Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują detektyvų seriją – įtraukiančio siužeto Annos Johannsen kriminalines istorijas, kurias vienija bendras „Salų komisarės“ pavadinimas. Iki šiol detektyvų autorė yra parašiusi septynias šios serijos knygas.
Anna Johannsen kviečia skaitytojus į Šiaurės jūroje esančias Fryzų salas. Vienoje jų – Šiaurės Fryzų saloje Amrume – užaugusi vyriausioji komisarė Lena Lorencen net neįtaria, kad iš pažiūros lengva byla privers ją sugrįžti atgal į gimtinę ir kitomis akimis pažvelgti į tai, ką manė visiems laikams palikusi, kai prieš keturiolika metų po barnio su tėvu trinktelėjo namų durimis ir išvyko.
„Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmojo serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen romano – byla susijusi su Amrumo paplūdimyje randamu negyvu vaikų namų direktoriumi. Vietinė policija mano, kad jį ištiko natūrali mirtis, bet Kriminalinės policijos biuras turi kitą nuomonę ir pareikalauja pradėti tyrimą.
Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė šią bylą tirti paskiria būtent Lenai. Tai ypač nustebina komisarę Lorencen – juk vos prieš porą mėnesių dėl savavališkų tyrimų direktorius pašalino ją iš specialiosios komisijos ir pareikalavo perkelti į žemesnes pareigas. Tada Lenai atrodė, kad su sudėtingomis bylomis gali atsisveikinti visam laikui.
Atvykusi į Amrumą jau pačią pirmą dieną ji sutinka Erką – pirmąją didžiąją meilę, kurios skonį manė seniausiai pamiršusi.
Byla pasirodo sudėtinga. Įtarimai krinta ne vien ant tiesiogiai su vaikų namų direktoriumi bendravusių žmonių. Į dienos šviesą iškyla ir paslaptingi ryšiai. Netrukus Lenai ima aiškėti, kodėl į Amrumą viršininkas pasiuntė būtent ją.
Pamažu tarsi siūlų kamuolį vyniodama tiriamą bylą Lena suvokia, kiek daug jai reiškia gimtoji sala, kurią apimta įsiūčio paliko. Kodėl neįmanoma trinktelėjus namų durimis už jų palikti vaikystės ir jaunystės prisiminimų? Kodėl sugrįžus ten, kur užaugai, jau po pirmųjų dienų ima atrodyti, kad niekur iš čia net nebuvai išvykęs? Ir kodėl pirmoji meilė vadinama didžiąja?
Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Sėdėdama prie vairo ir laukdama, kol bus nuleista didžioji pirmagalio nuovaža, Lena pirmą kartą per šią kelionę į Amrumą pajuto pažįstamą nemalonų maudimą paširdžiuose. Kiek kartų jau yra plaukiojusi tarp šiųdviejų uostų? Mokyklos laikais viename iš keltų tikriausiai praleido ne vieną šimtą valandų. Čia ji mokėsi darbo, ruošė pamokas ir pildė vieną sąsiuvinį po kito. Tie dienoraščiai, gerai paslėpti, turėtų tebegulėti tėvų namų palėpėje.
– Galime važiuoti, – nutraukė jos mintis Johanas.
Lena įjungė variklį ir nuriedėjo paskui mėlyną volvą. Prie kelio, iš prieplaukos vedančio tiesiai į Vitdiuną, stovėjo policijos automobilis, o šalia jo – uniformuotas pareigūnas.
– Sutiktuvių komitetas? – paklausė Lena. – Ar pranešei apie mūsų atvykimą?
– Kolegos prašė. Pamaniau…
– Iš karto išsiaiškinkime vieną dalyką. Jei nori su manimi dirbti kaip lygus su lygiu, ateityje nenutylėk nė mažiausios su byla susijusios smulkmenos.
– Tai apskritai nebuvo… – pastebėjęs Lenos žvilgsnį Johanas nutilo.
Galiausiai tyliai sumurmėjo okay ir privažiavus uniformuotą policininką nuleido automobilio langą. Šeštą dešimtį įpusėjęs vyras – šioks toks pilvukas, raudoni plaukai – nusišypsojo akmeniniu veidu.
– Komisaras Johanas Grazmanas, Antrasis Flensburgo komisariatas, – prisistatė Johanas ir grįžtelėjo į Leną. – O čia vyriausioji komisarė Lorencen iš Žemės kriminalinės policijos biuro. – Vėl pažiūrėjęs pro langą paklausė: – Ar mudu šnekėjome telefonu?
Pareigūnas ištiesė jam ranką.
– Vyresnysis policijos komisaras Valteris Reimersas. Vadovauju Amrumo policijos nuovadai. Siūlyčiau trumpam susėsti kartu ir aptarti kelionės kryptį. Jei jums tinka, važiuosiu pirmas. Iki Nėbelio vos keli kilometrai.
Johanas klausiamai pasisuko į Leną. Ši nežymiai linktelėjo.
– Okay, – atsakė jis.
Regis, atsakymas Valterį Reimersą patenkino. Jis įlipo į patrulių automobilį ir neįjungęs švyturėlio įsuko į kelią priešais Lenos pasatą. Už Vitdiuno, važiuojant Nėbelio link, Johanas išdrįso pareikšti:
– Tikriausiai negalėsime išvengti bendradarbiavimo su vietiniais kolegomis.
– Ne tai svarbu. Norėčiau būti pasiruošusi, todėl man reikalinga visa informacija. Vyresnysis policijos komisaras mus klasiškai pristato.
– Juk kalbama tik apie kolegišką bendradarbiavimą.
– Pagyvensim, pamatysim, – atsakė Lena ir paskui patrulių automobilį išsuko iš pagrindinės gatvės.
Netrukus jie sustojo medžių apsuptame kieme. Kuklus klinkerio statinys, kuriame įsikūrusi policijos nuovada, Lenai buvo pažįstamas.
– Ar žinote, kad Amrumo policijos nuovada prieš dvejus metus buvo panaikinta ir dabar tėra Fioro padalinys? – paskutinį kartą pabandė sužibėti Johanas.
Purtydama galvą Lena pavartė akis.
– Nebijok, kolega, kai kuriuos namų darbus aš paruošiau. O vėliau darsyk pasimokysime sakyti „tu“.
Valteris Reimersas laukė prie durų. Kriminalistams artinantis pasistengė nusišypsoti.
– Štai mūsų trobelė. – Jis atidarė duris. – Užeikite!
Reimersas nusivedė naujuosius kolegas į kabinetą ir pakvietė sėstis ant kėdžių priešais rašomąjį stalą.
– Mano žmonės arba budi, arba jau baigė darbo dieną. Pagrindinę komandą sudaro trys pareigūnai, įskaitant mano kuklų asmenį, o dabar, sezono metu, mums visada paskiria dar du kolegas iš žemyninės dalies. Gal norėtumėte atsigerti? Kavos, arbatos, vandens?
– Ačiū, pone kolega. Nebūtina, – atsakė Lena.
– Okay. Girdėjau, puikiai įsikūrėte Norddorfe. Jeigu ko nors reikėtų, tiesiog pasakykite. – Jis šyptelėjo. – Policija – tavo draugas ir padėjėjas.
– Ačiū, susitvarkysime, – su profesionalia šypsena padėkojo Lena.
– Taip, gerai, – nesiliovė Valteris Reimersas. – Žinoma, dėl bylos irgi galite bet kada į mane kreiptis. Pažįstu salą ir… – jis tyčia padarė pauzę, – manyčiau, būtų naudinga, jei jus lydėčiau. Kartais žmonės čia būna labai uždari. Ypač su svetimais…
Lena atsistojo.
– Jeigu reikės pagalbos, žinosime, kur jus rasti.
Valteris Reimersas sutrikęs pažvelgė į kolegę iš žemyninės dalies.
– Kaip pasakysite. – Jis pakilo nuo kėdės ir padavė Lenai ranką.
– Dar sykį pakartosiu: tikiuosi sėkmingo bendradarbiavimo!
Tada linktelėjo Johanui Grazmanui ir pirmas išėjo iš kabineto. Prie durų atsisveikino su tyrėjais sumušdamas rankomis.
Vėl sėdėdamas automobilyje Johanas paklausė:
– Kas čia buvo?
– Malonus kolega drėgnomis rankomis, – atsakė Lena, sukdama į pagrindinę gatvę. – Trumpai papasakoti apie salą? – paklausė ir nelaukdama Johano atsakymo varė toliau: – Jau matei Vitdiuną. Miestelis atsirado tik įkūrus uostą, mat anksčiau jis buvo šiauriau, Štėnodėje. Dabar esame Nėbelyje. Kaip matai, čia daug senų fryziškų namų nendriniais stogais. Ne visi yra seni, bet čia jau kita tema. Amrumo jūrininkai plaukiojo visomis pasaulio jūromis, kai kurie medžiojo banginius. Tie, kuriems sekėsi, dažniausiai kapitonai, čia, Nėbelyje, ėmė varžytis, kieno namas gražiausias. Tie, kuriems sekėsi prasčiau, visiems laikams liko jūroje. Taip Nėbelis pamažu vis augo ir augo. Šiauriausias miestelis yra Norddorfas. Jis labiausiai vilioja turistus: restoranai, kavinės, viešbučiai, pensionai… Laimė, Amrumo gyventojai ilgai priešinosi vasarotojams iš pašalies, todėl čia nėra tokių architektūrinių baisybių kaip Ziulte. Didžiausia įdomybė – Knypo banka. Per visą vakarinę salos pakrantę driekiasi maždaug pusantro kilometro smėlio ruožas, kuris iš tiesų yra sekluma. Rytoj pamatysi.
Tuo tarpu jie vėl privažiavo miestelį ir išvydo gyvenvietės pradžios ženklą su Norddorfo pavadinimu. Į navigacijos sistemą Johanas Grazmanas buvo įvedęs svečių namų adresą ir dabar ją įjungė.
– Dėl viso pikto, – paaiškino. – Ir dar reikės pasiimti raktus.
Netrukus jie pasiekė pirmą stotelę – mažą kavinukę miestelio centre. Johanas išlipo. Po kelių minučių sugrįžo ir įteikė Lenai raktą.
– Telefonu užsakiau du. Taip būsime laisvesni.
Lena įjungė variklį, ir navigacijos sistema maloniu moters balsu ėmė nurodinėti maršrutą per Norddorfą. Iš pagrindinės gatvės jie pagaliau pasuko į kairę. Siauras lauko keliukas vedė tiesiai į draustinį. Vos pravažiavus paskutinį namą, moters balsas liepė sukti į smėlio taką. Už šimto metrų Lena sustojo prie mažo fryziško namuko nendriniu stogu.
– Prašmatnu, – įvertino ir išjungė variklį. – Sakyčiau, nuo čia iki paplūdimio – daugiausia du šimtai metrų. Tikiuosi, pasiėmei glaudes.
– Ar Šiaurės jūros vanduo jau pakankamai šiltas? – nedrąsiai pasiteiravo Johanas.
– Priklauso nuo to, ar bijai šalčio. Jaunystėje lįsdavome į vandenį net gražiomis gegužės dienomis. – Lena šyptelėjo. – Tiesa, trumpam. – Ji atidarė dureles. – Eime?
Atrodė, kad raudonų plytų pastatas baltais mediniais langais neseniai buvo rūpestingai restauruotas. Lena prisiminė, jog anksčiau čia gyveno moteris, neturinti jokių artimųjų. Tokiais atvejais palikimas atitenka valstybei. Tikrai prasmingas sprendimas, jiems įžengus į namą pamanė Lena. Vidus taip pat buvo santūriai restauruotas, stengiantis išsaugoti namo žavesį. Šalia virtuvėlės buvo savotiškas kabinetas ir nedidelė svetainė.
Johanas užleido Lenai didesnį miegamąjį, o ji tai priėmė nekomentuodama.
– Turiu pramankštinti kojas, – tarė. – Susitiksime rytoj ryte. Septintą?
– Taip, žinoma. Be problemų.
– Jei esi alkanas, rekomenduoju „Paplūdimio paviljoną“. Tiesiog paėjėk iki kelio ir po poros minučių būsi pagrindiniame paplūdimyje.
Johanas klausiamai į ją pažiūrėjo.
– Man užteks sūraus Šiaurės jūros oro ir trumpo pasivaikščiojimo Knypo banka, – šypsodamasi paaiškino ji. – Saugau figūrą.
Lena uždarė savo kambario duris ir atvėrė langą. Kaip miegamasis, kambarys buvo maloniai didelis. Čia stovėjo ne tik dvigulė lova ir didžiulė spinta, bet kampe dar glaudėsi ir du foteliai bei mažas staliukas. Lena pastatė krepšį, iš dėklo ištraukė „Heckler & Koch“ pistoletą P2000 ir pasidėjo jį ant naktinio stalelio. Galiausiai griuvo ant lovos ir mąsliai įsispoksojo į lubas.
Važiuojant per salą slegiantis jausmas beveik neatslūgo. Įtampa išsisklaidė tik čia, šiame jai visiškai nepažįstamame kambaryje. Lena tikėjosi, kad pasivaikščiojimas pajūriu išeis į naudą. Jei ko ir pasigesdavo iš Amrumo, tai Knypo bankos ir jos be galo plačių paplūdimių.
Ji dirstelėjo į mobilųjį. Truputis po šešių. Prie jūros bus likę nedaug poilsiautojų, ir jeigu aplenks „Paplūdimio paviljoną“, galės valandų valandas žingsniuoti vienui viena. Lena šoko nuo lovos ir nėrė iš kambario.
– Lena? – šūktelėjo vyriškas balsas jai už nugaros.
Ji atsigręžė. Keturiolika metų, praėję nuo pastarojo jų susitikimo, Erko beveik nepaveikė. Pasikeitė tik figūra – kitados išstypęs jaunuolis virto tvirtu stotingu vyru. Akys neprarado spindesio, kuris jau prieš daugelį metų hipnotizuote hipnotizavo Leną.
Palikite komentarą