Žiupsnis įkvėpimo, šlakelis jaukumo ir sauja gyvenimo džiaugsmo. Visus ingredientus gerai sumaišome ir mėgaujamės kasdien. Toks yra svarbiausias Julijos Steponavičiūtės knygos „Kitchen Julie“ receptas. Virtuvė – tai erdvė, kurioje Julija pamiršta laiką, jaučiasi laiminga ir saugi. Todėl ir knyga – be galo atvira, o joje nugulę receptai persmelkti asmeniškos ir nuoširdžios istorijos. Ji pasakoja apie paprastos mergaitės, pažinusios mados pasaulio gyvenimą, kelionę namo: į save ir sveikesnį santykį su maistu, apie pirmuosius kulinarijos mokytojus – močiutę ir tėtį, apie maisto kuriamą bendrystės jausmą, kurio Julija taip ilgėdavosi keliaudama po pasaulį.
Julija, papasakok apie skaniausius prisiminimus ir skonius, kurie tave sugrąžina į vaikystės namus?
Mudu su broliu labai mėgdavome varškines močiutės spurgas, kurias ji kepdavo per Užgavėnes. Stebėdavome procesą ir jau pirmąsias iškepusias, apibarstytas kalnu miltelinio cukraus, valgydavome. Kol močiutė baigdavo kepti, pusė spurgų jau būdavo mūsų pilvuose. Kiti šventiški atsiminimai – tai močiutės obuolių pyragas ir braškių tortas su grietinės kremu. Visada knietėdavo paragauti tešlos, nulaižyti šaukštus.
Tėtis ruošdavo pačią skaniausią pastą (makaronus): su ožkos sūriu, peletrūnais, alyvuogėmis. Jis per daug nesukdavo galvos, kokius ingredientus naudoti, bet patiekalas visada gaudavosi gardus ir išskirtinis. Jam maisto ruošimas buvo natūralus, kūrybiškas procesas. Tėtis – tikras troškinių virtuozas. Kai lankydavomės sodyboje, dažniausiai popietė būdavo skirta ant laužo ruoštam troškiniui. Stambūs įvairiausių šakninių ir kitokių daržovių gabalai bei aviena per kelias valandas virsdavo troškiniu, kurio visada atrodydavo per mažai.
Ar visada taip mėgai gaminti? Gal tai susiję tam tikru tavo gyvenimo etapu, vietomis ar žmonėmis, kuriuos teko sutikti?
Kiek save pamenu, man visada rūpėjo maisto skonis. Gana anksti žinojau, kad sumuštiniai man skaniausi būtent su plonai pjaustytomis dešros ar sūrio riekelėmis. Klasės draugės, kurios kartais užsukdavo po pamokų, stebėdavosi, kaip aš taip gardžiai išverdu bulves ir paruošiu paprasčiausias salotas. Jos ir dabar vis dar sako tą patį skonį bandydavusios atkartoti savo namuose, tačiau joms niekada nepavykdavo maisto paruošti taip skaniai.
Improvizuoti su močiutės sumuštinių receptu pradėjau dar ankstyvoje paauglystėje. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau trauką maisto gaminimui. Nesuprantu, iš kur toks pomėgis atsirado, galiu tik nujausti ar spėlioti. Galbūt anksti pastebėjau, kad maistas suburia žmones, palaiko namų židinį, o jis man visada buvo labai svarbus.
Mano aistra kulinarijai ypač išryškėjo pradėjus modelio karjerą. Ėmiau vis dažniau keliauti viena, turėjau pasirūpinti savimi. Neturėjau kitos išeities, kaip dažniau gaminti. Kelionės praplėtė mano akiratį visomis prasmėmis, įskaitant ir žinias apie įvairias pasaulio virtuves. Taip pamažu kaupėsi idėjos, ilgainiui nugulusios į tinklaraštį „Kitchen Julie“.
O kuo tau kvepia Londonas, ilgą laiką buvęs tavo namais?
Indišku Brikleino kariu ir vietnamietiškais Šordičo patiekalais. Mano gyvenimas Londone daugiausia sukosi šiuose rajonuose, nes gyvenau rytinėje miesto dalyje. Sekmadieniais dažnai užsukdavau į maisto turgelius, su draugais turėjome tradiciją lankytis mūsų „patikrintame“ vietnamietiško maisto restoranėlyje. Dar man Londonas kvepia išskirtine rūšine kava. Ten kavos gurmanų ir vietų, kurios patenkina jų skonį, apstu.
Kokia tau yra gera receptų knyga? Ar pati mėgsti tokias knygas ir kaip jas renkiesi?
Gera receptų knyga man visų pirma turi būti estetiška, maloni akims. Nesvarbu, koks knygos turinys, – jei man nepatinka jos dizainas, mažai šansų, jog įsigysiu ar, juo labiau, vartysiu. Bet koks daiktas, kurį naudodami jaučiame malonumą (žinoma, kiekvienam tai asmeniška patirtis), bus dažniau liečiamas, imamas, nešiojamas. Tą tikrai galiu pasakyti apie kulinarines knygas. Man svarbu, kad knyga ne tik supažindintų su dar nebandytomis technikomis ar išmokytų naudingų patarimų, bet ir įkvėptų. Taip pat svarbus recepto informatyvumas. Receptų aprašymas „žingsnis po žingsnio“ – puiku, bet man neretai norisi informacijos, kodėl tam tikras žingsnis ar ingredientas recepte yra svarbus.
Ar pastebėjai, kaip bėgant laikui keitėsi receptų knygų koncepcijos, dizainas, turinys?
Nors pirmąsias kulinarines knygas įsigijau, palyginus, neseniai, gal prieš dešimtį metų, jau tada jų turinyje nemažai dėmesio buvo skiriama sveikatos temoms. Kai kurios temos populiarios iki šiol: naudingosios bakterijos (jogurtai ir kiti fermentuoti produktai), maisto skaidulos, ekologiški ir atsakingos ūkininkystės produktai, sezoniškumas, produktų alternatyvos alergiškiems žmonėms, mikroelementų nauda, natūralaus raugo kepiniai. Sveikatingumo tema pamažu ryškėjo ir vis dar yra populiarumo viršūnėje. Mano nuomone, pastaruosius keletą metų vis daugiau dėmesio pradedama skirti intuityviai mitybai, ieškoma, kuo būtų galima praturtinti kasdienę mitybą, o ne ko atsisakyti.
Savo pirmajai knygai kaupeisi gana ilgai. Kada pajutai, kad esi pasirengusi šiam žingsniui ir turi kuo pasidalinti su platesniu skaitytoju ratu?
Tas jausmas atėjo paprastai – supratau, kad knygos idėja manęs nebegąsdina. Manau, jog tai lėmė „Kitchen Julie“ vertybių ir stilistikos išsigryninimas. Tai vis dar vyksta, tik dabar kinta smulkios kruopelytės, o ne esminiai įsitikinimai.
Jei tavosios knygos turinį pamėgintume sudėti į kelis jausmus – kokie jie būtų?
Tai jaukumas, įkvėpimas ir gyvenimo džiaugsmas.
Na, o kas virtuvėje yra tavo pačios įkvėpėjai?
Įkvėpimo semiuosi iš visur. Kiekviena kelionė, apsilankymas draugų namuose, jų patarimai, knygos, interneto platybės ir socialiniai tinklai, vizitai į teatrą ar koncertą, parodos, gamta, muzika – vienaip ar kitaip visa tai mane įkvepia. Visos šios patirtys, kuriose pajuntu nors kokį sąskambį su maistu, nusėda mano galvoje ir tik laiko klausimas, kada ir kurių iš jų kratinys pavirsta nauju virtuvės eksperimentu.
Pasaulio šalių virtuvės, kurioms negali atsispirti?
Viduržemio jūros (Italijos), Vidurio Rytų (Izraelio) ir Japonijos.
Ar tau patinka vadinamoji gatvės maisto kultūra?
Labai! Mėgstu ragauti gatvės maistą bei žiūrėti kulinarines laidas apie įvairių kraštų gatvės maisto kultūrą. Mane žavi meistriškumas netikėtose situacijose, o gatvės maistas stebina būtent maloniu netikėtumu. Tie keli patiekalai, kuriuos siūlo vienas pardavėjas, yra taip išdirbti, jog dažnai iš paprasčiausių ingredientų gimsta šedevrai. Čia svarbiausia – geras skonis, todėl gatvės maiste vietos „čiustymuisi“ nelieka.
Patiekalas, kurį gamini dažniausiai?
Šiuo metu tai įvairiausi troškiniai ir natūralaus raugo „sourdough“ duona. Pastaruosius keletą mėnesių ją kepu gana reguliariai.
O kokie produktai yra „Kitchen Julie“ nepamainomieji?
Kokybiška druska. Mano mėgstamiausios: stambūs jūros druskos dribsniai Maldon – barstyti ant jau paruoštų patiekalų, jūros ir gruziniška druska. Taip pat kokybiškas pirmo spaudimo alyvuogių aliejus – perku iš specializuotų itališkų produktų parduotuvėlių ir renkuosi sodraus skonio, ryškiai žalius aliejus. Actas – būtinybė daugelio patiekalų ir padažų gamybai. Naudoju ekologišką obuolių actą, baltojo vyno arba chereso, kartais ryžių actą. Saldikliai – medus, klevų sirupas ir nerafinuotas cukranendrių cukrus. Saldiems kepiniams, padažams, granoloms, troškiniams. Mano virtuvėje taip pat visuomet rasite koncentruotos pomidorų pastos bei įvairių pomidorų konservų, sausų arba konservuotų ankštinių, šalotinių ar kitokių svogūnų bei česnakų. Tai produktai, kurie gali papildyti arba tapti daugelio puikių patiekalų pagrindu.
Rodos, nesi nei vienos mitybos tendencijos propaguotoja, tavo tinklarašytyje ir knygoje galima rasti ir mėsos, ir daržovių patiekalų, ir miltinių desertų, ir jų alternatyvų be glitimo. Siūlai galimybę atrasti tai, kas tinkamiausia kiekvienam?
Kitchen Julie knygoje atsispindi mano pačios mityba. Kadangi pati esu visavalgė, tokius receptus paruošiau ir skaitytojams. Suprantu, jog nemaža dalis žmonių netoleruoja arba nevalgo tam tikros rūšies maisto produktų, todėl stengiausi aprašyti kuo daugiau alternatyvų. Norėčiau, kad „Kitchen Julie“ knyga džiaugtųsi kuo daugiau gurmanų.
Kokia tavo pačios patirtis eksperimentuojant įvairiais mitybos stiliais ir dietomis? Kaip visa tai paveikė ne tik tavo išvaizdą, bet ir vidinę būseną?
Modelio profesijos, kitos svarbios mano gyvenimo dalies, specifika su mitybos apribojimais supažindino pakankamai anksti. Šiek tiek per anksti, kad nebūčiau nuo tos patirties nudegusi. Per daug neišsiplėsiu – apie tai atvirai pasakoju knygoje „Kitchen Julie“, bet būtent dėl tokių patirčių ilgainiui atradau sveiką santykį su maistu.
Galbūt šiais laikais ir į mados pasaulį ateina nauji standartai, naujas požiūris, gal modeliai jau nebealina savo organizmo nesveikomis dietomis? Ar vis dėlto tai neišvengiama?
Kalbas apie kūno sudėjimo standarto pokyčius mados industrijoje pirmąkart išgirdau prieš dešimtmetį, būdama 18-os, tačiau neatrodo, kad būtų įvykę reikšmingų pokyčių. Reklaminiuose stenduose daugėja stambesnio kūno sudėjimo modelių, bet merginų, kurios alina save, kad įtilptų į 90 cm klubų standartą, vis dar daugybė. Esu už įvairovę, todėl matyti įvairaus kūno sudėjimo modelius reklamose man patinka, tik nesuprantu kodėl nuo vieno kraštutinumo lengvai metamės prie kito, toli gražu neišsprendę problemos. Sportas ir išskirtinė kūno priežiūra yra modelio darbas, taip, kaip sportininkui treniruotės ar speciali mitybos programa. Kad tai nevirstų žalingais įpročiais, neiškreiptų supratimo apie savo kūną ir nesukeltų kitų problemų, reikėtų skirti dėmesio mados industrijos darbo metodikai, modelių psichologinės sveikatos priežiūrai, švietimui. Tokios praktikos turėtų tapti įprastomis.
Kaip manai, ar įmanoma pakeisti visuomenės, o ypač jaunų merginų požiūrį į sveikesnį gyvenimo būdą, turtingesnę, įvairesnę mitybą ir teigiamą požiūrį į save?
Visų pirma pradėkime nuo savęs. Kiekvienas iš mūsų daugiausia informacijos gauna iš artimiausios aplinkos. Tampame savo šeimos, draugų ir tų medijos kanalų, kuriems skiriame daugiausia laiko, atspindžiais. Kuo dažniau savo aplinkoje girdime negatyvias ir užgaulias žinutes, kurios žemina vieną ar kitą kūno sudėjimą, tuo labiau pasąmoningai tai pritaikome sau. Bent turime galimybę rinktis, ką sekame socialiniuose tinkluose ir su kokiais žmonėmis bendraujame, tai yra, kokią informaciją girdime apie požiūrį į save. Mano, kaip tinklaraštininkės, užduotis šiuo atveju yra skleisti teigiamą žinutę.
Kaip tu pati jautiesi, kai gamini? Ar tau svarbu susikurti tam tinkamą, įkvepiančią atmosferą, gal net turi muziką, kuri tave nuneša į skonių ir kvapų pasaulį?
Kai įžengiu į savo namų virtuvės zoną, atsijungiu nuo likusio pasaulio. Man kulinarija yra ne tik būdas skaniai ir sveikai maitintis, bet ir meditacija. Kaip medituodama ant jogos kilimėlio esu visiškoje ramybėje, taip ir medituodama prie špižinio puodo jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Nelieka nieko, tik keptuvėje skrundantis česnakas ir aš!
Kalbino Algė Ramanauskienė
Palikite komentarą