Charlotte McConaghy romanas „Migracijos“: odė mums prieš akis nykstančiam pasauliui

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni“, – tokiais sakiniais prasideda distopinis australų rašytojos Charlotte´ės McConaghy romanas „Migracijos“.

Tai romanas, kuris gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl nūdienio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės. Kaip sako pati autorė, apsisprendimas išvykti iš Australijos ir pakeliauti po Europą buvo lemtingas: Islandijoje išgirstas eižėjančio ir nuo ledkalnių atskylančio ledo garsas įsirėžė giliai. Taip giliai, kad atliepė ne tik siaubą dėl laukiančios ateities, bet ir suvokimą, kad taip eižėja ir mūsų pasaulis, ir jos pačios gyvenimas.

Jovitos Groblytės-Hazarikos iš anglų kalbos išversta ir leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga „Migracijos“ – jau devintoji australų rašytojos ir scenaristės Ch. McConaghy knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga.

Paskui paskutinę paukščių koloniją

Pagrindinė knygos veikėja Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Praeityjepalikusi viską, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją.

Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus –ne tik ieškodama įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių.

Tai odė mums prieš akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

Ch.McConaghy romano „Migracijos“ knygos viršelis. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.

Ar yra vilties?

Tai kokia ateitis manęs laukia? Kokia ateitis laukia mūsų visų? Ir, po galais, ar yra nors kiek vilties? Tai klausimai, kurie, kaip prisipažįsta pati autorė, nedavė jai ramybės.

Gal todėl, kad kyla iš egzistencinio skausmo, knyga tokia gyva, paveiki ir elegiška.

„Suprantu, kad paprasto atsakymo nėra. Kaip nėra ir „herojaus“, kuris galėtų mus visus išgelbėti nuo klimato krizės. Ir tikrai visi esame vienoje valtyje, nes, kad ir kiek apsimetinėtume, masinis išnykimas – tai neišvengiamas likimas, apie kurį mes visi gerai žinome. Bandžiau įsivaizduoti, ką reiškia jau gyventi pasaulyje, kuriame negirdėti paukščių balsų. Man atrodo, kad tai tam tikros labai gilios egzistencinės vienatvės išgyvenimas. Vienatvės, kurią kiekvienas knygos veikėjas patiria ir su kuria dorojasi kaip moka. Klausimas tik, kaip su šia toli gražu ne tokia jau hipotetine ateities vizija pajėgsime susigyventi mes patys“, – sako autorė.

Pati autorė teigia, kad daugybę laiko praleidžia viena ir todėl jai nebuvo taip jau sunku įsivaizduoti izoliaciją žemėje, kurioje nelikę nė gyvos dvasios. Tačiau atšiauri realybė knygoje kontrastuoja su viltimi.

„Nepaisydama viso liūdesio ir ilgesio, knygą rašiau su viltimi. Tikrai norėjau ir save, ir skaitytojus paskatinti išeiti iš nevilties ir apatijos zonos į vilties, meilės ir veiksmo erdvę“, – sako Ch. McConaghy.