Kelionė po pasaulį neišėjus iš namų: įspūdingiausios tradicijos viename albume. Knygos „UNESCO nematerialus kultūros paveldas“ ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato gausiai iliustruotą knygą „UNESCO nematerialus kultūros paveldas. Žmonijos kultūra ir tradicijos“. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) misija yra užtikrinti žmonijai reikšmingo gamtos ir kultūros paveldo puoselėjimą. Kad paveldas būtų išsaugotas ateinančioms kartoms, UNESCO sudarė Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – Massimo Centini knygoje pristatoma spalvinga kultūrų mozaika, kuri atspindi žmogiškųjų patirčių gausą, išskirtinumą, vertybes ir tapatumą. Albume išrinkta tik dalis kultūrinio paveldo palikimo iš viso pasaulio.

Ši knyga – tai priminimas apie šalių ir tautų kultūros formas, kurios paliko gilius pėdsakus žmonijos istorijoje. Vartydami didelio formato knygą, mėgausitės ne tik įspūdingomis fotografijomis iš įvairių pasaulio vietų, bet ir patirsite išskirtines žmonijos kultūros išraiškas: sužinosite apie žodines tradicijas, materialų kultūros paveldą, ritualus, tautosaką, šokius ir spektaklius.

Skaitytojas veikiausiai pastebės, kad šioje knygoje įamžinti labai skirtingi dalykai, pavyzdžiui, tradicinės kilimų rišimo technikos ir Mirusiųjų diena Meksikoje, nepaprasta kelionė iš Makiši maskarado Zambijoje į kabukio teatrą Japonijoje, o tuomet į kapueiros pasirodymą Brazilijoje, kur šokis derinamas su kovų menais… Balsai, gestai, vaidinimai ir trumpalaikiai kūriniai tampa apčiuopiamais ženklais, kultūros pėdsakais ir jos istorija.

Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

PROCESIJŲ MILŽINAI IR DRAKONAI

Šios didžiulės skulptūros nešamos liaudies ir religinėse procesijose Belgijoje ir Prancūzijoje bei iliustruoja iki šių laikų kolektyvinėje bendruomenės atmintyje išlikusių legendų herojus.

Tai didžiulės skulptūros, kurių tradicija siekia senuosius laikus. Jos prikelia išnykusius tikėjimus ir šimtmečius, jei ne tūkstantmečius, siekiančias legendas. Nėra abejonių, kad tradicinių Prancūzijoje ir Belgijoje vykstančių švenčių procesijose milžinai ir drakonai įkūnija sudėtingą tautosakos elementuose aptinkamą identitetą, kur pagonybės bruožai derinami su krikščioniškąja kultūra. Klasikiniuose šaltiniuose minimas plačiai tarp šiose žemėse gyvenusių keltų paplitęs paprotys iš vytelių gaminti didžiules žmogiškų bruožų turinčias lėles, bet buvo ir šis paprotys turėjo ir neigiamą pusę: į lėles buvo suvaromi karo belaisviai, o šios padegamos, manant, kad tokia auka patiks dievams. Laimei, atsisakius šio siaubingo papročio, viduramžiais imta kurti panašias skulptūras, vaizdavusias pabaisas, šventuosius, karalius, praeities herojus. Jos naudotos švenčių ir religinių ritualų metu, taip pat mokant neraštingą tautos dalį. Pirmieji tikri liudijimai siekia Renesanso laikus: seniausias dokumentuotas „milžinas“ veikiausiai yra Belgijos Valonų Brabanto provincijos miesto Nivelio Galijotas, paminėtas 1457 metais.

Šiandien šis paprotys gyvas Belgijos miestuose Ate ir Monse (kuriame vyksta Ducasse – dviejų simbolių kova), Briuselyje (Meyboom, arba Džiaugsmo medis), Dendermondėje ir Mechelene (Ommegang, arba procesija) bei Prancūzijos miestuose Kaselyje (Karnavalas), Duė (Fête de Gayant, arba Milžinų šventė), Pezenase ir Taraskone (kur simboliškai „nužudoma“ šarvuota pabaisa Taraska, kuri, anot legendos, siaubė Provansą).

Kiekvienas festivalis pristatomas originaliai. Monse festivalis baigiasi Sekminių savaitgalį. Baigiamojo renginio metu pažymima šv. Jurgio ir drakono (Lumeçon) kova – kovos tarp gėrio ir blogio simbolis.

Drakonas (vadinamas Lumeçon) yra gėrio ir blogio kovos simbolis. Remiantis bibliniais pasakojimais, Ato mieste kovoja „mažasis“ Deivydas ir „didysis“ Galijotas. Kaselio mieste festivalio karalius su karaliene yra Tėtis Roizė ir Mama Roizė. Dendermondėje protagonistas yra Bajaras, stebuklingas žirgas, kurį Šarlmanas padovanojo riteriui Reno. Dėl šių didžiulių skulptūrų festivaliai tampa svarbiausiais momentais kolektyvinėje miestiečių tapatybėje.

Belgijoje procesijų metu galima pamatyti apie 1 500 didžiulių skulptūrų, o Prancūzijoje – daugiau nei 450. Kiekviename mieste jų dydis ir išvaizda skiriasi, bet jos visada susijusios su istorija ar miesto kasdienybe ir padeda bendruomenėms stiprinti identitetą.