Nemari siaubo klasika: gąsdinanti, tačiau itin gerai parašyta knyga

Visi žino, kad siaubas yra mano varikliukas ir siaubo filmus žiūriu vieną po kito, o Stephen King knygos man yra šedevrai. Negalvokit, kad aš tų siaubo filmų nebijau – ir krūpčioju, ir aikčioju, ir kartais net košmarus sapnuoju. Kodėl man esant tokiai jautriai taip patinka siaubo žanras? Ilgai nesupratau šio savęs pačios kontrasto, tačiau mane gerai pažįstanti draugė pasiūlė mintį, kuri greičiausiai ir yra atsakymas į šią keistą situaciją.

Aš itin jautriai reaguoju į globalines pasaulio problemas, dažnai net žinių nepažiūriu neapsiašarojusi. Man gaila kiekvieno gyvo padaro ir kone kasdien pagalvoju, kad šitas pasaulis man ir kitiems tokiems jautriems yra tiesiog per žiaurus. Tokia realybė man per žiauri. Dėl to man patinka siaubo filmai – mat aš esu tikra, jog tai išgalvojimai. Jog veikėjų patiriamas siaubas yra netikras. Man patinka pasinerti į fantastikos problemas ir fantastinį pasaulį. Matyt dvasios ir vaiduokliai man atrodo baisesni už piktavalius žmones. Tačiau turiu jums prisipažinti – garsiojo filmo „Egzorcistas“ dar nemačiau. Vis neprisiruošiu šiai siaubo klasikos ekranizacijai. Na, o šią knygą skaitau jau antrą kartą! Prieš kelis metus labai ieškojau senojo leidimo ir pavyko jį rasti senų knygų knygyne. Perskaičiau, tačiau akis badė blogas vertimas ir daug gramatinių klaidų. Pamačiusi, jog „Sofoklis“ perleido šį siaubo šedevrą, be galo apsidžiaugiau ir dar kartą pasinėriau į šią apsėdimo istoriją.

Garsi aktorė Kris viena augina mažametę dukrytę Reganą. Regana – labai mielas ir prieraišus vaikas. Kartu name gyvena ir ūkvedžių pora, o mergaitę moko auklė. Šeima gyvena ramiai, be didelių problemų iki kol Regana ima elgtis keistokai – uždavinėja neįprastus religinius klausimus, naktimis nemiega, visas jos aktyvumas pamažu virsta pasyvumu. Negana to, name girdisi keisti garsai – atrodo lyg kažkas garsiai vaikščiotų, barbentų. Regana mamai ima skųstis, jog jos lova naktį dreba. Kris ima vedžioti Reganą pas įvairius gydytojus, jie nieko neranda, o mergaitės būklė vis blogėja. Vieno Kris surengto vakarėlio metu, kuriame dalyvavo keli kunigai, mediumės Regana pradeda šnekėti šventvagiškas nešvankybes, šlapintis ant kilimo, spjaudytis. Kris ima įtrati, jog jos dukrai nutiko kažkas itin blogo. Jį įtaria, jog jos dukrą apsėdo demonas. Kris kreipiasi pagalbos į jauną kunigą Karą. Pabendravęs su Regana, Karas nustėra – mergaitė tikrai apsėsta. Ji šneka svetimomis kalbomis, jos balsas ir veidas pakitę, kūnas atlieka neįmanomus žmogui judesius. Vienintelis kelias išgelbėti vaiką – atlikti pavojingąjį egzorcizmą.

Skaitydama antrą kartą gerai išleistą knygą, mėgavausi dar labiau. William Peter Blatty tikrai sukūrė šedevrą. Autorius rėmėsi tikrai įvykusia istorija ir ją pavertė siaubo žanro klasika. „Egzorcizmas“ parašytas be galo įtikinamai, meistriškai sukurti veikėjai ir jų gyvenimo istorijos prideda daug spalvų, pats Reganos-demono personažas itin įdomus. Nors pagal logikos dėsnius turėtum jo nekęsti ir bijoti, tu savotiškai jį mėgsti, mat Blatty jį kurdamas pasitelkė šarmingo humoro ir dvasiai suteikė aštraus proto. Ir tikrai – skaitant tuos baisiuosius epizodus šiurpai kūnu laksto! Knygoje tikrai daug informacijos apie satanizmą, juodąsias mišias, siaubingus ritualus. Jei esat labai jautrus ar religingas žmogus, ši knyga gali itin šokiruoti – mat čia pavaizduota daugybė nemalonių, vulgarių ir iškrypėliškų dalykų. Tačiau juk tikrasis blogis juk nėra švelnus ir gražus, taip? „Egzorcistas“ nieko nenutyli ir parodo tamsiausią apsėdimo versiją, kokia tik yra įmanoma. Ši knyga – tikras saldainiukas visiems siaubo žanro mėgėjams bei norintiems pasivaišinti stipria adrenalino doze.