Nors pavasarį keista kalbėti apie ilgus vakarus namuose, tačiau, kas be ko – šis pavasaris mums visiems kitoks. Laimingi tie, kurie tuos vakarus visgi gali leisti ramiai namuose. Pasirėmus alkūnėmis į palangę, kai dienos šviesa po tuputį dosniau aplanko mūsų namus, galima ne tik smalsiu, o gal svajingu žvilgsniu tyrinėti kaimynų gyvenimus jų tingiuose languose, bet užsiimti ir šiek tiek prasmingesne veikla. Ta proga rekomenduoju lietuvių autorių knygas, kurios ne tik įtrauks, sudomins ir padės užmušti laiką, tačiau ir suteiks naujų, galbūt netikėtų žinių ir patirčių.
Kabinetas 339
Apie dar visai šviežius įvykius Lietuvoje
Na, jei sekate Ritą Miliūtę, Daivą Žeimytę, Edmundą Jakilaitį, Indrę Makaraitytę, ar pačius šios knygos autorius, (bei gi kitus tikrus žurnalistus) tai knyga gal labai ir nešokiruos, tačiau – jei Jūsų Facebook srautas sugeneruotas kiek kitaip, tai šią knygą dar labiau rekomenduoju – paimkite į rankas (ir perskaitykite, žinoma!)
Jeigu esate ne tas tipas žmonių, kur tik garsiai rėkia, kad valdžioje vieni asilai, bet labiau tie – kuriem išties įdomu, ką gi ten žmonės vardan Tos veikia – tai ši knyga irgi verta jūsų dėmesio. Visų pirma, nes tai, ką galbūt skaitėte Facebooke, sekėte naujienose – čia suguldyta į vientisą, chronologišką, aiškų pasakojimą, tiksliau net ne pasakojimą, o tikrą (aha, šitas šiek tiek liūdnesnis (kad tikrą)) trilerį, detektyvą! Tai pirmas žurnalistinis tyrimas Lietuvoje išleistas knygos formatu, jau vien už tai, dar pasikartosiu – perskaityti verta.
Ir vėl grįšiu prie pradžios – na neišsigąskite, jei politika nesidomite, jei visad manėte, kad tai boooring, knyga parašyta išties labai įtraukiančiai, o viską, ką daugmaž reikia žinoti iš konteksto – rasite knygos paraštėse it špargalkę. Man regis pasakojimas paskatins visgi labiau atkreipti dėmesį ir ateityje, ką renkate, už ką balsuojate ir privers pasirįžti nueiti iki tų balsadėžių ir kryžiuką dėti ne ant bile kažkur matyto dėdės, ar kaimynės mamos pažįstamos tetos.
Kad knyga man paliko labai gerą įspūdį, turbūt jau supratote, tačiau nereiktų leisti susižavėjimui visiškai išstumti kritiškumo, nepasikliauti aklai, todėl šiame tyrime gal pritrūkau šiek tiek balsų ir iš kitų varpinių. Tačiau vis tiek aišku kaip dieną – vyriausybė nėra labai švari žaidimų aikštelė.
Jei jau bandytume vertinti literatūrinius niuansus – knyga nebus joks šedevras ir natūralu. Gal pastebėjau nereikalingų, pasikartojančių smulkmenų tekste (greičiausiai atmosferai kurti?), bet svarbiausia man asmeniškai čia buvo tai, kad autoriai mums atidavė tas žinias, kurias turime žinoti. (Nors kai kam jas puikiai pavyksta slėpti)
Na o užvertus knygą, man pasidarė ir pikta ir liūdna. Niekaip nenusprendžiau, kuris jausmas ėmė viršų, ir apskritai ėmiau svarstyti – ar įmanoma, kad būtų kitaip? Nesvarbu forma, vieta, žmonės, bet ar gali būti sąžiningai, nešališkai, bent mėginama – teisingai? Šiandieninėje, o ne kokioje utopinėje valstybėje?
Silva Rerum tetralogija
Užburianti Lietuvos ir visos vidurio Europos praeitis
Taip jau nutiko, kad po trečiosios Silva Rerum dalies iki ketvirtosios, kurią skaičiau visai neseniai, praskriejo bene kokie 4 metai. Baiminausi, bijojau juk šios sagos tikrai nepavadinsi lengvai besirutuliojančia. Bet išvada už tai labai paprasta – o kaip aš buvau pasiilgusi Sabaliauskaitės!
Kol nepaėmiau ir vėl į rankas jos ilgų, apgalvotų, turtingų sakinių ir pastraipų, kol neteko prisiminti, kiek daug autorė turi žinių, kaip ji moka perduodi istoriją su visais jos vaizdiniais – tikrai nežinojau, kad taip stipriai ilgėjausi Sabaliauskaitės ir Lietuvos herojų.
Aš manau, kad turbūt net neverta kvestionuoti nei rašymo stiliaus, nei fikcijos santykio su istoriniais faktais – visiems ir taip turi būti aišku – tai nepriekaištingi istoriniai romanai, Lietuvoje savo žanro literatūroje apskritai neturintys sau konkurentų, tai tobulas balansas tarp rimtosios ir populiariosios grožinės literatūros.
Nors turiu prisipažinti, kad pirmose trijose dalyse pasakotas Norvaišų šeimos istorijas aš pamenu sunkiai – labiau likęs neišdildomas įspūdis, ketvirtoji knyga, nepaisant daugumos nusivylimo lyginant su praėjusiomis – man patiko beprotiškai. Turbūt labiausiai pamilau šįkart net ne neįtikėtiną siužeto liniją, ne įspūdingą autorės braižą, tačiau – pagrindinį šios istorijos herojų – Pranciškų Ksaverą Norvaišą. Jis tapo toks artimas, man buvo taip lengva jį suprasti, jis kėlė tokį begalinį pasididžiavimą, žavesį – ne savo žygdarbiais ar garsumu, o būtent tuo žmogiškumu ir tykia, gilia išmintimi. Ir juk Jūs žinote, kad tokia persona, laikoma labiausiai išsilavinusiu žmogumi tuometinėje Lietuvoje – ne vien autorės fantazija, tiesa? Na turbūt, skaitant mano mintis, aišku kaip dieną – kad jei esate vienas tų retų egzempliorių, kuris dar neskaitė šios sagos – tikrai turite tai padaryti
Optimizmo architektūra
Pabaigai – šiek tiek optimizmo.
Man taip gera šiandien matyti iš sovietinių dulkių besikeliantį Kauną, jis vėl tampa tuo miestu, kurį aš įsivaizduoju besikuriantį prieš 100 metų. Iš carinio miesčiūkščio, lietuviai laikinąją sostinę pavertė tikru Europos perliuku: išvalė, nušlifavo, ir miestas sublizgėjo gražiausiomis spalvomis.
Aš norėčiau Jums atpasakoti visą knygą, kokia ji buvo puiki. Nors dauguma detalių man nebuvo naujiena – nes šiuo laikotarpiu domiuosi jau nemažą laiką, „Optimizmo architektūra“ – vis tiek sugebėjo nustebinti: tinkamai parinktos iliustracijos, nuotraukos patogiai išdėliotos kartu su tekstu; architektūriniais statiniais buvo sugebėta papasakoti daug daugiau nei apie sienas ir pamatus – jos palietė, surišo tokias temas kaip švietimas, sportas, menas, pramogos ir kitas visuomenė aktualijas. Buvo taip įdomu, jog nuolat šalia buvo įjungtas Google – nes norėjos dar, norėjos daugiau. Deja, Google šioje sferoje man mažai tegalėjo papasakoti, peršasi išvada, jog knyga autentiška, informacija kruopščiai atrinkta – tikras lobis tarp geltonų rėmų. Tai buvo visai nepanašu į sausą monografiją, čia knyga, kaip minėjau, jungė architektūrą su žmonių norais, poreikiais, siekiais ir, žinoma, optimizmu!
Kaunas man kvepia laisve, intelektais, naujovėmis, norais ir jų siekiais. O jo architektūra pati gražiausia mano akims – moderni, patogi, estetiška – tikras muziejus po atviru dangumi. Per tokį trumpą nepriklausomybės laikotarpį mūsų gyvenimo lygis šoko į viršų neapsakomu greičiu – žymiai padidėjo išsilavinimo, meno, sporto svarba visuomenėje, mes žydėjome, švietėme ir tikiu, daugiau šypsojomės. Jei ne Antras pasaulinis karas, kuris mums truko net iki 1993 metų – kas galėtų pasakyti, kuo būtume šiandien? Manau šviesesne, intelektualesne, naujoviškesne ir pozityvesne Lietuva.
Pažadu, perskaitę knygą – karantino pabaigos lauksite tik dar stipriau, kaip nekantriai norėsis aplankyti Kauną ir paklaidžioti po jo žavingas gatves.
Palikite komentarą