Knyga detektyvinių serialų mėgėjams

M.J. Arlidge man yra toks antro šanso autorius. Prieš keletą metų perskaitytas trileris „Eni beni“ – nesužavėjo. Visiškas „Pjūklo“ scenarijus, per daug dėmesio skirta tyrėjai Helenai, kuri tikrai nėra tiek įdomi ir verta tiek puslapių. Kad skaitysiu jo antrą knygą „Juoda širdis“ net nemaniau, iki kol pamiršau į darbą pasiimti savo skaitomąją, o per pietų pertrauką skaityt tai norėjosi. Kolega būtent ir skaitė tą detektyvą, tai pasiskolinau. Ir labai nustebau, nes jis buvo puikus. Nuo pradžios iki galo! Taip, Helena vis dar neįdomi, bet pats nusikaltimas, eiga, veiksmas – viskas buvo labai gerai. Tad gavus „Lėlės namą“ buvo itin smalsu, į kurią svarstyklių pusę ji nukreips visą reikalą. Ir… nenukreipė nė į vieną. Knyga ganėtinai vidutiniška man pasirodė.

Poilsiaujanti šeima paplūdimyje aptinka jaunos moters lavoną. Nors pagal tyrimus ten jis guli jau kurį laiką, įmanoma ją atpažinti ir net matyti gražaus veido bruožus. Tiesa, merginos niekas niekada nepasigedo – jos tėvas nuolat gaudavo iš keliaujančios dukros žinutes, nė nemanė, jog jai galėjo nutikti kas nors blogo. Tuo pat metu, labai panašiomis aplinkybėmis, dingsta dar viena jauna mergina Rubė. Tyrėja Helena įtaria, jog tai nėra sutapimas, o nusikaltėlis yra tikrai gudrus, kiekvieną savo veiksmą apgalvojantis žmogus. Taip ir yra.

Knyga labai labai priminė Jussi – Adler Olsen trilerį „Moteris narve“, tad kam patiko šis, malonumą jaus ir „Lėlės namą“ skaitydami. Knygos pradžia tikrai labai užkabino – norėjos kuo greičiau sužinoti kas, kaip ir kodėl. Ties viduriu kiek suskystėjo reikalai, mažiau mįslių, daugiau kalbų. Tačiau pliusas tas, kad autorius taip smarkiai nenarstė Helenos gyvenimo ir ji nebuvo rampų šviesoje. Iš esmės, visai neblogas trileris, man patinka kai veiksme koks psichopatas, su visokiom savom keistenybėm sukasi. Ir labai jaučiasi, kad autorius jau ilgus metus dirba televizijoje. Labai kinematografiški jo kūriniai, atmosfera kuriama grynai kaip kokiuose siaubo filmuose, dialogai kaip iš serialų ir visokie CSI vingiai dažni. Taip ir girdi kartais mintyse tą dramatišką muizikėlę skyriui pasibaigus. Bet tai irgi ne ta knyga, kuri pribloškia ir užvertus lieki amą praradęs. Labai mažai šiemet tokių detektyvų pasitaikė man…