Šiandien, gegužės 21 dieną, minimas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų. O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.
Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase 16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas, didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase 16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį – devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Spalio pradžioje trečiosios idėjos gaminys, apsidraudimui konstruotas klasikinis gaminys ir dar vienas, taip pat skirtas bandymams, buvo surinkti, pakrauti į ešeloną ir išsiųsti į Rytus. Spalio viduryje aš vėl traukiniu išvykau į bandymus, šįkart su „sekretoriais“, kurie buvo pristatyti prie manęs nuo 1954 m. vasaros. Be jų, vagone važiavo dar du nuolatiniai palydovai (tai buvo J. B. Charitono vagonas).
Kaip jau rašiau, iš tikrųjų „sekretoriai“ buvo asmens sargybiniai iš specialaus KGB skyriaus, jų užduotis buvo saugoti mano gyvybę, taip pat užkirsti kelią nepageidaujamiems kontaktams (šito nieks neslėpė). Maniškiai „sekretoriai“ – ir objekte, ir Maskvoje – gyveno gretimame name. Išeidamas iš namų privalėjau išsikviesti juos specialiu mygtuku. Taip pat buvo numatyta, kad tai darysiu iškilus pavojui. Vienas iš „sekretorių“ – KGB pulkininkas, anksčiau tarnavęs pasienio kariuomenėje, vėliau asmeninėje Stalino apsaugoje (1941 m. ruošė namus, kuriuose būtų turėjęs apsigyventi Stalinas ir jo aparatas įvykus planuotai, bet vėliau atšauktai evakuacijai į Gorkį – ir vėl Gorkis…), paskui jis dirbo, kaip sakė, „ant areštų“ Pabaltijyje, ten tai buvo pavojingas darbas. Jis buvo labai taktiškas, net neįkyriai paslaugus.
1953 m. rugpjūčio 12 d. Semipalatinsko poligone (dab. Kazachstanas) įvyko pirmasis sovietų vandenilinės bombos bandymas. Gaminys pasižymėjo 400 kilotonų sprogstamąja galia, bomboje panaudota „sluoksniuotojo pyrago“ konstrukcija. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Tuo laiku, man regis, jis jau rimtai mąstė išeiti į pensiją. Antrasis – leitenantas, labai kruopštus ir dėmesingas; kartais bandydavo ne pernelyg sėkmingai mane politiškai auklėti; teisės fakulteto studentas neakivaizdininkas. Kišenėse „sekretoriai“ nešiodavosi Makarovo sistemos pistoletus, bet man juos parodė tik paprašius. Jie mokėjo šaudyti neišsiimdami pistoletų iš kišenių, kaip kartą man sakė. Abu buvo vedę. Žmonos nuolat gyveno objekte, mes su Klava kartais sutikdavome jas kine. Dažnai, kai vykdavau į Maskvą, jos stotyje išlydėdavo vyrus. Pulkininkas turėjo dukrą. Klava labai nervinosi dėl nuolatinio „sekretorių“ dalyvavimo, aš žiūrėjau į tai ramiau. „Sekretoriai“ mane lydėjo nuo 1954 m. vasaros iki 1957 m. lapkričio. Mano ir Zeldovičiaus „sekretorius“ atšaukė vienu metu – po to, kai Charitonas Zeldovičiaus prašymu kreipėsi į Suslovą. Zeldovičius vaikščiojo su „sekretoriais“ mažiau kaip metus ir labai tuo bodėjosi. Kurčiatovo ir Charitono „sekretoriai“ liko.
Išvykome iš Jaroslavlio stoties. Mūsų vagoną prikabino prie ekspreso Maskva–Pekinas. Perone susirinko labai daug KGB darbuotojų – uniformuotų ir ne. „Sekretoriai“ supažindino mane su savo viršininku (asmenų apsaugos skyriaus viršininku). Sulipome į vagoną, radijas užgrojo „Maskva–Pekinas, Maskva–Pekinas“ (daina apie sovietų ir kinų draugystę su tokiu priedainiu: „Stalinas ir Mao klausosi mūsų, klausosi mūsų, klausosi mūsų“) ir traukinys pajudėjo į Rytus.
Poligone ir vėl laukė staigmena, nors ir ne tokia dramatiška, kaip prieš dvejus metus. Tas pats „piktasis genijus“ Gavrilovas, lyg pateisindamas savo pravardę, ir vėl atkapstė problemą. Šįkart buvo numatytas aviacinis bandymo variantas: gaminys turėjo būti išmestas kaip aviacinė bomba ir sprogti tokiame aukštyje, kuriame nesusidaro radioaktyvusis šleifas (nuo žemės pakeltos dulkelės nesusimaišo su radioaktyviuoju debesiu). Taigi tos problemos nebuvo. Bet atsirado kita.
Gavrilovas atkreipė dėmesį į tai, kad šiluminė spinduliuotė, susidaranti įvykus galingam termobranduoliniam sprogimui, gali taip įkaitinti lėktuvo apkalą, kad jis subyrės (aviacijos specialistai žinojo šią problemą ir net ėmėsi tam tikrų priemonių – lėktuvas buvo nudažytas akinamai baltais „atspindinčiais“ dažais ir be tradicinių aviacijoje žvaigždžių, kad nesusidarytų skylės; bet jie nežinojo numatomos sprogdinimo galios – jų priemonių nebūtų užtekę). Šiluminės spinduliuotės poveikis priklauso nuo atstumo tarp nešančiojo lėktuvo ir gaminio (aviacinės bombos) sprogimo metu.
Atstumas buvo mažesnis nei būtina, nes numesta aviacinė bomba iš inercijos toliau lekia lėktuvo skridimo kryptimi, o oro pasipriešinimas tik truputį nuneša ją atgal. Buvo nuspręsta aprūpinti bandomąjį gaminį parašiutu (koviniams gaminiams galima taikyti ir kitus problemos sprendimus – apie juos nekalbėsiu). Į poligoną atvyko Parašiutų mokslinių tyrimų instituto specialistai (pasirodo, esama ir tokio). Kartu išsirinkome tinkamą krovininį parašiutą.
Vieną naktį poligone negalėjau užmigti ir skirtuminio matavimo metodu apskaičiavau mūsų aviabombos trajektoriją metant ją pasirinktu parašiutu. Žinoma, nebuvo tiesioginio poreikio tai daryti, bet, kaip visada, buvo malonu (pavartokime šį žodį) gauti skaičių savo rankomis (šiuo atveju – kalorijų skaičių 1 kvadratiniam centimetrui ir lėktuvo apkalos įšilimą).
Tomis dienomis valgykloje kartą atsidūriau prie vieno staliuko su aviacijos generolu. Paprašiau jo leisti man skristi lėktuvu-nešėju, iš kurio bandymo dieną bus išmestas gaminys. Jis pasakė, kad tai neįmanoma. Pirma, karo lėktuvu apskritai draudžiama skraidyti bet kam, išskyrus ekipažą. Maža to, atliekant kovinį skrydį kabina išhermetizuojama ir ekipažas skrenda su deguonies aparatais – man, nepratusiam, bus labai sunku.
Lapkričio pradžioje buvo atliktas pirmasis tos sesijos bandymas, neturėjęs nieko bendra su trečiąja idėja. Taip pat, kaip ir „nepagrindinis“ 1953 m. bandymas, jis nepaliko man jokių ypatingų prisiminimų.
Miestelis, kuriame įsikūrėme, buvo ant paties Irtyšiaus kranto. Lapkričio viduryje aš pirmą kartą pamačiau rudeninį ledonešį. Šis reiškinys įprastas Sibiro upėms, tekančioms iš pietų į šiaurę, bet man, visą gyvenimą praleidusiam europinėje šalies dalyje, tai buvo nauja – didingas, nuostabiai gražus ir kerintis reginys! Tamsus, rusvas Irtyšiaus vanduo, pilnas tūkstančių sūkurių, nešė į šiaurę žydrai pieniškas lytis, suko ir griausmingai daužė jas vieną į kitą. Norėjosi valandų valandas žiūrėti į tai, kol paskaus akys ir ims svaigti galva. Gamta rodė savo pirmapradę galią, prieš kurią atrodo niekinga viskas, kas sukurta žmogaus rankomis.
Artėjo D diena (t. y. bandymo diena – kaip įprasta ją žymėti štabo dokumentuose). D-2 dieną įvyko generalinė repeticija (GR ta pačia kalba). Iš lėktuvo-nešėjo buvo parašiutu išmestas tokio paties svorio, aptakumo ir ten pat turintis svorio centrą gaminio maketas. Buvo užregistruota, kad apskaičiuotu momentu apskaičiuotame taške suveikė automatika, taip pat buvo patikrintas visos labai sudėtingos bandymų lauko automatikos ir daugybės jame išdėstytų prietaisų, skirtų sprogimo galiai matuoti ir vykstantiems procesams registruoti, veikimas.
Bandymas buvo numatytas lapkričio 20 dieną. Lėktuvas-nešėjas su gaminiu bombų liuke pakilo iš oro uosto prie Semipalatinsko. Visi bandymo dalyviai iš anksto užėmė savo vietas. Tačiau likus valandai iki bandymo netikėtai pabjuro oras, dangų aptraukė žemi debesys. Tapo nebeįmanoma išmesti bombą pagal optinį prietaisą ir – tam buvo teikiama itin didelė reikšmė – tapo nebeįmanomi visi optiniai galios ir sprogimo procesų matavimai. Vadovybė nusprendė atidėti bandymą. Tada kilo klausimas, kaip lėktuvas su termobranduoliniu gaminiu nutūps taip arti Semipalatinsko.
Mane ir Zeldovičių iškvietė į vadovavimo punktą, kur mes surašėme išvadą, kad leidžiantis avariniu būdu nėra pagrindo baimintis didelių nemalonumų. Galutinį sprendimą dėl nusileidimo turėjo priimti Kurčiatovas. Paskui jis sakė: „Dar vienas toks bandymas, kaip 1953 ir 1955 metais, – ir išeinu į pensiją.“
Negana to, lėktuvui esant ore apledėjo tūpimo takas. Pagal komandą buvo pasitelktas netoli nuo Semipalatinsko dislokuotas karinis dalinys; kareiviai šiaip ne taip nuvalė taką, viskas vyko sklandžiai.
Gaminio, kuriame pirmą kartą buvo pritaikyta trečioji idėja, bandymas įvyko 1955 m. lapkričio 22-ąją. Matomumas tądien buvo geras, bet trukdė inversinis oro temperatūros pasiskirstymas (t. y. apačioje buvo šaltas oras, o aukščiau – šiltesnis, dėl to smūginė banga „prispaudžiama“ prie žemės). Meteorologijos tarnyba ir sprogimo poveikio prognozavimo tarnyba leido daryti bandymą.
Bandymo štabas buvo įsikūręs vienos iš laboratorijų pastate, esančiame miestelio, kuriame dirbome ir gyvenome, pakraštyje. Didžiuma stebėtojų budėjo vadinamojoje puselėje – pusiaukelėje tarp bandymų lauko vidurio ir miestelio. 1953 m. aš taip pat stebėjau bandymą iš tenai, bet tąkart man, Zeldovičiui ir dar keliems objekto ir institutų darbuotojams, kurių galėjo prireikti bandymo vadovams, buvo pasiūlyta likti netoli štabo. Laboratorijos kieme buvo sukalta neaukšta pakyla, ant kurios mes ir susėdome. Iš karto už tvoros, supusios laboratoriją, plytėjo stepė. Ją dengė plonas sniego sluoksnis, iš kurio kai kur kyšojo sausi ašuočių stiebai.
Likus valandai iki bandymo pamačiau lėktuvą-nešėją; darydamas posūkį jis pralėkė žemai virš miestelio. Matyt, lėktuvas ką tik pakilo ir dar nespėjo pakilti aukščiau. Akinamai balta mašina su atgal užlaužtais sparnais ir toli į priekį atsikišusiu siauru grobuonies fiuzeliažu, visa – veržlumas ir pasirengimas smogti – darė grėsmingą įspūdį. Nejučia lindo į galvą mintis, kad baltą spalvą daugelis tautų laiko mirties simboliu (kaip tik buvau skaitęs apie tai puikioje Propo knygoje).
Andrejus Sacharovas ir sovietinės atominės bombos tėvu vadinamas fizikas Igoris Kurčiatovas. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Kankinančio laukimo valanda. Paskui iš stūksančio prie pakylos reproduktoriaus išgirdome dispečerio žodžius (kaip visada su kažkokia iškilminga, beveik Levitano intonacija): – Dėmesio! Lėktuvas pasiruošęs mūšiui. Iki išmetimo liko 5 minutės. 4, 3, 2, 1, 0. Bomba išmesta! Parašiutas! 1 minutė! 30 sekundžių. 20, 10, 5, 4, 3, 2, 1, 0!
Tąkart aš, vadovaudamasis bandymo aprašymu amerikiečių „Juodojoje knygoje“, neužsidėjau tamsių akinių (kai juos nusiimi, apakina, o su jais blogai matyti). Vietoj to atsistojau nugara į sprogimo tašką ir staiga atsisukau, kai pastatus ir horizontą nušvietė blyksnio atšvaitas. Pamačiau greitai besiplečiantį virš horizonto akinamą baltai geltoną skritulį, kelioms sekundės dalims jis tapo oranžinis, paskui skaisčiai raudonas; pasiekęs horizonto liniją skritulys iš apačios subliūško. Paskui viskas paniro į pakilusių dulkių debesis, iš kurių ėmė tumulais kilti didžiulis pilkai baltas debesis su purpuriniais ugnies atšvaitais per visą jo paviršių. Tarp debesies ir dulkių tumulų ėmė formuotis atominio termobranduolinio grybo kotas. Jis buvo dar storesnis nei per pirmąjį termobranduolinį bandymą. Dangų keliomis kryptimis perskrodė smūginių bangų linijos, iš jų susidarė pieno baltumo paviršiai, ištįsę į kūgius, kurie stulbinamai papildė grybo paveikslą. Dar anksčiau pajutau į veidą tvokstelint šilumai – lyg atlapojus krosnį – ir pajutau būdamas šaltyje, už daugybės kilometrų nuo sprogimo taško. Visa ta fejerija vyko visiškoje tyloje. Praėjo kelios minutės. Staiga toli nuo mūsų iki horizonto plytinčiame lauke pasirodė smūginės bangos pėdsakas.
Banga judėjo prie mūsų greitai artėdama ir spausdama prie žemės ašuočių stiebus. Sukomandavau: – Žemyn! – ir pirmas nušokau nuo pakylos. Dauguma, išskyrus jaunesnįjį iš „sekretorių“ (jis tądien budėjo ir tikriausiai pasidrovėjo), pasekė mano pavyzdžiu. Banga smogė mums per ausis, pastūmė, bet visi, išskyrus „sekretorių“ ant pakylos, išsilaikė ant kojų; „sekretorius“ parkrito ir susimušė, bet sumušimai, tiesa, buvo nereikšmingi. Banga judėjo toliau ir mus pasiekė džeržgesys, bildesys ir dūžtančio stiklo skambesys. Zeldovičius pribėgo prie manęs šaukdamas: – Išėjo! Išėjo! Viskas pavyko! – ir puolė glėbesčiuoti.
Visi buvome šiek tiek sutrikę. Po kelių minučių iš štabo pastato išėjo vadovai – karinis bandymo vadovas maršalas M. I. Nedelinas – SSRS raketinių karinių pajėgų vadas, Kurčiatovas, Zaveniaginas, mokslinis objekto vadovas Charitonas, karinė, administracinė ir partinė vadovybė (taip pat CK gynybos skyriaus viršininkas), bandymo tarnybų vadovai.
Zaveniaginas trynė delnu didžiulį gumbą ant plikos galvos. Nuo smūginės bangos štabe įskilo lubos ir nukrito tinkas. Zaveniaginas atrodė įsiaudrinęs kaip visi ir laimingas. Nors jis šito ir nežinojo, tai buvo jo karjeros viršūnė – po pusantrų ar dvejų (apytikriai) metų jis mirė. Išsiskyręs su žmona Zaveniaginas gyveno visiškai vienas. Kai jį ištiko širdies priepuolis, greitoji atvyko per vėlai – jis jau buvo negyvas.
Bandymas vainikavo ilgametes pastangas, tai buvo triumfas, atveriantis kelius sukurti visą spektrą gaminių su skirtingomis aukštomis charakteristikomis (nors tai bus susiję su daugeliu netikėtų sunkumų). Po kelių valandų paaiškėjo, kad smūginė banga pridarė kur kas daugiau bėdų nei įgriuvusios štabo lubos ir gumbas ant ministro galvos. Mūsų vaikinai vadinamojoje puselėje gulėjo taip, kaip buvo instruktuoti, ant žemės ir nė vienas iš jų nenukentėjo (tiesa, vienas, turbūt netekęs savitvardos, šoko bėgti nuo sprogimo, ir jį kaip reikiant bloškė į žemę). Bet kareivių būrys šalia jų lindėjo tranšėjoje, sprogimas tranšėją užvertė ir vienas kareivis – jaunutis pirmuosius metus tarnaujantis vaikinukas – žuvo.
Kita baisi istorija įvyko kaime už poligono ribų (kur pagal visus skaičiavimus apskritai turėjo būti saugu). Gyventojams buvo įsakyta laukti tikriausiai kiek primityvioje slėptuvėje. Sprogimui nušvietus dangų visi nusprendė, kad jau galima išlipti. Slėptuvėje liko tik dvejų metukų mergaitė, žaidusi ten su kažkokiais kubeliais. Slėptuvė nuo smūginės bangos įgriuvo ir mergaitė žuvo. Jos motina, kaip man pasakojo, vieniša netekėjusi vokietė, viena iš tų, kurias karo pradžioje prievarta išvežė į Kazachstaną. Kitoje gyvenvietėje įgriuvo kaimo ligoninės moterų palatos lubos. Kelios moterys (regis, šešios) rimtai nukentėjo, kelioms pagyvenusioms moterims lūžo stuburas. Atvykęs į Maskvą paskambinau sveikatos apsaugos ministro pavaduotojui Avetikui Ignatjevičiui Burnazianui ir paprašiau jo imtis priemonių, kad toms moterims būtų skirta speciali pagalba, įskaitant pensijas iš Vidutinių mašinų gamybos ministerijos fondų. Jis atsakė, kad imsis priemonių. Deja, nepatikrinau, kas realiai buvo nuveikta; gal ir nieko.
Iš ne tokių tragiškų įvykių: mūsų gyvenvietėje išmušta daugybė langų, Semipalatinske (už 150 km nuo sprogimo taško) lango šukės mėsos kombinate subyrėjo į paruoštą faršą. Visai toli – Ust Kamenogorske – žmones gąsdino suodžiai, skrieję iš krosnių į namus. Panašių pokštų smūginės bangos prikrečia palyginti dažnai. Jei būtume labiau patyrę, kaip tik temperatūrinę inversiją būtume laikę pakankamai rimta priežastimi perkelti bandymo terminą. Smūginės bangos greitis didėja kylant temperatūrai; todėl, jei temperatūra kylant nuo Žemės paviršiaus didėja, smūginė banga tarsi „palinksta“ prie jos ir, atitinkamai, lėčiau silpsta. Tačiau ką nors prognozuoti čia apskritai sunku.
Likus metams iki 1955 m. per kariuomenės manevrus kur kas mažesnės galios atominis sprogimas taip pat sukėlė tragiškų padarinių. Ten smūginė banga netikėtai toli nubėgo išilgai kažkokios griovos. Kaime, esančiame ties griovos pabaiga, vaikai prilipo prie langų išvydę skaistų blyksnį, nutvieskusį dangų. Smūginė banga sutrupino stiklą ir šukės sužeidė daugeliui vaikų akis. Tuo tarpu kur kas arčiau esantiems generolams smūginė banga tik nuplėšė nuo galvų uniformines kepures ir sukėlė nesuvaldomą juoką Malyševui (nežinau, kaip Žukovui), – remiuosi liudininkų pasakojimais. Tie patys liudininkai pridūrė, kad Malyševas ir Žukovas labai nemėgo vienas kito; priežasties nežinau. Kartą, kaip pasakojo V. J. Gavrilovas, jis stebėjo audringą jųdviejų svaidymąsi per kažkokį pasitarimą: apsikeista ne tik keiksmais, bet ir abipusiais grasinimais sušaudyti. Abiejų didelių viršininkų pavaldiniai sėdėjo nei gyvi, nei mirę.
Lapkričio 20 d. inversijos nebuvo. Galimas daiktas, jei bandymas būtų atidėtas, būtų apsieita be aukų.
A. Sacharovas XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Mes vėl, kaip ir 1953-iaisiais, važiavome į lauką, šįkart turėdami protingesnių tikslų – kartu su komanda, fiksavusia prietaisų rodmenis ir išiminėjusia juosteles, praėjome pro sugriautus ir suniokotus namus (specialiai pastatytus lauke, kad būtų galima patikrinti smūginės bangos ir šiluminės spinduliuotės poveikį statiniams). Daugelyje vietų plaikstėsi laužai, iš po žemių švirkštė vandens čiurkšlės iš sutrūkusių po žeme vandentiekio vamzdžių, po kojomis aitriai primindami karą girkšėjo išmuštų langų stiklai. Naftos saugykloje dar kelias dienas degė sprogimo šiluminės spinduliuotės padegta nafta ir tiršti juodi dūmai sklaidėsi išilgai horizonto. Specialios komandos vežė iš lauko bandomuosius gyvūnus: šunis, ožkas, triušius – žiūrėti į jų kančias buvo sunku net kine.
Praėjus kelioms dienoms po bandymo Zeldovičius man pasakė: – Gaminys (jis vietoj šito žodžio pasakė kodo numerį. – A. S.) – š…!
J. B. turėjo omenyje, kad išmatuota vieno iš sprogimo proceso parametrų vertė – ją mums ką tik pranešė – gerokai skyrėsi nuo apskaičiuotosios; tai galėjo reikšti, kad neįvertiname kažko svarbaus, o kai įvertinsime – galime iš esmės pagerinti charakteristikas. J. B. iš dalies buvo teisus, nors tas jo teisumas iš pradžių mums visiems pridarė bėdos. J. B. žodžiai tada mane užgavo: man atrodė, kad tai pasipūtimas, iššūkis likimui – kone šventvagystė.
Žinoma, visi supratome milžinišką karinę ir techninę bandymo reikšmę. Iš esmės uždavinys buvo išspręstas – sukurtas aukštų charakteristikų termobranduolinis ginklas. Buvome tikri, kad išbandytas gaminys taps skirtingos galios, svorio ir paskirties termobranduolinių užtaisų prototipu. Buvome labai įsiaudrinę. Bet tai buvo ne šiaip džiugus jaudulys įvykdžius pareigą. Mus – bent jau mane – anuomet užvaldė ištisa prieštaringų jausmų gama, ir, ko gero, svarbiausias iš jų buvo baimė, kad išlaisvinta jėga gali tapti nevaldoma ir pridaryti begalę nelaimių. Pranešimai apie nelaimingus atsitikimus, ypač apie mergaitės ir kareivio žūtį, sustiprino tą tragišką pojūtį. Nesijaučiau asmeniškai kaltas dėl tų mirčių, bet negalėjau ir visiškai atsikratyti jausmo, kad esu su jomis susijęs.
Lapkričio 22 d. karinis bandymų vadovas M. I. Nedelinas susikvietė abiejų objektų, ministerijos, poligono, karinių pajėgų vadovaujančius darbuotojus į rengiamą banketą sėkmingo bandymo proga. (Nedelinas buvo vyriausiasis SSRS raketinių pajėgų vadas, karo metais vadovavo daugelio frontų artilerijai, kurį laiką, regis, buvo vyriausiasis artilerijos vadas. Tai buvo tvirtas augalotas žmogus, įprastai kalbėjo negarsiai, bet pasitikinčiomis, neleidžiančiomis prieštarauti intonacijomis. Palikdavo labai nekvailo, energingo ir išmanančio žmogaus įspūdį. Teko girdėti, kad per karą jis buvo geras vadas, daug nusipelnė.
Poligone Nedelinas elgėsi adekvačiai, dažnai kviesdavo pasitarimus – buvo kur kas aktyvesnis nei jo pirmtakas Vasilevskis. Man yra tekę būti tuose pasitarimuose. Kartą po pasitarimo Nedelinas pasikvietė į savo kotedžą kokią dešimtį žmonių, tarp jų ir mane. Jis gyveno su pasiuntiniu, vykdžiusiu kino mechaniko funkcijas. Žiūrėti filmus namie – taip mėgo leisti laiką maršalas. Tąkart žiūrėjome įdomų prancūzų filmą „Thérèse Raquin“ ir gamtovaizdžių filmą apie Indoneziją.) Viename iš nedidelių Nedelino namelio kambarių buvo padengtas iškilmių stalas. Kol svečiai sėdosi, Nedelinas kalbėjosi su poligono viršininku generolu B. Jis jam tarė:
– Tu turi kalbėti per laidotuves (žuvusio kareivio – A. S.). Pasirašyk laišką kareivio tėvams. Ten turi būti parašyta, kad jų sūnus žuvo vykdydamas karinę užduotį. Pasirūpink dėl pensijos.
Galiausiai visi susėdo. Brendis išpilstytas į taures. Kurčiatovo, Charitono ir mano „sekretoriai“ stovi išilgai sienos. Nedelinas linktelėjo galva mano pusėn, kviesdamas tarti pirmą tostą. Aš pakėliau taurę, atsistojau ir pasakiau apytikriai štai ką:
– Siūlau išgerti už tai, kad mūsų gaminiai taip pat sėkmingai kaip šiandien sprogtų virš poligonų, bet niekada – virš miestų.
Abipus stalo stojo tyla, lyg būčiau ištaręs kažką nepadoraus. Visi sustingo. Nedelinas šyptelėjo ir taip pat pakilęs su taure rankoje tarė:
– Leiskite papasakoti vieną alegoriją. Senis prieš ikoną su spingsule, vienais marškiniais, meldžiasi: „Sustiprink ir nukreipk, sustiprink ir nukreipk“. Senė guli ant krosnelės ir staiga: „Tu, seni, melskis tik, kad sustiprintų, nukreipti aš ir pati sugebėsiu!“ Siūlau išgerti už sustiprinimą
. Aš visas susigūžiau, išblyškau (įprastai raudonuoju). Kelias sekundes visi kambaryje tylėjo, paskui prakalbo nenatūraliai garsiai. Na, o aš tylomis išgėriau savo brendį ir iki vakaro nepravėriau burnos. Praėjo daug metų, o iki šiol jaučiuosi taip, lyg perlietas botagu. Tai nebuvo nuoskaudos ar įsižeidimo jausmas. Mane apskritai nelengva įžeisti, pokštu – juo labiau. Bet maršalo alegorija nebuvo pokštas. Nedelinas nusprendė, jog būtina duoti atkirtį mano nepageidaujamam pacifistiniam nukrypimui, pastatyti į vietą mane ir visus kitus, kuriems gali šauti į galvą kas nors panašaus.
Jo anekdotėlio (pusiau nepadoraus, pusiau šventvagiško – tai irgi buvo nemalonu) prasmė buvo aiški man, aiški ir visiems dalyvavusiems. Mes – išradėjai, mokslininkai, inžinieriai, darbininkai – sukūrėme baisų ginklą, patį baisiausią žmonijos istorijoje. Bet kontroliuoti, kaip jį naudos, niekaip negalėsime. Spręs („nukreips“, alegorijos žodžiais tariant) jie, esantieji valdžios – partinės ir karinės hierarchijos – viršūnėje. Aišku, sakyti, kad anksčiau to nesupratau, būtų klaidinga. Nebuvau toks naivus. Bet viena yra suprasti, o kita – visa savo esybe pajausti kaip gyvybės ir mirties tikrovę. Anuomet pradėję formuotis ir dabar nenuslopę pojūčiai ir mintys, kartu su daugeliu kitų, kuriuos suteikė gyvenimas, vėlesniais metais pakeitė visą mano poziciją. Apie tai papasakosiu kituose skyriuose.
Praėjus apytikriai metams po 1955-ųjų bandymo, tiksliau, rugsėjį ar spalį, išėjo Ministrų tarybos nutarimas dėl trečiosios idėjos autorių, gamintojų ir bandytojų apdovanojimo. Zeldovičius ir Charitonas buvo apdovanoti trečiuoju Socialistinio darbo didvyrio medaliu (Kurčiatovas, atrodo, taip pat, jeigu jo dar nebuvo apdovanoję anksčiau), aš buvau apdovanotas antruoju medaliu, ordinus gavo labai daug objekto teoretikų; keliems dalyviams (man irgi) buvo paskirta neseniai vėl atsiradusi Lenino premija (Stalinas buvo įvedęs savo vardo premijas ir Lenino premijos kurį laiką nustotos teikti). Ordinus, medalius ir laureatų ženkliukus per specialų posėdį įteikė Georgadzė. Belaukiant ceremonijos pradžios jis kalbėjosi su mumis apie naujausius įvykius – tada kaip tik prasidėjo sukilimas Vengrijoje ir 1956 m. karas Artimuosiuose Rytuose. Georgadzė pasakė:
– Na, Vengrijai mes, aišku, įkrėsim. Reikėtų kaip reikiant įkrėsti ir Artimuosiuose Rytuose, bet toli. O gaila!
Gruodžio 31 d. buvau su žmona pakviestas į Kremliuje vykusį naujametį vakarą-priėmimą. Ant laiptų sutikome Nedeliną. Jis manęs nepažino ir neatsakė į sveikinimą – gal atsitiktinai (tikriausiai taip), o gal ir dėl to, kad aš jam jau buvau „ne mūsų žmogus“. Serijoje „Įžymių žmonių gyvenimai“ išleista knyga apie Nedeliną. Ten, deja, per menkai nušviečiamos jo žūties aplinkybės. Papasakosiu tai dabar, nors tai ir nėra tiesiogiai susiję su šio skyriaus tema (mano šaltinis – vieno iš liudininkų pasakojimas).
Nedelinas žuvo per naujos tarpžemyninės balistinės raketos bandymus. Nors tuo laiku (kiek prisimenu, tai buvo 1960 m.) SSRS jau turėjo tarpžemyninę balistinę raketą, naujoji buvo kur kas pranašesnė techniniu bei taktiniu požiūriu ir jai buvo skiriama daug dėmesio. Nedelinas vadovavo bandymams (regis, jis buvo valstybinės komisijos pirmininkas). Raketa stovėjo ant starto plokštės. Tuo laiku Ramiajame vandenyne jau buvo paskirtas uždraustas rajonas, į kurį turėjo būti nutaikyta raketa (ten turėjo atsidurti jos priekinė dalis); daugybė karo laivų patruliavo išilgai rajono perimetro, specialūs laivai su telemetrine aparatūra užėmė savo pozicijas. Tikrinant raketos automatiką valdymo pulte buvo gautas signalas, įspėjantis apie galimą schemos gedimą. Brigadų, ruošusių automatiką, vadovai pranešė Nedelinui, kad susidariusiomis aplinkybėmis visi darbai turi būti nutraukti, kol bus išsiaiškintas ir pašalintas gedimas. Nedelinas atsakęs:
– Mes negalime pažeisti vyriausybės paskirto termino.
Ir įsakęs toliau ruošti raketą startui.
Maršalo įsakymu jo kėdė ir darbo stalelis buvo pastatyti ant starto plokštės tiesiai po tūtomis. Derintojų brigados toliau tęsė savo darbą skirtingų vertikaliai stovinčios raketos aukštų balkonėliuose. Staiga įsijungė pagrindiniai varikliai. Ištrūkusios iš tūtų įkaitusių dujų srovės smogė į starto plokštę ir šovė aukštyn, užliedamos liepsna balkonėlius, kuriuose dirbo žmonės. Tikėtina, kad Nedelinas žuvo pirmomis sekundėmis. Kartu su varikliu įsijungė automatinės filmavimo kameros, užfiksavusios tą siaubingą tragediją. Žmonės balkonėliuose blaškėsi tarp ugnies ir dūmų, daugelis šoko žemyn ir dingo liepsnose. Vienam pavyko ištrūkti iš ugnies, jis nubėgo iki starto poziciją juosiančios spygliuotos vielos ir pakibo ant jos. Po minutės liepsna prarijo ir jį.
Iš viso žuvo apie 190 žmonių.
Palikite komentarą