Populiarią knygą apie prezidento instituciją Lietuvoje „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“ parašęs politikos mokslų daktaras, tyrėjas Mažvydas Jastramskis sako, kad per pusantrų metų nuo knygos pasirodymo kai kurie dalykai tikrai pasikeitė: ne tik knygos paantraštėje keltas klausimas virto faktu – profesorius Vytautas Landsbergis oficialiai pripažintas valstybės vadovu, – bet ir atsirado medžiagos paskutiniam knygos skyriui papildyti.
Tačiau per šį laiką autorius tapo ir savo knygos balsu – visi besidomintys prezidento institucija kviečiami klausytis knygos ir audioformatu. Ta proga – trumpas pokalbis apie tai, kaip sekėsi garsinti, kokia iššūkiai buvo didžiausi ir kokie yra autoriaus ateities planai.
Kviečiame skaityti.
Mažvydai, tavo knyga „Mums reikia vado?“, pasirodžiusi 2021 m., sulaukė išties didelio dėmesio ir jau tada buvo besidominčių ir klausiančių, kada galėsime ją išgirsti audioformatu. Tas laikas atėjo – visi, kam įdomu, knygos jau gali ieškoti baltoslankos.lt. Kokios paties emocijos tapus jau ir audioknygos autoriumi, ir balsu, kurį gali išgirsti visi?
Emocijos pačios geriausios – labai smagu matyti, kad knyga atgimsta nauju formatu. Šiais nenumaldomų pokyčių laikais autoriai irgi turi prisitaikyti, pasiekti skaitytojus naujais būdais – nors gal geriau sakyti „klausytojus“? Tikiuosi, kad mano paties įgarsinta „Mums reikia vado?“ ras kelią į ne vieną prezidentų temos mėgėjo ausį.
Ne paslaptis, kad paruošti audioknygą – užtrunka, tad įrašai vyko jau pernai. Per tą laiką knygos paantraštė iš diskusijas keliančio teiginio jau virto faktu (V. Landsbergis pripažintas valstybės vadovu). O kas dar pasikeitė? Kaip prisimeni ir su kuo asocijuojasi laikas, praleistas įrašų studijoje? Gal pameni kokių nutikimų ar kuriozų, o gal kaip tik viskas vyko labai sklandžiai?
Taip, Vytauto Landsbergio pripažinimas valstybės vadovu labai gerai susisiejo su knygoje pateiktu vertinimu – džiaugiuosi, kai teorija tampa realybe. Žinoma, natūraliai pasikeitė tai, kad atsirado naujos medžiagos, kuria būtų galima pildyti paskutinį skyrių: tai tolesnis Gitano Nausėdos prezidentavimas ir jo santykiai su valdančiąja dauguma.
O kalbant apie laiką įrašų studijoje, pripažinsiu: tai buvo šioks toks iššūkis, pareikalavęs kantrybės, po pastraipą, sakinį, vis pasitaisant įgarsinti savo paties parašytus žodžius. Gal ne tiek kuriozas, tiesiog gavau gerą pamoką – ateityje kiek įmanoma labiau vengti skliaustų, nes, pripažinsiu, teko ne kartą tyliai (audioknygoje to neišgirsite) susikeikti, įgarsinant tokius sakinius. Ir ką tik supratau, kad visgi pamokos iki galo dar neišmokau.
Esi dėstytojas, konferencijų dalyvis, žiniasklaidoje gana aktyviai komentuoji politines aktualijas, taigi viešo kalbėjimo patirties, regis, apsčiai. Ar ji padėjo garsinant knygą? O gal tai visai skirtingi dalykai ir reikia kitų įgūdžių ir patirties? Trumpai tariant, buvo sunkiau ar lengviau, nei tikėjaisi?
Truputį sunkiau. Kalbėjimas paskaitose turi savybę, kad nesi įrašinėjamas, kalbi laisviau, kartais gal ir ne visai taisyklingas sakinių konstrukcijas parenki – bet paskaitose svarbiausia tai, kad klausytojai suprastų pateikiamos medžiagos esmę, pagrindinius punktus. Komentarai TV ar radijuje – dar kitas atvejis, čia turiu pripažinti, kad „ta prasme“ ir „sakykime“ tapo nuolatiniais mano kalbėjimo palydovais, ir su tuo reikės rimtai kovoti. Audioknyga turi daugiau bendrumo su videopaskaitų įrašymu – viskas privalo būti preciziška, taisyklinga ir grįžimas atgal tampa norma, o ne išimtimi.
O ar pats „skaitai“ audioknygas? Jei taip – kokie būtų patarimai norintiems pradėti klausytis arba tiems, kurie baiminasi, kad taip ir „neišmoks skaityti“ audioknygų?
Kartais klausau trumpų kūrinių – audioformatu įrašytų apsakymų, vaikščiodamas ar lengvai sportuodamas. Manau, baimintis gal ir nėra ko – tiesiog pabandykite ir galbūt užsikabinsite. Juk tai puikus būdas skaityti knygą tada, kai negali laikyti jos rankose.
Na ir paskutinis klausimas, turbūt neišvengiamai visada užduodamas bent vieną knygą parašiusiam žmogui, – kas toliau? Ar yra planuose ar bent mintyse idėjų apie naują knygą, o gal ir pastarosios – „Mums reikia vado?“ – atnaujinimą ar tęsinį?
Idėjų kitai knygai yra bent kelios. Tačiau jau supratau, kad būsiu toks autorius, kuris rašo ir parašo tik tada, kai ta idėja visiškai subręsta, neišsilaiko galvoje ir turi būtinai sugulti į puslapius, – o tai įvyksta rečiau, nei galbūt ir pačiam norėtųsi. Beje, neatmeskime tikimybės, kad mano kita knyga bus ne apie politiką, nors prie prezidentų temos kažkada ateityje tikrai norėčiau sugrįžti. Labai mėgstu visokią literatūrą, atitinkamai ir minčių kyla įvairių. Tad palikime intrigą…
Mažvydo Jastramskio suotraukos autorius: Artūras Morozovas
Palikite komentarą