Neįtikėtinai tyli, tačiau beprotiškai skaudi vieno žmogaus patyrimų ir karo istorija

Vos paskaičius „Brodeko“ anotaciją, iškart buvau suintriguota. Knygoje bus liečiamos Antrojo pasaulinio karo, holokausto temos. Tiesa, įdomumas tas, kad nė vieno iš šių žodžių kaip „vokiečiai“ ar „žydai“ romane nėra. Viską nujauti ir suvoki pats. O šių temų aš savotiškai bijau. Žinot filmus „Pianistas“, „Gražus gyvenimas“ ar „Berniukas dryžuota pižama“? Nė vieno nesu mačiusi. Kodėl? Ogi todėl, kad kai man apie juos pasakodavo, ašaros upeliais tekėdavo. Tai kas būtų savom akim pamačius ir dar labiau viską išjautus? Savaites būčiau nemiegojusi, o mintys būtų ramybę pražudžiusios. Bet aš mačiau pusę „Šindlerio sąrašo“. Taip, tik pusę, nes mano ir taip jautri širdis nepakėlė tų siaubingų įvykių ir žiaurumo. Tikrai buvusio žiaurumo, o ne išgalvoto. Šiek tiek drebančia širdim kibau į „Brodeką“ ir jau su pirmaisiais puslapiais giliai pasinėriau į jautrią, tylią ir skausmingą Brodeko gyvenimo istoriją.

Čia neminimas nei kaimelio, kur Brodekas gyvena, nei šalies pavadinimas. Kaimelyje Brodekas gyvena su dukrele Pupkete, žmona Emelija ir aukle Fedorina. Vyras – vienintelis išsimokslinęs žmogus kaime, kuriame gyvena paprasti, didelių vertybių nepuoselėjantys žmonės. Kartą į jų kaimelį atvyksta pekeleivis, kurio vardo mes taip pat nežinome, o autorius jį vadina ANDERER (vert. Kitas). Ir jis tikrai kitoks – mandagus, protingas, daug šypsosi ir kiaurai permato gyventojų ydas. Pastarieji pradeda jo nemėgti, o gal bijoti, ir jį nužudo. Žiauriose žudynėse dalyvauja visi, tik ne Brodekas, kuris, savo nelaimei, užeina į smuklę kaip tik tada, kai vyrai ANDERER ir nužudė. Kaimo meras liepia Brodekui parašyti apie tai raportą. Brodekas sutinka, mat su ANDERER jį visgi siejo artimesnis ryšys. Rašydamas raportą, vyras pamažu skaitytojus įsileidžia į savo skaudžią patirtį. Tada mes ir suvokiame, jog vyko karas, o Brodekas buvo ištremtas į stovyklą, kur su juo elgėsi siaubingai. Brodekas buvo priverstas elgtis kaip šuo, miegoti būdoje, dėvėti antkaklį, laižyti prižiūrėtojams batus. Jis matė daug mirties, patyčių, žudynių ir apie tai itin jautriai mums pasakoja. Tačiau kartu mes matome, koks stiprus ir protingas Brodekas – kaip atsitiesia po gniuždančios patirties, kaip meilė žmonai jį ne kartą išgelbėja, koks tapo jo požiūris į žmoniją po siaubingų karo padarinių.

Tai neįtikėtinai emociškai stipri knyga. Brodekas pasakoja apie širdį veriančius dalykus su tokia ramybe, jog skaitant įsivaizdavau jį juos šnibždant. Jis neatpasakoja patirto siaubo kaip dramatiškų išgyvenimų, nenaudoja pompastiškų žodžių. Kalba apie tai, kaip tiesiog apie savo gyvenimo etapą. Ta ramybė kartu ir keista, ir trikdanti, ir ašarą spaudžianti. Ne kartą skaitydama apsiašarojau, mat knygą skaičiau itin susikaupusi, viską dėjausi širdin. Knygos rašymo stilius – vienas ypatingiausių romano dalykų. Praeitis su dabartimi pinasi nejučia, kartas nuo karto įterpiami kitos kalbos žodžiai jų nė neverčiant. Skaitytojas pats turi rasti raktus į nežinomo kaimelio pasaulį. „Brodekas“ man paliko labai stiprų įspūdį. Nujaučiu, jog knyga turi ne vieną paslėptą reikšmę, tad žinau, jog ją skaitysiu dar ne kartą ir atrasiu vis naujų minčių. Tai labai stiprus, intelektualus ir jautrus romanas, skirtas skaitytojams, ieškantiems kitokių knygų. Tai žvilgsnis į žiaurią pasaulio istoriją kitu kampu.