Šiais metais keliu sau iššukį skaityti daugiau lietuvių ir daugiau vaikų/paauglių literatūros. Paauglių literatūra šiaip visada buvo man viena brangiausių, bet pastaruoju metu kažkaip vis mažiau jos pasitaiko į rankas. Taigi labai džiaugiuosi grįžusi į vėžes ir dar su tokia gera knyga.
„Sukeistas“ – mistinis romanas. Jame susitinka du pasauliai. Viena vertus, pasakojama apie vienos Vilniaus dailės mokyklos mokinius, apie šių laikų paauglius, jų meilę, veiklas, juokus – žodžiu visa, kas tikra. Kita vertus, čia pat egzistuoja mistinis, mitinis pasaulis. Čia laumės, velnias, likimo lėmėjos vorės, giltinė ir kiti padarai iš anapus. Labai faina, kad lietuviškos mitinės būtybės. Ne slibinai ir goblinai, o būtent mūsų mitologija apsireiškia šių dienų paauglių kasdienybėje.
O situacija, žodžiu, tokia. Gabė pradeda lankyti naują klasę dailės mokykloje ir ten sutinka ekscentrišką, nepaprastai gabų menininkų sūnų Gedą. Jiems pradėus bendrauti, staiga jos gyvenime ima dėtis keisti dalykai. Pavyzdžiui, ją ima puldinėti, ant jos kakoti paukščiai. Ją užpuola būrys ožkų. Vidury Vilniaus. Kažkas darosi – kažkam nepatinka, kad ji ima įsimylėti Gedą. Ir tuomet paaiškėja, kad Gedas – … pamatysit, kai perskaitysit, kas jis! Gedui ir Gabei tenka leistis į įdomų, pavojingą, šiurpų nuotykį, kad išgelbėtų ne tik savo užsimezgančius santykius bet ir gyvybę.
Man labai patiko knygos personažai. Iš pirmų puslapių lyg ir neįtikino, atrodė truputį pervaidinti, bet kai apsipratau, pamačiau tiek savęs Gabėje ir net Gede. Iš keistos, didelės, o kartu ir sudužusios šeimos, užaugus tarp menininkų, dailininkų, kompozitorių, rašytojų, keistuolių, bildukų aš jaučiuosi lyg ši knyga kalbėtų man. Gaila, šitos knygos nebuvo, kai man buvo šešiolika ir maniau, kad tik mano vienos pasaulis toks frykiškas.
Man labai patiko knygos kalba. Kaip kalba proseneliai – Rokiškio tarme – bandžiau skaityt balsu. Kažkodėl verkt norėjos.
Romanui turiu vieną „priekaištą“ – man jis per trumpas. Norėjau daugiau nuotykių, daugiau meilės, daugiau pabaisų. Daugiau bučinių. Daugiau matutės ir prosenelio. Daugiau laumių nukarusiais papais. Daugiau Gedo, Gedo, kurį įsimylėjau. Žodžiu, aš tikiu ir tikiuosi, kad bus ir antra, ir trečia dalis. Mums lietuvių paauglių literatūroj reikia savo fantasy, reikia savo Hario Poterio. Linkiu Zylei nepaleist plunksnos, pasišlakstyt upės vandeniu akis ir rašyt, rašyt toliau. Aš skaitysiu.
Palikite komentarą