Kriminalistų darbo užkulisius knygoje praskleidęs Alvydas Sadeckas: „Ir gerai padariau, kad klausiau širdies“

Iš tiesų tai turėjo būti ne knyga, o vaidybinio televizijos filmo scenarijus. Tačiau filmas taip ir nebuvo pastatytas, o žurnalisto Valdo Bartasevičiaus ir kriminalisto, politiko Alvydo Sadecko parašyta knyga „Iš kriminalisto gyvenimo“ jau pasiekė skaitytojus.

Ne vieną gyvenimo dešimtmetį kriminalistikai skyręs A. Sa­deckas žurnalistą V. Bartasevičių pakvietė susitikti su Lietuvos organizuoto nusikals­tamumo grupuotes sudorojusiais ir jų narius į teisiamųjų suolą susodinusiais Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnais. Pokalbiai su darbo valandų neskaičiavusiais, neretai ir savo sveikata ar net gyvybe rizikavusiais, daug mačiusiais ir išgyvenusiais vyrais įsirėžė žurnalistui į atmintį, o A. Sadeckui kilo mintis sukurti filmą. Buvo sukurtas scenarijus, tačiau filmo finansuoti nebuvo kam. Vėliau pagal jų užrašus žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir jo komanda sukūrė atkuriamosios dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“, o neseniai pasirodė ir bendra A. Sadescko bei V. Bartasevičiaus knyga „Iš kriminalisto gyvenimo“.

„Man kriminalistų pasaulis ligi tol nebuvo pažįstamas, apie jų darbą nuomonę susidarydavau daugiausia skaitydamas detektyvus, bet pabendravęs su pirmuoju Lietuvos kriminalinės policijos vadovu A. Sadecku ir jo kolegomis policijos komisarais supratau, kad jų realybė ir detektyvinių romanų rašytojų išmonė gerokai skiriasi. Pamaniau, kad ir skaitytojui būtų įdomu išgirsti iš profesionalų, kaip jie dirba ir kaip specifiniai, kriminalistams keliami reikalavimai atsiliepia jų gyvenimui. Pasirodo, buvusių kriminalistų, kaip ir buvusių žvalgybininkų, nebūna – jais liekama visą gyvenimą“, – sako knygos literatūrinis bendraautoris V. Bartasevičius.

Tarsi smalsus žmo­gus iš gatvės, sutikęs patyrusį kriminalistą, vėliau tapusį ir įtakingu politiku, žurnalistas klausinėja, kaip susikūrė nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos kriminalinė policija, kokios jos ištakos, kokie tyrimo me­todai taikomi iki šiol, kuo ypatinga ši profesija, kuri jos atstovams tampa ir gyvenimo būdu. „Man didelį įspūdį padarė kriminalistų bendrystės jausmas, atsidavimas profesijai, nors atlygis anaiptol ne visuomet atitikdavo pastangas, neskaičiuojamas darbo valandas, iš šeimos narių nugvelbtus dėl pareigų savaitgalius, į kraują įsismelkęs apdairumas, paslapčių sergėjimas net nuo artimiausių žmonių. Politikai, pasirodo, nelabai tai vertino, gal ir dabar nelabai vertina, jie lengva širdimi galėdavo ir daug nusipelniusį, net gyvybe rizikavusį pareigūną nežinia kodėl išspirti į gatvę. Tai irgi atsispindi knygoje“, – pasakoja V. Bartasevičius ir priduria, kad be politikos realijų būtų visiškai neįmanoma papasakoti, kaip Lietuvos kriminalinė policija pereinamuoju laikotarpiu iš totali­tarinės valstybės visiškai kontroliuotų ekonominių santykių perėjusi į laisvosios rinkos ekonomiką įstengė pažaboti išsikerojusį organizuotą nusikalstamumą.

Knygą „Iš kriminalisto gyvenimo“ išleido leidykla „Alma littera“. Pasirodžius knygai, su A. Sadecku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Jūsų pokalbiai knygoje su žurnalistu Valdu Bartasevičiumi tarsi praveria duris į slaptą kriminalistų pasaulį. Kaip jums pavyko išlaviruoti tarp to, ką galima sakyti viešai, ir to, ką reikėtų laikyti paslaptyje?

Aš turėjau labai daug abejonių dėl šios knygos, niekada nenorėjau sureikšminti nei savo kriminalisto, nei juo labiau politiko veiklos. Tai – ne memuarai, knyga pirmiausia yra apie kriminalistus, sunkų jų darbą, apie valstybės ir policijos istoriją. Tačiau mano gyvenime buvo ir politika, kaip tik stipriai susijusi su nacionaliniu saugumu ir teisėsauga.

Suprantu, kad žmones domina paslaptys, tačiau knygoje turėjau nubrėžti aiškią ribą tarp to, ką galima kalbėti, ir to, ko – ne. Ne mažiau svarbu man buvo išlaikyti savo etikos ir garbės principus, juk pasakojamoje konkrečioje istorijoje visada dalyvauja žmonės. Aukšti pareigūnai, politikai, specialiųjų tarnybų darbuotojai. Kalbėti apie žmones reikia labai atsargiai, mėgautis sensacijomis – ne mano būdui.

Nuo senų laikų esu įpratęs saugoti paslaptis, man visiškai aišku, kas tai yra. Tiesą sakant, net ir knygoje, kur epizodai, rodos, visiškai baigti, lieka tam tikrų nutylėjimų, užkulisių ir paslapčių. Kai skaitysite, nė neįtarsite.

 

Norite pasakyti, kad užkulisiai slepia dar didesnius užkulisius? Ar taip?

Kartais jie labai reikšmingi, o kartais tik plonytė uždanga. Vienam savo knygos herojui sakiau: „Miniu tave, papasakojau, kad buvome susitikę, kad puikiai aptarėme prevencijos reikalus, tačiau nepapasakojau, kad viskio butelį mums ant stalo pastatei.“ Gal ir įdomi tokia detalė, bet ar tikrai reikalinga? Ar tikrai svarbi?

Knygoje kalbame apie operatyvinį, žvalgybinį darbą. Gal pareigūnams pasirodys, kad pernelyg atvirai, bet tai – tikrai ne paslaptys. Žvalgybinis darbas apibrėžtas įstatymu, bet kas gali tą įstatymą paskaityti. Pasakyčiau kitaip – apie žvalgybinį, agentūrinį darbą mes kalbame tiesiog vaizdingiau. Įsivaizduokite, kad jums reikia sekti tam tikrą automobilį. Kaip jūs tai darote, kai toks didžiulis eismo srautas? Pamėginkite kaip nors išsilaikyti paskui jį, kažin ar pavyks. O sekliams pavyksta. Tokia jų darbo specifika ir kasdienybė.

Kai su Edmundu Jakilaičiu Lietuvos televizijoje kūrėme dokumentikos filmų ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ apie kriminalistų darbą, prašiau, kad slapto sekimo tarnybos pareigūnai, nerodydami veido, bent šiek tiek papasakotų apie savo darbą. Ilgai tuos pokalbius derinome, ir ką jūs manote?! Nepavyko jiems jokių istorijų papasakoti! Tarsi užbrėžta – mes vykdome įstatymą. Ir viskas! Nebuvo ko ir filme parodyti. Knygoje mėginome apie tai papasakoti, neatskleisdami jų paslapčių.

 

Šiuolaikinių detektyvų skaitytojai, neabejoju, nieko labai naujo nesužinos. Juk knygose žvalgybinės ir kriminalinės istorijos irgi ne iš piršto laužtos? Ar jūs mėgstate detektyvus?

Esu perskaitęs visus detektyvų klasikus. Gali juose gėrėtis logika, psichologija, kruopščiu tyrimu, tačiau turėdamas penkis įtariamuosius kaip Agathos Christie romanuose, turėdamas dabartines tyrimo galimybes, jau po keleto valandų gali žinoti, kas nusikaltėlis (šypsosi).

 

Ar galite prisiminti, kodėl pasirinkote šią nelengvą profesiją?

Norėjau. Mūsų klasės auklėtoja Janina Čižienė pasakojo, kad dar penktoje klasėje rašiau, jog norėčiau dirbti kriminalinėje paieškoje. Ir, galvoju, gerai padariau, kad klausiau širdies.

Alvydas Sadeckas. Leidyklos „Alma littera“ archyvas

 

Kokia iš jūsų tirtų bylų paliko didžiausią įspūdį, prisiminimų?

Pirmiausia į galvą ateina Daktarų gaujos sulaikymas. Tai buvo pirmoji rimta grupuotė Lietuvoje, turėjusi organizuoto nusikalstamumo bruožų ir garsiai skambėjusi. Gaujos nariai buvo įžūlūs, su niekuo nesiskaitė. Aišku, kad mes žinojome apie ją. Vidaus reikalų ministerijoje tuo rūpinosi Kriminalinės paieškos valdybos 3-iasis skyrius, matėme, kad grupuotė stiprėja, atsiranda visiškai nauja, kur kas pavojingesnė kokybė. Labai gerai prisimenu Daktaro žodžius, kuriuos jis man pasakė per pirmąjį mūsų susitikimą: „Dar ne tokių kaip tu mačiau…“

Šiandien pareigūnų darbas kur kas produktyvesnis nei tada, juk mes nieko neturėjome – nei įstatyminės bazės, nei gerų technologijų, nei pakankamai išteklių. Sakau pareigūnams: „Jūs tik įsivaizduokite: negalite sekti, negalite klausyti telefonų pokalbių, neturite nusikalstamos veiklos imitavimo modelio, o triuškinti juos reikia! Ir kaip triuškinti?“

 

Sunku ir įsivaizduoti…

Operatyvinė veikla, kaip teisinis instrumentas, tiesiog neegzistavo. Teisme nefigūravo jokia žvalgybos informacija, jokie įslaptinti liudytojai. Kaip mes tada dirbome?! Siekdami surinkti įrodymus teismui, matyt, labiau rėmėmės sumanumu, kruopštumu, profesionalumu.

 

Kuriuos metus Lietuvoje būtų galima pavadinti nusikaltėlių pasaulio klestėjimo metais?

Valstybės kūrimo laikas buvo sunkus laikas ir kriminalinei policijai – nauji įstatymai dar nesukurti, teisėsauga reformų stadijos. Nusikaltėliai visai suįžūlėjo paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį – apiplėšimai, sprogdinimai, žudynės, natūralu, laukiniai vakarai. Daugybė valstybių tokį laiką perėjo, ne mes vieni. Bet laikui bėgant visai neblogai su jais susitvarkėme.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras spalio pradžioje atšventė 20 metų jubiliejų. Šiandien tik galime didžiuotis kvalifikuotu kriminalinės policijos darbu, žmonėmis, kurie sutriuškino labai pavojingas gaujas – Tulpinius, Daškinius, Agurkinius, Gaidjurginius ir tuos pačius Daktarus. Turime jiems dėkoti už tai, kad šiandien gyvename gerokai ramiau.

 

Iš tiesų, atrodo, kad kriminalinis pasaulis nebeegzistuoja, kad rimtų gaujų nebėra… O gal tai – apgaulinga ramybė?

Viskas egzistuoja. Ir kriminalinis pasaulis, ir nusikalstamos grupuotės, tačiau kriminogeninė situacija Lietuvoje stipriai pasikeitusi į gera. Didžiųjų gaujų lyderiai tupi už grotų, labai svarbu, kad tos banditų gaujos buvo sutriuškintos. Ir už tai, kad šiandien negirdime sprogimų ar istorijų apie baisius nužudymus, turime dėkoti kriminalinei policijai, kuri neleido naujoms gaujoms įsikeroti.

Visai neseniai išrinktas šių metų Organizuoto nusikalstamumo tyrimo padalinių konkurso nugalėtojas. Marijampolės apskrities padalinys pažymėtas už tai, kad laiku apčiuopė ir sunaikino nusikaltėlių grupuotę. Labai laiku, sakyčiau, dar kiek ir ji būtų panaši į anuomet veikusią Tulpinių grupuotę.

 

Ar šeima žinojo apie jūsų darbą ir apie nusikaltimus, kuriuos jums tenka tirti?

Šeimoje nebuvo priimta savo darbo aptarinėti. Būdavo, išvažiuojame naktį, dirbame šeštadieniais. Žmona pati teisininkė buvo, suprato, neklausinėjo. Nors, galiu pasakyti, skyrybos tarp kriminalistų buvo itin retos. Ir dabar galvoju: pareini vėlai, vakare, dar kur nors naktį išvažiuoji, visokių minčių juk galėdavo kilti… Bet operatyvininkui šeima – užnugaris. Jei artimi nesupras, ir dirbti negalėsi.

Už viršvalandžius tais laikais niekas nemokėdavo. Išvis, kokie viršvalandžiai? Mes tokios sąvokos nežinojome. Na, gaudavome premijas už gerai išaiškintus nusikaltimus. Bet kiek tų pinigų pareigūnui pridėti? Juk jis net ir televizorių žiūrėdamas dirba. Argi kas tada galėjo mūsų darbo valandas suskaičiuoti, argi kas dabar gali?

 

Kaip jums kilo mintis savo patirtis sudėti į knygą?

Prispaudė mane, daug žmonių sakė: „Kalbėk.“ Ir E. Jakilaitis, kai filmą sukūrėme, ir V. Bartasevičius… Mudu daug kalbėjome, aiškinau savo motyvus, pasirinkimus.

 

Knyga prasideda nuo realios jūsų darbo užrašų nuotraukos, kurioje išvardyti tuomečiai darbai – „Priemonių planas dėl mafiozinių nužudymų“, „Dėl Dekanidzės važinėjimo į Lietuvą“, „Informacija dėl Daškinio buvimo Nidos „Rūtoje“. Ar dirbdamas kriminalinėje policijoje ir būdamas politikoje rašėte dienoraštį? Kaip visus tuos įvykius, kurie rado atgarsį knygoje, prisimenate?

Rašyti dienoraštį net minties nebuvo! Be abejo, ne visas įvykių detales prisimenu, tačiau daug ką prisiminti padėjo darbo užrašai. Istorijos iš jų atsirado knygoje. Ir tikrai ne visos, joms tikrai reikėtų dar vienos knygos.

 

Kam skiriate savo knygą? Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?

Na, štai, Audrius Siaurusevičius jau perskaitė. Sakė, nuo pabaigos pradėjo, nuo politikos. Užtruko parą ir sakė, kad patiko. Aš labai norėjau parodyti kriminalinės policijos darbą, na, kiek galima rašyti apie banditus. Kriminalistai – tarsi bitės darbininkės, reikalai juda, o nelabai kas mato. Man atrodo, reikia daugiau apie juos rašyti ir kalbėti, juk tai dėl jų mūsų pasaulyje daugiau šviesos.