Tokia žiauri, jog norėsite mesti, tačiau tokia gera, jog negalėsite

Amerikos psichopatą skaičiau prieš kelis metus, tačiau dar dabar jį visą atsimenu kuo puikiausiai. Tikriausai, kiekvieną detalę. Ir, patikėkit manim, tos detalės nėra maloniausias mano prisiminimas. Tikriausiai nuspėjat – knyga žiauri. Labai žiauri, sukrečianti, verčianti raukyti nosį, o kartais ir prabėgti kelias eilutes neskaičius. Ne veltui romanas tokį ilgą laiką buvo išvis uždraustas, cenzūruojamas, jokia leidykla neapsiėmė leisti šio kūrinio. Jis išties… kitoks. Tačiau pats atsiminimas apie knygą jokiu būdu nėra blogas. Tai tikrai labai gera knyga. Ji supurto, išjudina, priverčia mąstyti ir kvestionuoti save patį, savo aplinką ir savo pasirinkimus.

Patrikas Beitmanas (iš miegų pakelta žinočiau kieno tai vardas. Tokia tai įtaigi knyga) gyvena tobulą gyvenimą. Jis – tikras Volstrito vilkas. Uždirba daug ir žino kaip tuos pinigus leisti. Prabangai. Jo namai – nepriekaištingai tvarkingi ir prabangūs. Drabužiai – tik vardiniai, be dėmelės ir idealiai jam tinkantys. Savo rytą jis pradeda anksti ir daug laiko skiria sau pačiam: odai, plaukams, kvepalams, sveikam ir brangiam maistui, sportui – nepriekaištingumui. Patrikas – ne tik gražus, bet ir išsilavinęs, sąmojingas ir toks kerintis, kad jam vargiai kas atsispiria. Tokios Patriko dienos. O naktį jau geriau jo nesutikti. Ypač jei esi už Patriką menkesnis. Menkesnio išsilavinimo, neturtingas, dirbi ar gyveni gatvėje ar  tiesiog esi žemesnio socialinio sluoksnio. Naktimis Patrikas renkasi tokias aukas ir jas kankina. Ir kankina taip žiauriai, su pasitenkimu ir įrodymu, jog už Patriką Beitmaną geresnių nėra. Jis – serijinis žudikas, kuris po savęs netvarkos nepalieka. Ir kitą rytą, žvelgdamas į didžiulį prabangų veidrodį, ant skruosto vėl tepa geriausią įmanomą kremą.

Skaičiau prieš kelis metus, o ir dabar šiurpas krečia. Tikriausiai, tai kontraversiškiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi. Labiausiai provokuojanti dviprasmius jausmus: kartu ir nori ją mesti šalin, bet negali, nes ji traukia.  Ir ne žiaurumu, ne siaubu, o tuo, kas slepiasi po šiais sluoksniais. Tuo, ką rašytojas išties norėjo pasakyti Beitmano istorija. Į Patriką jis įkūnija visuomenę, valdžią,  ir kai tai supranti, knyga dar kartą save pristato. Tik visai kitokioje šviesoje. Tu nebematai kraujo klanų,  peilių ašmenų ir ugnies. Matai pasaulį ir jo produktą. Knygą skaityti tikrai nėra lengva, bet labai verta. Taip, jei jums bloga ir negera nuo žudynių vaizdų (o jie čia tikrai kito lygio) – skaitysis labai sunkiai. Pyksit ant knygos ir piktinsitės visais kam ji patiko. Bet jei, visgi, nepabūgsit, skaitysit ir gilinsitės į veiksmą paslėptą už skerdynių – suprasit, kodėl knyga perleista kultinių knygų serijoje.