kuo natūraliau paruoštą, tai yra tiesiog užpilant šviežiai sumaltą kavą karštu vandeniu.

 

Savo kavos bare kavą ruošiate naujais, daugeliui vis dar neįprastais kavos įrankiais ir būdais. Bet čia pat įsitaisę ir lietuviškas sūris, juoda duona, šakotis. Tau svarbus lietuviškumas?

Man svarbu nepamiršti, kokiame kontekste gyvename ir kokią gastronominę istoriją turime. Todėl nuo pat kavos baro atvėrimo savo degustacijų metu kviečiame ragauti lietuviško sūrio ir duonos, šakotį šiai dienai nustojome tiekti, nes pasikeitė tiek kepyklos šeimininkai, tiek skonis. Tiesa, sūrį esame atsirinkę ne varškės, o brandintus karvės, avies, ožkos. Draugaujame su vietiniais smulkiaisiais sūrininkais, kurie išties stebina gurmaniškais ir subtiliais rezultatais. O kalbant apie kitas lietuviškas detales, tai jų taip pat yra mūsų „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos bare, tai moliniai puodeliai ir lietuviškas medinis/lininis kavos ruošimo įrankis „Bro“.

 

Čia pat ir klausimas „Bro”, kuris nors ir gyvena savo dar gana jauną gyvenimą, bet jau sėkmingai įsitvirtina kavos geek’ų pasaulyje. Ir vėl klausiu, kaip, kodėl?

„Bro“ arba „Brolis“ gimė kaip lietuviško skonio ir kavos ruošimo įrankio paieškos. Todėl nusprendžiau naudoti mūsų kontekste įprastas medžiagas medį ir liną. Šiandien šiuo įrankiu prekiauja daugiau nei 20 pasaulio šalių ir jis yra naudojamas ne vieno kavos eksperto ir trenerio, kaip unikalus kavos įrankis. Taip pat 2017 m. „Bro“ tapo dviejų pasaulinių kavos konkursų finalistu „best new product“ kategorijoje. Tai išties pamalonina nosį ir širdį. Žinau, kad ne vienas fanas gyvena ir Lietuvoje, todėl būsimoje knygoje „Bro“ įtrauktas įrankių skyrelyje.

 

Grįžtu prie šaknų ir lietuviškumo. Kraštą ir jo žmones lengviausia pažinti per gastronomines tradicijas. Didelę pasaulio dalį būtų paprasta pažinti per kavos papročius / gėrimo įpročius. Ką lietuvių kavos gėrimo ypatumai papasakotų apie mus?

Visų pirma pasakotų, kad mes kavą renkamės dažniau už vandenį ir arbatą. Kad ir pas ką užsuktum į svečius, pirma siūloma būtent kavos. Taip pat, kad mes mėgstame ir bandome stabtelti prie kavos puodelio. Mėgstame bendrauti geriant kavą. „Eime kavos“ juk reiškia ne ką kitą o neformalų susitikimą. Tai artima skandinaviškoms šalims, kad ir pavyzdžiui Švediškai „fika“ kavos pertraukėlei. Stebiu žmones degustacijų metu jau daugiau ne septyneris metus ir galiu pakankamai drąsiai teigti, kad lietuviai nėra konservatyvūs ir atviri kavos skoniams – nebuvo nei vienos degustuotojų grupės, kurioje iš penkių būtų prioretizuojama tik viena kava. Tai kelia džiaugsmą ir norą dalintis, kuo įvairesniais atradimais.

 

Žinau istorijų, kad Tavo edukacinės paskaitos stipriai įtakojo, o kai kurių gyvenimą ir gyvenimo būdą net pakeitė. Ar lietuviai jau atrado kavą?

Ačiū už komplimentus, stengiuosi smalsius svečius supažindinti su kava ir džiaugiuosi jei tai padaro įtaką ir pakeičia jų kavos tradicijas. Kaip minėjau anksčiau manau, kad lietuviai yra atviri naujiems skoniams, tad noriu pasakyti, kad bent jau šiai dienai jei dar nežinome pakankamai daug apie kavą, tačiau bent jau nestokojame smalsumo ir noro žinioms.

 

Knygoje pasakoji ir apie kavos tradicijas Lietuvoje. Ar turime kuo pasigirti pasauliui apie lietuviškų šaknų ir kavos sąsajas?

Lietuvą, kaip ir kitas Europos šalis, kava pasiekė XVI amžiaus pabaigoje dar būnant Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Tačiau kava išpopuliarėjo tik XVII amžiaus antrojoje pusėje. Ir prigijo (buvo pasiekiama) iš pradžių turtingųjų sluoksniuose, kuriuos vėliau sėkmingai mėgdžiojo tie, kurie neįpirko šio egzotinio gėrimo. Šiandien mūsų kavos ritualai dažnai taip pat įtakojami išorinių veiksnių ir madų, tad kalbėti apie ypatingas įtakas, manau, gana sudėtinga. Visgi smagu žinoti, kad Salvadore gyvenanti lietuviškas šaknis turinti Pacas šeima visai netyčia atrado naują Arabikos porūšį, kuris vadinamas tuo pačiu vardu ir yra vertinamas tiek pačiame Salvadore, tiek už jo ribų.

 

Knygoje taip pat daliniesi žiniomis apie kavą ir maistą, jų derinimą. Dažniausiai kavos gėrimu užbaigiama vakarienė. Kokia Tavo patirtis: ar kava – tik deserto vertas gėrimas?

Tikrai ne. Kava yra savarankiškas kompleksiškas gėrimas, tačiau nieko neturiu prieš kavos ir desertų ar kitų maisto/užkandžių/gėrimų derinius. Tam mūsų kavos bare ir skirta „Gurmaniška kavos degustacija“, kurioje kalbu apie derinimo principus ir idėjas.

 

Knyga pristatoma, kaip skirta kavos įkvėpimams ir atradimams. O kuo Tave patį šiandien įkvepia kava? Ir ar parašęs knygą, dar turi joje ką atrasti?

Bijočiau tos dienos, kad pabūdęs suprasčiau, kad viską žinau apie kavą ir ji manęs nebejaudina. Kaip ir pirmais metais taip ir dabar yra labai daug neatsakytų klausimų, idėjų ir norų. Kava turi labai daug veidų ir mano parašyta knyga pateikia tik nedidelę dalį bazinės informacijos, kuri tikiuos daugeliui bus tramplinas į gilius ir neišsenkančius kavos vandenis.

 

Knyga parašyta, išleista ir jau skaitoma. Kas toliau?

Knyga nesibaigia parašymu ir išleidimu. Ją norisi kiek galima plačiau pristatyti. Kol kas visa tai tik mintyse, bet tikrai norėčiau su knyga aplankyti gimtuosius Šiaulius, pajūrį, Kauną ir kitas Lietuvos dalis. Be to, noriu tikėti, kad artimiausiu metu pradėsime darbuotis prie angliškos knygos versijos. „Tebūnie kava“ yra išties kitokios nei įprasta matyti formos knyga apie kavą. Kodėl gi nepabandžios jos pristyti ir už Lietuvos ribų.

Kalbino Eglė Juzumas, leidyklos „Dvi tylos“ informacija