Perskaičiau ir nežinau ką parašyt. Kad nurovė stogą. Kad žvengiau balsu ir žliumbiau. Kad skaičiau save.
Virginija Kulvinskaitė rašo esė-romaną apie dešimto dešimtmečio save vaiką iš naujamiesčio ir apie save vyresnę, filologyno doktorantę. Ji rašo iš pirmo žvilgnsio belekaip, toks jausmas, lyg skaitytum kokios draugės ilgą ilgą facebook žinutę (ypač kai skaičiau elektroninę versiją), man tas stilius žiauriai patiko, ir tos mažosios raidės – viskas tikra, kažkaip taip sava. O kartu po visu tuo yra viskas visiškai ne beletristika. Po tuo yra gera literatūra (nors kas ta gera literatūra tai aš nežinau). Ir man kažkaip liko perskaičius toks jausmas. Kaip lieka, kai perskaitai kažką, kur tik pabaigęs supranti kad čia buvo.. čia buvo dalykai.
Tu skaitai ir nori gaudyt kiekvieną žodį, ji nepabosta, ji nenuvalkiota. Tai yra knyga apie mergaitę kuri tampa moterim, bet netampa suaugusia, apie moterį, kuri kažkaip savom jėgom bando save augint ir kurt. Apie moterį, kuri yra ne kažko auka ar kažko objektas, o pati savo kūrinys, pati save kankina ir saugo, pati sau gyvena. Apie egoizmą, kurio mūsų literatūroj moteris veikėja mažai turi. Ir čia nieko nėr nusaldinto ir visiškai jokio savęs gailėjimo, net ten kur skaitytojui skauda, pasakotoja išlaiko kreivą šypseną.
Ji pasakoja tokius iki nervų čiuptuvų asmeniškus dalykus (bet vėlgi, nereik tapatint pasakotojos su autore. Tik kad velniškai tapatinasi) – ir būna tarpais net nejauku, lyg matytum nuogą žmogų iš labai labai arti, negražiai, visaip. Ir vis tiek tu žiūri, nenusisuki, nes tame jo nuogume tu matai save, save tokią pat negrąžią, ir tie patys rajono šūdai, ir tie patys randai ant riešų, ir tas pats nevykęs, savidestruktyvus seksas, ir tada skaitymas, ieškojimas meno ten, kur manai, kad reik jo ieškot, bet kad nesiranda, ir tas visą galvą, visą kambarį prisotinęs liūdesys, kuris nėr blogas ir tu dėl jo neturi niekaip pasiteisint, ir jo nereikia įdėti į kažkokius rėmus ir pavadinti pavadinimais.
O tada univeras, ir tie šūdai, kurie ten vyksta, ir apie kuriuos mes šnekam užkulisiuose, bet kaip faina paskaityt popieriuj, paskaityt, kad kažkas, kas tu manei yra toks super osom autoritetas, irgi lygiai taip pat strugglino ir heitino, ir per posėdžius galvojo apie seksą, kurio turėjo vienuoliktą valandą ryto, ir į konfas varė dėl furšetų, dėsto dalykus kurių neišmano, ir galų gale pripažįsta – niekad skaityt poeziją nebus taip smagu kaip apsivilkt naują čežančią suknelę.
Palikite komentarą