Paslaptingoji „Sfera“ – egzistenciniai klausimai, sprendžiami absurdo humoro pagalba

Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie „Sferą“ buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų būti tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nė vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

„Sfera“ man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“. 

Naujos formos

Jei nuspręsite pasiduoti šiai literatūrinei avantiūrai, jūsų laukia trumpučiai skyriai ir dinamiškas siužetas. Skaitant gana greitai teks išjungti tą smegenų dalį, kuri pasakojime ar pagrindinių veikėjų pasirinkimuose ieškos racionalumo.

Man labai patiko rašymo stilius. Aš pati, asmeniškai, mėgstu tekstą, kuris iš esmės yra paprastas, neperkrautas, bet karts nuo karto pribloškiantis gilumu ir taikliomis įžvalgomis – tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.

O žemė plokščia

Siužeto paviršiuje aktualiausias klausimas – žemė plokščia ar apvali? Jei jums kada nors kilo klausimas, kaip atrodo tipinis plokščios žemės judėjimo atstovas ir kokie jo argumentai – Paulius Senūta jums atsakys. Net dviejų personažų pagalba.

Beje, šiai temai ir skirtingų pusių argumentams, istoriškai labai tiksliai pateiktiems, knygoje palikta tikrai labai daug vietos. Galbūt šia prasme ir bandyta „Sferą“ pateikti kaip istorinį romaną. Plokščios žemės judėjimo šaknys juk labai gilios. Turbūt kiekvienas galite atsakyti sau į klausimą, kiek jums įdomu apie tai skaityti. Gal kažkiek praplečia akiratį, bet aš savo nesąmonių taurę kuriam laikui visiškai perpildžiau.

Kas tiki sąmokslo teorijomis?

Neriant giliau į tai, ką mums nori pasakyti autorius, bent aš, radau žinutę apie šiuolaikinio žmogaus egzistencijos problemas ir prasmės trūkumą. „Sfera“ kažkiek kalba apie tą statistinį vilnietį, kuriam karas seniai buvo, bet visa ta materialinė gerovė ir patogi buitis tik paaštrina gyvenimo beprasmybės jausmą.

Galbūt dar autorius bando išrasti lygtį – kas yra tie šalia mūsų egzistuojantys žmonės, kurie tiki, kad žemė plokščia, kad skiepai pavojingi, kad lėktuvų cheminis pėdsakas ant mūsų meta mus bukinančią chemiją. Na, iš esmės į šią knygą būtų galima įstatyti bet kurią kitą populiarią sąmokslo teoriją. Kas skatina šiuos žmones kovoti už tariamą tiesą, koks tokio žmogaus psichologinis paveikslas, kur tai veda? „Sfera“, mano akimis, bando duoti šaržuotą atsakymą.

Kodėl skaityti? Dėl novatoriškos formos, rašymo stiliaus ir net knygos dizaino prasme. Taip pat dėl keleto literatūrinių perliukų. Patiks, jei nežiūrėsite į šį kūrinį per daug rimtai (net nežinau, ar pavyktų), jei vertinsime knygą kaip lengvą filosofinį, egzistencinius klausimus nagrinėjantį, bet visvien pramoginį kūrinį.

Kodėl neskaityti? Jei skaitysite tikėdamiesi lietuviško psichologinio trilerio ar istorinio romano, tokio, kaip pažįstame šiuos žanrus. Oi, laukia nusivylimas. Man skaitant knygą labai dažnai kilo klausimas, o kas iš to?