Visiškai kitokia karo istorija: vienos moters drąsa, ištikimybė ir ryžtas

Jau kurį laiką „Aliso tinklas“ gulėjo ant mano spintelės ir laukė savo eilės. Nekilo man prie knygos ranka kažkodėl. Gal dėl to, kad tokio tipo viršeliai dažnai slepia saldžią, cukrinę istoriją, kurių dažnai privengiu. Tačiau atėjus metui rinktis ką skaityti, nusprendžiau bent anotaciją permest akim. O! Ji nežadėjo jokių „meilių seilių“. „Alisos tinklas“ – tikrais faktais paremta istorija apie drąsias, pirmo pasaulinio karo moteris šnipes.

1915 metai. Eva Gardner – jauna, ne itin išvaizdi, mikčiojanti, tačiau labai sumani mergina. Ji dirba nuobodų darbą nuobodžioje teisinėje kontoroje ir tyliai piktinasi. Piktinasi žiūrėdama į plakatus, raginančius jaunus ir sveikus vyrus prisidėti prie kariuomenės. Ji – jauna sveika moteris, kodėl ji negali stoti į kovą? Eva nenori vyro, nenori vaikų, nenori dailių namų su išblizginta virtuve. Eva nori prisidėti. Kovoti. Kariauti. Ir jos nebylų norą išgirsta kapitonas Kameronas. Jis išdėsto jai pasiūlymą tapti šnipe: plaukų segtukuose, po žiedu, klostėse ir kitose slaptose vietose perdavinėti informaciją. Naudojantis savo naivia išvaizda, klausytis pokalbių ir juos perdavinėti. Taip veikia „Alisos tinklas“ – grupė aktyviai dirbančių moterų šnipių. Eva sutinka ir iškart gauna labai rizikingą darbą.

1947 metai. Antro pasaulinio karo metu dingo Šarlės pusseserė Rosa. Nors Šarlės tėvai padarė viską, kad ją surastų, mergina neatsirado, o Šarlė nemoka sėdėti rankų sudėjusi. Mergina dar labai jauna, tačiau ji jau žino, kad nenori gyventi tokio gyvenimo, kokį jai numatė turtingi tėvai. Ji pabėga iš namų ieškoti savo pusseserės. Rankose ji turi tik vieną nuorodą – adresą moters, kuri galimai turi apie Rosą žinių. Ji atsibeldžia nurodytu adresu, daužo duris, tačiau niekas neatidaro. Šarlė pati užeina vidun, ją pasitinka smarvė ir netvarka. Ir pistoleto vamzdis, nutaikytas jai į kaktą. Jį laiko suluošinta, girta, nevalyva ir keiksmais besispjaudanti Eva.

Nuoširdžiai – nesitikėjau iš knygos tiek, kiek gavau. Vos pradėjus skaityti, iškart dėmesį atkreipiau į tobulą vertimą. Akys tiesiog slydo turtingu, vaizdingu, raiškiu ir „nekapotu“ tekstu. Pati istorija – oho. Užvertus knygą, ašaros kaip pupos byrėjo. Tai taip įtaigiai ir skaudžiai papasakota drama, kad nesinori tikėti jos realumu. O istorija juk grįsta tikrai faktais (ir pabaigoje autorė papasakoja, kas buvo tikra, o ką pridėjo pati). Dažniausiai nemėgstu knygų, kurių veiksmas vyksta dviem laikais, mat visada viena istorija būna įdomi, o kitą norisi greičiau praversti. „Alisos tinkle“ abi istorijas skaičiau net nagais į viršelį įsitvėrusi.

Knygoje labai daug visko gero. Pirmas gėris – moterų portretai. Čia jos vaizduojamos stiprios, atkaklios, savimi pasitikinčios ir ištikimos sau ir savoms vertybėms. Tikriausiai tai buvo priežastis, kodėl Reese Whitherspoon knygų klubas „Alisos tinklą“ išrinko geriausia 2017 metų vasaros knyga (aktorė yra aktyvi moterų teisių gynėja). Antras gėris – nors meilės knygoje yra, ji palikta labai labai užantyje. Nėra tokiame stipriame istoriniame romane vietos cukrui. Trečias gėris – puikiai sukurti personažai. Išbaigti, nenutolsta nuo savo charakterių, įdomūs ir skirtingi. Knyga vietomis žiauri, sukrečianti, bet juk ir pasakojimas apie karą. Labai labai rekomenduoju visiems norintiems tikro, svaraus kūrinio apie tikrą drąsą, draugystę ir ištikimybę.