Detektyvas pasiilgusiems mistikos

Prieš porą metų perskaityta „Mergina traukiny“, man buvo KAŽKAS TOKIO. Istorijos nuotaika, veikėjų sudėtingumas ir tai, kaip autorė per juos su manimi žaidė, man pasirodė neįtikėtina. Visi iki vieno veikėjai buvo atstumiantys, erzinantys. Nuolat lankė jausmas, lyg pati Paula Hawkins norėtų, jog taip jausčiausi, ir tyčia pina itin nepatrauklų, tačiau intriguojantį siužetą. Viskas – nuo pradžios iki netikėtos romano kulminacijos man be galo patiko. Labai laukiau pasirodant naujausio jos romano „Tamsus vanduo“. Vilčių į jį dėjau labai daug ir galbūt dėl to knygą perskaičiusi pasijutau šiek tiek nusivylusi…

Bekfordo slėnis – mistiška vieta. Daugiausia tokios auros jam priduoda paslaptinga upė, kurioje jau nuskendo ar nusiskandino ne viena jauna moteris. Šaltiniai teigia, jog senovėje šioje upėje buvo tikrinamos raganiškos galios – mergina būdavo surišamos ir į tą upę įmetamos. Jei išplaukia – „diagnozuojama“ raganystė. Šiuo mitu ir legendomis nuo ankstyvos vaikystės žavėjosi slėnio gyventoja Nelė. Stulbinama gražuolė nuolat užgoždavo savo seserį Džiulę, kuri niekada nesijautė nei graži nei sumani. Prabėgus keliolikai metų, Džiulė gauna žinią jog upėje nuskendo Nelė. Džiulė tikra, jog tai nebuvo nei nelaimingas atsitikimas nei savižudybė. Nelė paliko ne tik jų vaikystės namus, bet ir paauglė dukrą Leną, kuri akivaizdžiai kažką žino ir slepia. Vos prieš kelias savaites ten nuskendo jos geriausia draugė Keitė. Ir daugiau miestelėnų atrodo įtartini – panašu, jog dalis jų net džiaugiasi tokia Nelės gyvenimo baigtimi. Galbūt kaltas Nelės smalsumas – ji rašė knygą apie visas upės aukas. Pamažu į painią istoriją įsivelia visi, o kas laiko atsakymų raktą – neaišku.

Kaip ir knyga „Mergina traukiny“, ši – išlaiko savo tamsumą, niūrumą ir amžiną neaiškumą – kas ir kodėl? Nuotaika čia tikrai mįslinga ir iki pat paskutinio sakinio niekas neaišku. Už tai knygą ir jos autorę labai gerbiu. Tačiau… Istorija vietomis man pasirodė ganėtinai ištęsta, keletas siužetinių linijų, mano galva, buvo nereikalingos. Labai daug dėmesio skiriama Nelės ir Džiulės vaikystei, kas pradžioje labai įtraukė, atrodė, jog ten rasiu kažkokių atsakymų. Tačiau kuo daugiau apie tai rašė, tuo mažiau tai patiko. Taipogi, Paula Hawkins į pasakojimą bandė įpinti mistikos ir lengvų burtų, ko čia visai nereikėjo. „Mergina traukiny“ pasaulį tuo ir sužavėjo – savo brutalia tikrove, nemalonia realybe ir purvinu žmogiškumu. Visi faktoriai puikiai sužaidė ir auditorija Hawkins įvertino aukščiausiais balais. „Tamsus vanduo“ buvo šioks toks nusivylimas, tačiau vis vien skaitysiu ir kitas autorės knygas. Per gilų įspūdį pirmasis autorės romanas paliko, kad išsižadėčiau Hawkins kūrybos.