Rosellos Postorino romane atgyja tikra Hitlerio maisto ragautojos istorija. Knygos ištrauka

„2014 metų rugsėjo mėnesį viename italų laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Margot Wölk, paskutinę dar gyvą Hitlerio maisto ragautoją. Ponia Wölk niekada nieko nepasakojo apie tai, ką patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau sulaukusi 95-erių, nusprendė atskleisti savo paslaptį. Panorau pasidomėti ta moterimi ir jos istorija, išsiaiškinti, kodėl mane taip palietė moralinės dilemos slypinčios Wölk viduje. Sekretorė, virtusi Hitlerio maisto ragautoja, tarsi tapo jo bendrininke. Tuo pat metu – ir auka, ir nusikaltėle. O svarbiausia – pati sau norėjau atsakyti į klausimą, o kaip aš pasielgčiau jos vietoje“, – taip savo apsisprendimą parašyti knygą „Ragautojos“ („Le assaggiatrici“) aiškina italų rašytoja Rosella Postorino.

Bestseleriu tapęs, į daugelį pasaulio kalbų išverstas romanas yra laimėjęs prestižinę Campiello premiją, taip pat nemažai kitų svarbių nacionalinių ir tarptautinių premijų. Pagal šią knygą kuriamas to paties pavadinimo kino filmas.

Romaną „Ragautojos“ lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“, iš italų kalbos išvertė Rasa Klioštoraitytė. Rosellos Postorino romanas ją, prisipažįsta, įtraukė ir pakerėjo nuo pat pirmųjų sakinių. Vertėja žavėjosi autorės išmone, puikiu stiliumi, paveikiai, kūrybiškai ir vaizdingai papasakota ir tikrais faktais paremta istorija, meistriškai sukurtais, atmintin giliai įsirėžiančiais veikėjų paveikslais.

Vokietijoje gyvenusi Margot Wölk savo didžiąją paslaptį saugojo iki 95-erių. Prieš savo gimtadienį davusi interviu vietos laikraščiui ji prisipažino jaunystėje buvusi viena iš 15 moterų, ragavusių Adolfo Hitlerio maistą. Pasakojama, kad fiureris buvo apsėstas minties, jog sąjungininkai jį nori nunuodyti.

Miestelis, į kurį iš Berlyno atsikraustė Margot, buvo vos už trijų kilometrų nuo Vilko irštva vadinamo, itin slapto Adolfo Hitlerio štabo-bunkerio. Ją ir kitas 14 moterų esesininkai atrinko itin slaptai užduočiai – ragauti maistą, kasdien patiekiamą ant Hitlerio stalo. „Turėdavome viską suvalgyti, ‒ 2014 metais Vokietijos televizijos kanalui RBB sakė Margot. – Paskui valandą laukdavome, ar tądien išgyvenome, ar nepasireiškė apsinuodijimo požymiai. Iš laimės staugdavome kaip šunys, kad pavyko pereiti per dar vieną dieną. Mes, ragautojos, gyvenome lyg žvėrys narvuose“.

„Bandžiau įsivaizduoti save jos vietoje, mėginau susitapatinti su jos baime, siaubu, alkiu ir pažeminimu, kurį jai teko patirti“, ‒ viename interviu yra sakiusi rašytoja Rosella Postorino. Margot Wölk tapo Hitlerio maisto ragautoja ne dėl politinių sumetimų, ji tvirtino niekada nebuvusi naciste. Tiesiog atsidūrė netinkamu momentu netinkamoje vietoje: iš bombarduojamo Berlyno jai teko persikelti į Didįjį Parčą pas uošvius, vyras tuo metu kariavo fronte. Didysis Parčas buvo visai netoli Vilko irštvos. To miestelio meras buvo užkietėjęs nacistas, tad aplinkybės susiklostė taip, kad ji buvo priversta ne savo noru dirbti Hitleriui.

„Jauna moteris rydama kiekvieną kąsnį gali mirti, ji meta iššūkį mirčiai. Ji tarsi bandomasis triušis. Kita vertus, ji yra ir išrinktoji. Ką jauti tris kartus per dieną valgydama maistą, kuris gali būti užnuodytas? Tie skanūs patiekalai gali tave pražudyti, bet tuo pat metu žinai, kad nemirsi iš bado“, ‒ viename interviu svarsto rašytoja, kuri šioje knygoje ir toliau plėtoja labiausiai ją dominančias temas: žmogaus jausmų dviprasmiškumą, plonytę liniją tarp aukos ir kaltojo, prievartą, totalitarinių režimų įtaką žmonių gyvenimui.

Margot Wölk savo interviu pasakodavo, kad maistas, kurį joms tekdavo ragauti, buvo labai geras ir skanus, tačiau ragautojos mėgautis juo negalėjo. Mėsos patiekalų ragauti joms netekdavę, nes diktatorius buvo vegetaras, virtuvėje jam ruošdavo ryžius, makaronus, paprikas, žirnius, kalafiorus, šparagus. Kai paaiškėdavo, kad patiekalai saugūs, juos nunešdavo Hitleriui. Beje, didžiojo diktatoriaus Margot niekada taip ir nepamatė.

Nėra paprasta gyventi žinant, kad kiekvienas tavo suvalgytas kąsnis gali būti paskutinis. Likusį savo gyvenimą Margot maistu mėgautis niekada taip ir neišmoko. Būdavo dienų, kai maisto lėkštė jai sukeldavo emocijų ir ašarų pliūpsnį. 

Jai vienintelei iš visų ragautojų pavyko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą. Artinantis Sovietų armijai, vienas vokiečių karininkas pasodino ją į traukinį, važiavusį į Berlyną. Pasakojama, kad visos kitos maisto ragautojos buvo nužudytos Raudonosios armijos kareivių.

Knygos autorė Rosella Postorino

Tikra Margot Wölk istorija pakerėjo italų rašytoją Rosellą Postorino. „Man atrodė, kad literatūroje niekas nėra rašęs apie šitą nacizmo aspektą, be to ši istorija leido giliau nagrinėti man įdomią žmogiškumo temą“, – sako rašytoja, romane Margot pavadinusi savo vardu – Roza. Šitaip, tikina, ji suteikė sau galimybę tyrinėti, kaip pati būtų išgyventi tokį istorijos momentą. 

Rosella Postorino įsitikinusi, kad romano sėkmę lėmė tai, jog knygoje pasakojama paprastos, moralinės krizės ištiktos moters istorija. „Margot nebuvo nacistė, tačiau tris kartus per dieną rizikavo savo gyvenimu, mėgindama išsaugoti diktatoriaus gyvybę. Sunku suvokti, kaip įmanoma gyventi, kasdien žaidžiant „rusišką ruletę“, – sako rašytoja.

Jūsų dėmesiui – Rosellos Postorino romano „Ragautojos“ ištrauka.

 

***

1.

Įėjome po vieną. Valandų valandas stovėdamos laukėme koridoriuje, norėjome prisėsti. Valgyklos salė buvo didelė, sienos – baltos. Vidury – ilgas medinis mums jau padengtas stalas. Buvo duotas ženklas užimti vietas.

Atsisėdau ir sėdėjau sunėrusi rankas ant pilvo. Priešais mane – balta keraminė lėkštė. Buvau alkana.

Ir kitos moterys tyliai įsitaisė. Mūsų buvo dešimt. Vienos sėdėjo tiesiai ir kultūringai, buvo susisukusios kuodus. Kitos žvalgėsi aplinkui. Priešais mane sėdinti mergina vis atplėšdavo dantimis odelių ir kandžiais jas sukrimsdavo. Putlūs skruostai nusėti išryškėjusiais kapiliarais. Buvo alkana.

Vienuoliktą valandą ryto jau buvome išalkusios. Ne dėl gryno kaimo oro ir kelionės nedideliu autobusu. Skrandis gurgė iš baimės. Jau ilgus metus buvome alkanos ir bijojome. Kai mūsų nosis pasiekė priešais padėtų patiekalų kvapai, smilkiniuose ėmė pulsuoti, burnoje susikaupė seilių. Pažvelgiau į merginą su išsiplėtusiais kapiliarais. Ir ji troško to paties kaip ir aš.

Šparaginės pupelės buvo sutaisytos su lydytu sviestu. Nebuvau valgiusi sviesto nuo savo vestuvių dienos. Kai užuodžiau keptų paprikų kvapą, ėmė peršėti šnerves, mano lėkštė buvo sklidina, negalėjau akių nuo jos atplėšti. O priešais mane sėdinčios merginos lėkštėje buvo ryžių ir žirnelių.

– Valgykite, – buvo pasakyta iš valgyklos salės kampo, nuskambėjo ne kaip raginimas, o veikiau kaip nurodymas. Iš mūsų akių buvo matyti, kad norime valgyti. Burnos pravertos, kvėpavimas sutankėjęs. Dvejojome. Niekas mums nepalinkėjo „skanaus“, tad galbūt dar galėjau atsikelti ir padėkoti, juk šį rytą vištos buvo dosnios, šiandien man užteks vieno kiaušinio.

Vėl suskaičiavau sėdinčias prie stalo moteris. Mūsų buvo dešimt, čia ne paskutinė vakarienė.

– Valgykite! – buvo pakartota iš kampo, bet aš jau buvau spėjusi sučiulpti vieną pupelę ir pajutusi, kaip kraujas atiteka iki pat plaukų šaknų, iki pat kojų pirštų, pajutusi, kaip širdis ima lėčiau plakti. Kokį stalą tu man padengi – šios paprikos tokios saldžios, – kokį medinį net staltiese neužtiestą stalą tu man padengi – Achene pagamintos keraminės lėkštės ir dešimt moterų, jei būtume apsigaubusios nuometais, būtume atrodžiusios lyg vienuolės, į refektoriumą susirinkusios tylos įžadus davusios vienuolės.

Iš pradžių valgome nedideliais kąsniais, tarsi nebūtume turėjusios visko nuryti, tarsi būtume galėjusios atsisakyti šio maisto, šių ne mums paruoštų pietų – jie mums atsitiktinai atiteko, tik atsitiktinai esame vertos sėdėti prie tavojo stalo. Bet vėliau maistas nuslysta stemple į tuščią skrandį, ir kuo daugiau maisto į jį patenka, tuo jis labiau plečiasi, tuo smarkiau sugniaužiame šakutes. Obuolių štrudelis toks skanus, kad man akyse staiga ima tvenktis ašaros, toks gardus, kad priešų akivaizdoje rydama vieną kąsnį po kito ir į burną dėdamasi vis didesnius gabalėlius turiu net galvą atlošti ir atgauti kvapą.

Mano motina sakydavo, kad valgydami kovojame su mirtimi. Ji tai pasakė anksčiau už Hitlerį, kai Berlyne lankiau pradinę mokyklą, įsikūrusią Braunšteinštrasės, 10-uoju numeriu pažymėtame pastate, ir Hitlerio dar nebuvo valdžioje. Surišdavo prijuostės dirželį kaspinu, ištiesdavo man portfelį, liepdavo būti dėmesingai ir pietaujant nepaspringti. Namie nesiliaudavau tarškėti, net ir pilna burna, per daug šneki, priekaištaudavo motina, o aš užspringdavau kaip tik todėl, kad mane imdavo juokas nuo to jos dramatiško balso tono, nuo to auklėjimo metodo – gąsdindavo, kad galime išnykti. Tarsi stengdamiesi išlikti gyvi, būtume galėję mirti: gyventi pavojinga; visas pasaulis – pasala.

Kai baigėme valgyti, priėjo du esesininkai, ir man iš kairės sėdėjusi moteris atsistojo.

– Sėskis! Sėskis į savo vietą!

Klestelėjo ant kėdės, tarsi kas nors būtų ją pastūmęs. Viena jos kasų, suraitytų į kriauklę, išsprūdo iš segtuko ir šiek tiek sutabalavo.

– Jums neleidžiama atsistoti. Sėdėsite čia prie stalo, kol negausite kito nurodymo. Ir tylėsite. Jeigu maistas buvo apnuodytas, nuodai ims greitai veikti.

Vienas iš esesininkų nužvelgė visas iš eilės, norėdamas pažiūrėti, kaip reaguosime. Neištarėme nė žodžio. Paskui vėl kreipėsi į prieš tai atsistojusią, dirndelę[1] vilkinčią moterį, galbūt ji šitaip pasielgė iš pagarbos:

– Nusiramink, užtenka vienos valandos, – ištarė jai. – Po valandos būsite laisvos.

– Arba mirusios, – paaiškino viena iš mūsų.

Pajutau, kaip suspaudė krūtinę. Mergina su išsiplėtusiais kapiliarias užsidengė veidą rankomis, stengėsi nekūkčioti.

– Baik, – sušnibždėjo šalia jos sėdinti rudaplaukė, tačiau tą akimirką jau ir kitos verkė it sotūs krokodilai turbūt dėl to, kad pradėjome virškinti maistą.

Tyliai paklausiau:

– Ar galite pasakyti, kuo jūs vardu?

Mergina kuperozės pažeistu veidu nesuprato, kad kreipiuosi į ją. Ištiesiau ranką, vos paliečiau jai riešą, atšoko, bukai pažvelgė į mane, visi jos kapiliarai dar labiau išsiplėtė.

– Kuo tu vardu? – pakartojau.

Mergina pasuko galvą į valgyklos salės kampą, nežinojo, ar jai leidžiama kalbėti, sargybiniai buvo atsipalaidavę, artėjo vidurdienis, jiems žarna žarną rijo. Galimas daiktas, kad jie nežiūrėjo į merginą, todėl ši suvapėjo:

– Lėnė, Lėnė Vinter, – ištarė tarsi klausdama, bet toks buvo jos vardas.

– Lėne, aš Roza, – prisistačiau, – pamatysi, netrukus grįšime namo.