Na tas viršelis! Taip, pripažinsiu, aš labai dažnai teisiu knygą pagal viršelį. Jei ant viršelio, pavyzdžiui, svajingos moters nuotrauka iš „Shutterstock“, tai aš jos neskaitysiu. Nes tai bus „svajonių romanas“. Man labai patinka „Baltų lankų“ leidyklos viršeliai. Jie beveik visada patraukia akį, jie skoningi. „Alma littera“ dažnokai prašauna, nes bando įtikti kažkokiai moterų, kurių aš nepažįstu, auditorijai.
Taigi šis viršelis – visas rožinis, su gėlytėm – ir tas pavadinimas „Mes dedame tašką“ mane nuo pat knygos išleidimo jau kokius metus ar du atbaidė. Bet kelios tinklaraštininkės, kurių nuomonę gerbiu, rašė, kad romanas stebėtinai geras, be to, Goodreads atsiliepimai tiesiog puikūs. Paskutinis lašas buvo, kai perskaitė mama ir pasakė, kad verta. Tada jau galutinai patikėjau.
Taip, romanas nors truputį romantinė drama (mano nemėgstamas žanras), bet buvo kur kas geresnis, nei tikėjausi. Jame pasakojama iš pirmo žvilgsnio paprasta ir plokščia istorija apie merginą, kuri, mirus smurtaujančiam tėvui, pagaliau išsilaisvinusi (kiek tai įmanoma) iš praeities gniaužtų išsikrausto į Bostoną, atidaro gėlių parduotuvę, susiranda nuostabų vyrą gydytoją, tra lia lia, seksas, biškį penkiasdešimt rožinių atspalvių.
Tačiau maždaug po pusės knygos viskas pakrypsta netikėta linkme (negaliu sakyti, kaip, nes čia svarbiausia nespoilinti) ir, nors ir labai paprastai ir vis tiek paviršutiniškai, bet imama kalbėti apie traumas, apie vaikystės patirčių pasekmes tolesniam žmogaus gyvenimui, pasirinkimams. Galbūt nuo antrosios pusės ši knyga truputį labiau priminė ne lengvą svajonių romaną, o kažką iš Jodi Picoult serijos (nors jos irgi neskaitau, tik vieną ar porą knygų, kai prasidėjo bumas). Ai, arba dar Lianne Moriarty „Slaptas mano vyro gyvenimas“ (beje, tokiu pat baisiu viršeliu). Romanas paliečia smurto šeimoje temą, pažvelgia į ją, sakyčiau, visai įdomiu žvilgsniu.
Daug kas komentavo, kad verkė, aikčiojo skaitydami. Aš iki tiek tikrai nebuvau paliesta (bet, manau čia priklauso nuo to, kas ką parklupdo. Aš pvz., raudojau per Olifant ir per Stounerį – abi apie vienatvę).
Rekomenduoju tiems, kas truputį pavargę nuo sudėtingų knygų, nori kažko labai įtraukiančio, bet ne kvailo, kad nebūtų visai jau gėda skaityti. Perskaičiau per 3 dienas.
Palikite komentarą