Seserims Bronte prilyginamos Karen White romanas „Prarastos valandos“ – jau lietuviškai

„Prarastos valandos“ – naujausias amerikiečių rašytojos Karen White romanas, tęsiantis Lietuvos skaitytojams jau gerai pažįstamą romanų liniją. Lietuvių kalba jau išleisti Karen White romanai „Naktis, kai užgeso šviesos“, „Pakrantės medžiai“ ir „Stiklo skambesys“.

JAV pietuose gyvenanti Karen White romanų puslapiuose prikelia viską, kuo taip žavi pietietiška kultūra: žmones, architektūrą, spalvingą gamtovaizdį ir socialinį gyvenimą. Dėl Karen White aistros seniems, apleistiems namams ir jų istorijai rašytojos knygos vadinamos šių laikų gotikiniais romanais su pietietiškais prieskoniais.

Dėl nepriekaištingos romanų struktūros, dėmesio emociniam veikėjų pasauliui Karen White lyginama su garsiosiomis Bronte seserimis. Šeimos paslaptys, skaudžios praeities žaizdos, draugystės, meilės ir netektys – visa tai slypi už storų namų sienų, kur kviečia užeiti vaizdingi, daugiasluoksniai Karen White romanai. Atraskite ką tik išleistas „Prarastas valandas“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė) ir anksčiau pasirodžiusius Karen White romanus!

Ką tik pasirodžiusios „Prarastos valandos“

Vos šešerių Paiper Milz praranda abu tėvus automobilio avarijoje ir lieka našlaite. Mergaitė auga pas senelius Savanoje ir ten atranda aistrą žirgams. Visai kaip jos senelė, praeityje buvusi garsi žirgų lenktynininkė. Deja, augant Paiper talentui ir siekiams, jos senelė nyksta akyse, kamuojama alzheimerio ligos.

Po nelaimingo atsitikimo žirgų lenktynėse ir senelio mirties Paiper užsibrėžia žūtbūt išsiaiškinti senelės gyvenimo istoriją, kurios ši jau nebegali papasakoti. Sode, už senelių namo, Paiper randa užkastą dėžutę, o joje – dienoraščio lapus ir grandinėlę, kurioje trūksta vieno pakabuko. Ir 1929-ųjų laikraščio puslapį, kuriame rašoma, kad Savanos upėje rastas kūdikio kūnelis.

Paiper visada manė, kad jos senelė neturi ką papasakoti. Ir tik dabar, kai jau per vėlu, supranta klydusi ir nusprendžia išsiaiškinti, kokia moteris iš tiesų slepiasi už gležno senelės veido. Perskaičiusi kelis iškarpų dienoraščio puslapius, Paiper ryžtasi rasti moterį, kuri kadaise buvo artima senelės draugė. Netrukus Paiper sužinos, kad jos senelės gyvenimą gaubia ilgai slėptos paslaptys, kurių keli asmenys nieku gyvu neleis ištraukti į paviršių. Uždrausta meilė tarp skirtingų rasių, žmogžudystė ir nuoskaudos, kurios lieka visam gyvenimui. Senelės praeitis sužadina Paiper gyvenimo polėkį – kas gi buvo ta moteris pačiame jėgų žydėjime?

Paslaptis Paiper aiškinasi vedama kažkada pasakytų senelės žodžių: „Vyrai, kurie rašo istorines knygas, pasakoja apie mūšius ir pergales. O žmonių sielų istorijas pasakoja moterys.“

Mažo miestelio paslaptys romane „Naktis, kai užgeso šviesos“

Kai vyras palieka Merilę Dunlap dėl dukros matematikos mokytojos, moteris su dviem vaikais išsikrausto į mažą, ramų Svit Aplo miestelį JAV pietuose. Mėgindama pabėgti nuo gėdos ir skausmo bei mokydamasi iš naujo pasitikėti savimi ir kitais, Merilė išsinuomoja nedidelį kotedžą šalia Meilutės Preskot namo.

Meilutė – 93 metų protinga, kandi ir įžvalgi senutė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, kuri dažnai nebūna palanki aplinkinių atžvilgiu. Tarp Meilutės ir Merilės ima megztis netikėtas, abi moteris gąsdinantis ryšys, kuris privers jas prabilti apie ilgus metus laikytas paslaptis.

Tokiame miestelyje kaip Svit Aplas išvaizda yra viskas, tačiau netrukus Merilė supras, kokia ji gali būti pavojinga. Idiliška miestelio kasdienybė tėra apgaulingas paviršius. Tiek už prabangių namų vartų, tiek ir miškuose, supančiuose Meilutės namus, slepiamos nuodėmės ir paslaptys viena po kitos ima lįsti į paviršių.

Merilės istoriją lydi paslaptingi ir šmaikštūs tinklaraščio įrašai, sekantys kiekvieną miestelio gyventojų žingsnį. Vienas įvykis atvers senos, tačiau neužmirštos neapykantos padarytas žaizdas. Greitai Svit Aplas nebeatrodys toks draugiškas ir saugus. „Naktis, kai užgeso šviesos“ – tai romanas, parodantis, kokia klastinga ir nenuspėjama gali būti moterų draugystė. Ir kaip moteriška stiprybė įveikia viską – tiek praeities skaudulius, tiek dabarties iššūkius.

„Pakrantės medžiai“ ir paslaptis atveriantis paveikslas

Praradimo skausmą Džulija pirmą kartą pajuto būdama dvylikos, kai vietiniame parke be pėdsakų dingo jos jaunėlė sesuo. Po nelaimės artimi šeimos ryšiai ima irti. Džulijos motina tartum apsėsta ieško savo dukrelės, o po motinos mirties į šias paieškas leidžiasi pati Džulija.

Mėgindama kabintis į gyvenimą, Džulija pradeda domėtis menu ir įsidarbina aukcionų namuose Niujorke. Ten ji sutinka Moniką – sunkiai besiverčiančią menininkę, vienišą motiną, kuri taip primena Džulijai seserį. Džuliją traukte traukia prie Monikos, o Monika nuolat pasakoja vaizdingas, nuotaikingas istorijas apie savo pietuose gyvenančią šeimą, tačiau niekuomet neatskleidžia, kaip nutrūko jų ryšiai. Moteris slepia ir dar vieną paslaptį – sunkią širdies ligą, kuri netrukus nusineš jos gyvybę.

Po Monikos mirties Džulija paveldi jos pakrantės namelį Meksikos įlankoje ir ima globoti penkiametį Monikos sūnų Bo. Džulija išlipa iš komforto zonos, palieka gyvenimą Niujorke ir keliauja į Naująjį Orleaną. Ten ji susidurs su slapta Monikos praeitimi ir mėgins atsakyti į klausimą – kodėl Monika išsižadėjo savo senojo gyvenimo ir nenorėjo būti surasta?

Džulija atvyksta į senuosius Monikos namus ką tik praūžus uraganui Katrinai. Atstatinėdama uragano sunaikintą Monikos namelį Džulija mėgins sustatyti į vietas ir savo gyvenimą. Į romantinę istoriją apie artimųjų praradimą ir moterų draugystę K. White įpina ir detektyvo giją. Po draugės mirties į Džulijos rankas patenka paveikslas, kuriame nutapyta Monikos prosenelė. Pasirodo, kad paveikslo autorius – pačios Džulijos prosenelis. Džulija ima aiškintis paslaptingus šeimų ryšius, Monikos senelė Eimė jai papasakoja apie savo jaunystę, meilę dviem broliams ir jų motiną, nesutikusią gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusius standartus.

Vienatvė dviese romane „Stiklo skambesys“

Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Meritą pasiekia netikėta žinia – ji tampa teisėta vyro vaikystės namų paveldėtoja. Atvykusi į mažytį miestelį Pietų Karolinoje Merita supranta, kad namas, kuriame augo jos velionis vyras, saugo ilgą praeitį.

Merita kaltina save dėl vyro mirties ir tikisi paveldėtame name išsivaduoti nuo sąžinės priekaištų. Tačiau netrukus paaiškėja, kad paveldėtas namas, skendintis jazminų kvape ir stiklinių varpelių skambesyje, slepia ne vieną giminės paslaptį.

Name gyvena atsiskyrėlė vyro Kelo senelė Edita. Aplinkui sukasi ir Kelo brolis, toks bauginamai panašus į jos žuvusį vyrą. Netikėtai į namą atvyksta ir Lorelė – jaunutė, ne pagal metus išmintinga Meritos pamotė su dešimtmečiu sūnumi, netikru Meritos broliu. Name, pilname nepažįstamųjų, Merita ima aiškintis, kas buvo jos vyras ir kas yra ji pati. Nerdama į Kelo šeimos praeitį, moteris susiduria su ilgai slopintomis baimėmis ir nė nepajunta kaip sūrus Pietų Karolinos oras ima gydyti senas žaizdas.