Kaip iš musės padaryti dramblį

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi, lyg to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, „Pienininkas“ nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš „1984“ ar „Tarnaitės pasakojimo“. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos, išdava.

Supriešinta visuomenė

Iš tiesų, rodos, tikriniai daiktavardžiai ir vardai kūrinyje nėra labai svarbūs – galbūt todėl nemaža dalis ir slepiasi po išgalvotais pavadinimais. „Pienininkas“ yra tarsi lygtis, į kurią galima būtų įstatyti bet kurią susiskaldžiusią ir supriešintą visuomenę. O tuomet nagrinėti – kaip kyla bendros istorijos ir kovinių ar teroristinių veiksmų paaiškininai, kaip žmonės dalijasi į stovyklas, kaip tai ištveria šeimos ir žaisti su daug kitų kintamųjų.

Iš musės padaryti dramblį

Toks galėtų būti šios knygos šūkis. Nes siužeto centre – paprasta paauglė mergina, kurios vienintelė „blogiausia savybė“ yra skaitymas vaikštant ir vienas, regis, nereikšmingas, bet įvykius bei tolimesnį jos gyvenimą reikšmingai pakeitęs fragmentas. „Pienininkas“ man atrodo yra apie tai, kiek daug iš tiesų demonų gyvena tik mūsų galvose, kaip pučiasi ir auga apkalbos ir kaip visa tai galų gale yra beprasmiška.

Sausa kalba

Šio kūrinio rašymo stilius pirmuosiuose puslapiuose tiesiog šokiruoja savo glaustumu ir kapota kalba. Kartais atrodo, lyg „Pienininkas“ būtų parašytas vaiko (galbūt tai galėjo būti tikslingai pasirinkta išraiška dėl to, kad pagrindinė veikėja yra paauglė). Bet vis vien skaityti ir priimti tokį buitišką paprastą pasakojimo stilių buvo nelengva, kaip ir tekste matyti pliusus ar išgalvotus pavadinimus, pavyzdžiui šimtus kartų minėtas galbūtvaikinas, parkai, rezervuarai ir panašiai.

Kodėl skaityti?

Nes šis kūrinys yra kaip koks prieštaringas modernaus meno kūrinys, balansuojantis ant ribos tarp genialumo ir bevertiškumo. Aš pati, kaip dažnai būna, iki galo nežinau kurioje esu pusėje. Matau pliusus – originalu, taikliai perteikta baimės, įtampos, skundų ir paskalų atmosfera bei supriešintoje, susiskaldžiusioje visuomenėje vykstančių procesų beprasmiškumas. „Pienininkas“ yra vienas tų kūrinių, kur įsitikinti kokia knyga bus jums, galite tik patys.

Kodėl neskaityti?

Nes man labai stipriai trūko malonumo skaityti tekstą. O kartais ir prasmės jausmo – na ir kas?