Romane pasakojama apie 1937-ųjų Vieną. Jaunas vaikinas Francas atkeliauja iš Austrijos kaimo į didmiestį dirbti tabako krautuvėlėje tabakininko mokiniu ir padėjėju. Pagrindinis tabakininko reikalavimas – sėdint tabako krautuvėje skaityti laikraščius. Visus. Kasdien. Taigi Francas, iki tol neskaitęs nieko daugiau, nei etiketes ar bilietus, ima skaityti, susipažįsta su tuometine politine situacija. Beje, vienas krautuvėlės klientų – profesorius Freudas (taip, tas pats. Visiškai dėl jo pirkau šitą knygą). Francas susibičiuliauja su profesoriumi. Manau, įdomiausia romano detalė yra būtent jųdviejų – septyniolikamečio vietinę šokėją įsimylėjusio bernioko ir aštuoniasdešimtmečio psichoanalitiko – pokalbiai. Jiedu rūko cigarus, kalbasi paprastai, kažkaip lakoniškai, bet tarp eilučių daug visko, kaip ir turėtų būti geroj literatūroj, geroj psichoanalizėj taip pat.
O jų pokalbiai ir tas ramus, gilus, kartu romantiškas, jaunatviškas kontekstas stoja priešpriešon su istorine situacija, ji vis labiau ir labiau apgaubia veikėjus, kaip juodi debesys užtemdo jų kasdienybę. Opozicijon stoja ir žmonių vidinis gyvenimas su nepalenkiama, nepakeičiama karo, diktatūros, genocido lemtimi. Atsiranda nemaža egzistencinio absurdo, kai tuo pat metu, paraleliai analizuojami tokie gilūs, gilūs ir svarbūs žmogaus išgyvenimai, sapnai, meilė, branda, kartu su dideliais, tokiais beprasmiais, neišvengiamais istoriniais įvykiais kaip karas.
Daug ko yra šioj knygoj. Turbūt stipriausia – ne tiek charakteriai, ar kažkuo ypatinga siužetinė linija. Čia nerasim nei Freudo biografijos pikantiškų niuansų, nei istorinių žiaurumų pačiame gražume. Bet va tokių dalykų: „kai galiausiai palenkusi galvą ji pasuko Juodųjų Ispanų gatvės link, ant grindinio pabiro jos tylus, skaidrus juokas lyg netyčia pamestas papuošalas.“
Knyga plonytė, pora šimtų puslapių, bet tiršta, skaitėsi ilgai ir nepasakyčiau, kad labai lengvai. All in all, prisiminsiu ją kaip vieną geresnių šįmet skaitytų.
Palikite komentarą