Šiuolaikinių detektyvų meistrė Lisa Gardner kviečia pasinerti į įtemptą trilerį. Knygos „Myliu dar labiau“ ištrauka

Lisa Gardner – „The New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi per dvidešimt trilerių. Visame pasaulyje ir Lietuvoje mėgstama detektyvų rašytoja gyvena Naujajame Hampšyre, JAV. „Myliu dar labiau“ lietuvių kalba pirmąsyk pasirodė 2011 m. Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi knyga vėl džiugins įtemptų dramų gerbėjus.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo įprastas nusikaltimas. Pareigūnė Tesa Leoni nebeapsikentė vyro smurto ir nušovė jį tarnybiniu ginklu. Mėlynės ant moters kūno patvirtina, kad ji gynėsi. Tačiau kur dingo šeimos dramą turėjusi matyti šešiametė dukra? Bylą pradeda tirti patyrusi detektyvė Didi Voran ir buvęs jos mylimasis Bobis Dodžas.

Sekdami bylos pėdsakais pareigūnai kiekviename žingsnyje susiduria su paslaptimis. Jie sužino apie baisų nusikaltimą Tesos Leoni paauglystėje, gėdingą jos vyro pomėgį ir neįsivaizduojamą draugų išdavystę. Tačiau blogiausia dar ateityje…

„Lisa Gardner – psichologinio trilerio meistrė.“

Associated Press

Kviečiame skaitytio knyos „Myliu dar labiau“ ištrauką:

Prie manęs priėjo Bobis. Prižiūrėtoja paleido mano ranką.

Ją perėmė Bobis ir nusivedė mane į automobilį.

Didi baigė tvarkyti popierius. Ji artėjo prie automobilio, grėsmingai žiūrėdama į mane, kol surakintomis rankomis ir kojomis bandžiau kiek įmanoma oriau pralįsti pro Bobio atidarytas dureles ir susirangyti ant užpakalinės sėdynės. Per daug atsilošiau ir įstrigau kaip vabalas, ore mataruojantis kojo­ mis. Bobis turėjo įlįsti vidun ir pastumti mane už klubo.

Didi papurtė galvą ir sėdo prie vairo.

Po akimirkos masyvūs kiemo vartai atsidarė. Mes išvažia­ vome į Bostono gatves.

Pažvelgiau į pilką kovo dangų ir sumirksėjau išvydusi šviesą.

Atrodo, snigs, pagalvojau, bet nieko nepasakiau.

Didi atvažiavo į ligoninės mašinų stovėjimo aikštelę. Čia jau laukė keletas automobilių, pradedant baltais visureigiais ir bai­ giant juodai baltais policijos automobiliais. Jie sustojo, o likusie­ ji išsirikiavo už mūsų eile. Didi pažvelgė į mane per veidrodėlį.

–  Pradėk kalbėti, – tarė ji.

–  Norėčiau kavos.

–  Eik šikt.

Nesutvardžiau šypsenos. Tapau panaši į savo vyrą – skilau į gerąją Tesą ir blogąją Tesą. Geroji Tesa išgelbėjo Kim Voters gyvybę. Geroji Tesa grūmėsi su kalinėmis ir akimirkai pasiju­ to oria teisėsaugos pareigūne.

Blogoji Tesa vilkėjo oranžinį kombinezoną ir sėdėjo užpa­ kalinėje policininkų mašinos sėdynėje. Blogoji Tesa… na, blo­ gajai Tesai diena dar tik prasidėjo.

–  Yra paieškos šunys? – paklausiau.

–  Yra lavonų ieškotojai, – pabrėžė Didi.

Vėl šyptelėjau, tačiau šįkart liūdnai ir akimirkai pajutau, jog galiu netekti šaltakraujiškumo. Viduje žiojosi tuštuma. Aš tiek praradau. Ir galėjau prarasti dar daugiau.

Kalėdoms noriu tik dviejų priekinių dantų…

–  Galėjote rasti ją anksčiau, – sumurmėjau. – Galvojau, jog rasite ją.

–  Kur važiuot? – nukirto Didi.

–  Antrasis kelias. Į vakarus, link Leksingtono. Didi pajudėjo iš vietos.

–  Viską žinome apie patrulį Lajonsą, – trumpai pasakė Didi, sėdėdama vairuotojo vietoje. Antruoju keliu išvažiavome iš Arlingtono, ir miesto džiungles pakeitė utopinio priemiesčio vaizdeliai. Toliau matėsi Leksingtono ir Konkordo aristokratų sodybos, o už jų – senoviniai kaimiški Masačusetso Harvardo pastatai.

–  Ką sužinojote? – paklausiau. Man buvo išties smalsu.

–  Kad jis tave sumušė, norėdamas patvirtinti tavo paro­ dymus apie smurtaujantį vyrą.

–  Ar esate trenkęs moteriai? – paklausiau detektyvo Dodžo. Bobis Dodžas persisuko kėdėje:

–  Papasakok man apie smogiką, Tesa. Patikrink, ar patikė­ siu tavo istorija.

–  Negaliu.

–  Negali?

Pasilenkiau į priekį, kiek leido antrankiai:

–  Aš jį nudėsiu, – niūriai pasakiau. – O blogai kalbėti apie mirusius yra negražu.

–  Tik jau nereikia, – piktai įsiterpė Didi. – Kalbi kaip per­ sonažas iš animacinio filmuko.

–  Na, esu porąkart gavusi į galvą. Ji vėl užvertė akis.

–  Esi tiek pat pamišusi, kiek aš – kilniaširdė, – trumpai nukirto Didi. – Viską apie tave žinome, Tesa. Apie tavo nepa­ taisomą lošėją vyrą, prašvilpusį tavo santaupas. Apie hormonų kamuojamą paauglį, tavo geriausios draugės brolį, kuris vieną

naktį pabandė išmėginti savo laimę. Atrodo, prie tavęs tiesiog limpa netikę vyrukai, kuriuos paskui nušauni.

Nieko neatsakiau. Geras detektyvas mokėjo čiupti jautį už ragų.

–  Tačiau kuo čia dėta dukra? – negailestingai paklausė ji. – Patikėk, nekaltinu, jog triskart suvarpei Brajanui krūtinę. Ta­ čiau kodėl, po velnių, kliuvo ir dukrai?

–  Ką jums papasakojo Šeinas? – paklausiau. Didi suraukė antakius:

–  Turi omeny prieš ar po to, kai tavo liurbis draugelis bandė man vožti?

Švilptelėjau.

–  Matot, taip ir sakiau. Iš pradžių sumuši vieną moterį, o antrą sumušti jau lengviau.

–  Ar su Brajanu buvo kilęs konfliktas? – dabar prabilo Bo­ bis. – Ėmėte grumtis. Netyčia įsimaišė Sofi.

–  Prisistačiau į tarnybą penktadienio naktį, – pasakiau žiū­ rėdama pro langą. Vis mažiau namų, vis daugiau medžių. Ar­ tėjome prie tos vietos. – Nuo to laiko nemačiau savo dukros.

–  Tai Brajanas viską padarė? Kodėl gi nesuvertus visos kal­ tės jam? Kam meluoti ir išgalvoti tokią painią istoriją?

–  Šeinas manimi nepatikėjo. Jei jau jis nepatikėjo, tai kas patikėtų?

Pravažiavome raudonai nudažytą obuolių kioską. Dabar jis buvo tuščias, tačiau rudenį čia galėjai nusipirkti stiklinę puikiausių obuolių sulčių. Buvome čia atvažiavę prieš septy­ nis mėnesius, gėrėme obuolių sultis, ritomės nuo šieno kupetų, apžiūrėjome moliūgų derlių. Ar dėl to čia važiavau šeštadienio popietę, kai jau temo, į kulnus nukritusia širdimi, beveik išpro­ tėjusi iš sielvarto, panikos ir nevilties? Turėjau greitai, greitai, greitai suktis. Mažiau galvoti. Daugiau veikti.

Todėl atvažiavau čia, kur paskutinį kartą buvome išvykę su šeima, prieš Brajanui išplaukiant rudenį. Vienas paskutinių laimingų mano prisiminimų.

Sofi tiesiog dievino šį obuolių kioską. Ji išgėrė tris stiklines sulčių ir, paguvėjusi nuo cukraus antplūdžio, ėmė lakstyti ra­ tais po moliūgų lysves, kol galiausiai išrinko ne vieną, bet tris moliūgus. Tėtį moliūgą, mamą moliūgę ir dukrą moliūgaitę, jos žodžiais tariant. Visą moliūgų ćeimą.

–  Mamyte, ar galima? Galima, galima, galima? Praćau, pra­ ćau, praćau.

–  Žinoma, brangioji, tu visićkai teisi. Būtų gaila kurį nors vieną palikti. Pasiimkime visą ćeimą.

–  Kaip smagu! Tėveli, tėveli, tėveli, mes nusipirksime visą mo­ liūgų ćeimą! Kaip smagu!

–  Pasukite į dešinę, – sumurmėjau aš.

–  Į dešinę? – Didi paspaudė stabdžius ir pasuko.

–  Už keturių šimtų metrų sukite į karę, bus kaimo keliukas…

–  Visus tris? – Brajanas pažvelgė į mane purtydamas galvą. – Tave lengva palaužti.

–  Tu nupirkai jai spurgų prie sulčių.

–  Tai trys spurgos lygu trys moliūgai?

–  Matyt.

–  Gerai, bet čiur ać skaptuosiu moliūgą tėtį…

–  Medis! Sukite čia. Į kairę, į kairę. Už trisdešimties metrų sukite dešinėn.

–  Tikrai negalėjai nupiešti žemėlapio? – piktai paklausė Didi.

–  Tikrai.

Didi įsuko į nedidelį kaimo keliuką, automobilio ratai grū­ mėsi su sukietėjusio sniego danga. Už mūsų sunkiai važiavo viena, dvi, trys, keturios mašinos, už jų – keli balti visureigiai ir eilė policijos automobilių.

Tikrai snigs, nutariau aš.

Tačiau tai buvo nebesvarbu. Čia nematyti civilizacijos žen­ klų. Atvykome į apmirusių medžių, užšalusių tvenkinių ir be­ vaisių baltų laukų kraštą. Net jei kas nors čia ir įvyktų, žmonės

negreit apie tai sužinotų. Tokią vietą vilties netekusi moteris galėtų panaudoti paskutiniam pasispardymui.

Blogoji Tesa prabudo.

–  Atvažiavome, – pasakiau.

Ir detektyvė Didi Voren, padėk jai Dieve, sustojo.

–  Lipk lauk, – piktai pasakė ji.

Nusišypsojau. Nesusilaikiau. Pasižiūrėjau puikiajai detek­ tyvei į akis ir pasakiau:

–  Šių žodžių laukiau visą dieną.