Leidykla „Briedis“ pristato daug apdovanojimų pelniusio amerikiečių rašytojo Loreno D. Estlemano knygą „Erelis ir Angis“. Šis žiaurus istorinis trileris primena, kaip naujo šimtmečio pradžioje pasaulis buvo atsidūręs prie pat visuotinio karo ribos.
Knygoje pateikiama žymiausio Prancūzijos karvedžio istorija yra kūrybiškai susipynusi su autoriaus išmone. Tikri istoriniai įvykiai byloja, jog 1800 m. Kūčių vakarą vienoje judriausių Paryžiaus, Prancūzijos sostinės, gatvių sprogo „pragaro mašina“: sugriuvo daug pastatų, žuvo nekaltų civilių. Tai jau ne pirmas pasikėsinimas į Napoleono Bonaparto, neseniai susikūrusios Prancūzijos Respublikos pirmojo konsulo, gyvybę.
O šis pasakojimas štai apie ką: kai žlunga planas susprogdinti Napoleono karietą, sąmokslininkas Kadudalis kreipiasi į paslaptingą žudiką Angį. Rezgamas naujas, kur kas baisesnis sąmokslas.
Visi žino, kaip iš tikrųjų susiklostė Napoleono likimas. Jis įvėlė Prancūziją į daug naujų karinių avantiūrų, kurios galiausiai baigėsi jo pralaimėjimu ir daugelį dešimtmečių trukusia taika. Tačiau tuo metu jo ateitis kabėjo ant plauko.
Vienas žmogus kuria istoriją, kitas gali ją sugriauti. Ar pavyks žudikui įgyvendinti savo planą?
Lorenas D. Estlemanas yra parašęs beveik aštuoniasdešimt knygų ir daugybę apsakymų, kūriniai išversti į dvidešimt tris kalbas. Jis yra gavęs dvidešimt du nacionalinius rašytojo apdovanojimus. Rašo knygų apžvalgas daugybei laikraščių, tarp jų „The New York Times“ ir „The Washington Post“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Prieš pat išvažiuojant karietai, kurioje sėdėjo Bonapartas su adjutantais, į antrą karietą įlipo jo žmona Žozefina su savo septyniolikmete dukterimi Ortansa ir svaine Karolina Miurat; pastaroji bene paskutines dienas nešiojo savo karžygio vyro kūdikį. Karietai dar nespėjus išvažiuoti pro portiką, Žozefina davė vežėjui ženklą sustoti.
– Atsiprašau, mano mielosios, – pasakė ji kompanionėms, – bet šitas šalis visiškai netinka. Ne ta spalva.
– Kaip tu įžiūri tokioje prastoje šviesoje? – paklausė duktė.
– Seniai nujaučiau, o dabar, kai jau pradėjome važiuoti, aiškiai supratau. Būtų gerai, jei bent šioje srityje manimi pasitikėtum.
Karolina iškaitusi mosavo vėduokle. Paryžiaus nivozo šaltis nė truputėlio neveikė nėščiosios kūno temperatūros.
– Kaip tu jaudiniesi dėl smulkmenų! Tarsi nuo šilko skiautės priklausytų viso pasaulio likimas.
Žozefina seniai buvo paskelbusi, kad dėl svainių laikysis hors de combat; pastarieji jos neapkentė ir dėl rafinuotumo, ir dėl dažnų neištikimybių, tad pasmerktieji negalėjo tikėtis apeliacijos. Ji nuleido karietos langą ir iškišo galvą.
– Labai atsiprašau, – pasakė vežėjui ir, krestelėjusi kaštonines garbanas, palenkė galvą rūmų pusėn, neatremiamai šypsodamasi kaprizingos mergaitės šypsena.
Vežėjas pakluso – bet kuris vyras būtų paklusęs, nesvarbu, kokia socialinė padėtis, – ir sustabdė žirgus prie pakylos, kad Madame lipdama neišsipurvintų batelių. Ji išlipo ir grįžo į rūmus.
– Kiek valandų mes praleidome jos laukdamos? – atsidususi ištarė Karolina.
– Aš jau pripratau. Bet kartais man atrodo, kad patėvis teisingai elgiasi su tuo nesitaikstydamas. – Ortansa įsikniaubė į kailinį apklotą ir ėmė laukti grįžtant motinos.
Toliau priešakyje kažkas šaižiai sušvilpė.
– Viešpatie! – Karolinos vėduoklė sušmėžavo taip greitai, kad pasidarė beveik neįžiūrima. – Kokio grobio gali tikėtis vanagas šitokiu metu?
***
Lemoelano duotas ženklas buvo trumpas ir veriantis – kaip ir anksčiau, jis įsikišo į burną du pirštus ir sušvilpė pro dantis; Pjeras Robinas de Sen-Režanas pajuto, kad pavydi kaip vaikas šitokio gebėjimo.
Kuris pasirodė visiškai nereikalingas.
Tironas ir jo palyda triukšmavo kaip visas batalionas. Žvangėjo pentinai, džeržgė grandinės, barškėjo kardai makštyse, garsiai šnirpštė pakinkyti stoviniuojantys aukšti žirgai – Sen-Režanas, dar gerokai prieš išgirsdamas signalą, kurį, tiesą pasakius, beveik užgožė visas šitas triukšmas, pasirengęs jau stovėjo ant sušalusių kojų pirštų galiukų. Dėl to prakeikto nesiliaujančio lietaus garsai sklido tarsi ežero paviršiumi. Galima buvo pamanyti, kad jis važiuoja vienoje karietoje su tuo išsišokėliu.
Tiesą pasakius, visa gatvė išgirdo, kad važiuoja Pirmasis konsulas su palyda. Krautuvėles, kurios ką tik buvo uždarytos ir tamsios, staiga nušvietė žibintai ir žvakės, plačiai atsilapojo jų durys ir langai, pro juos lenkėsi į lauką prekiautojai, stengdamiesi įžiūrėti reginį ir lydėdami jį linksmais šūksniais. Net mergaitė, kurią Sen-Režanas pasamdė arkliui palaikyti, pasistiebė ant pirštų galiukų ir palinko į priekį, pasisukusi į Tiuilri rūmus, vienoje rankoje suspaudusi nušiurusį diržą, kitoje laikydama Sen-Režano duotas brangiąsias monetas, pasikabinusi ant alkūnės krepšį su anglimis.
– Dėkoju, pilieti, – pasakė ji, gavusi pasigailėtiną išmaldą.
Išgirdęs nepakenčiamą respublikonišką kreipinį, staiga panoro jai trenkti. Bet lietus ir tamsa paslėpė veide pasirodžiusį įniršį.
Jos nosis buvo riesta, kakta plati kaip kūdikio. Žiūrėdamas iš profilio matė vieną akį: ji buvo plačiai atmerkta, ilgos blakstienos metė šešėlį ant ryškiai apibrėžtų skruostikaulių. Kaip tokia nekaltybė sugebėjo išgyventi terorą?
Nepaisydamas stiprėjančio jaudulio, rojalistas generolas karčiai nusispjovė. Nuo pergalės prieš austrus Italijoje – ne, dar anksčiau, nuo tada, kai naujokas artilerijos majoras išvijo iš Tulono anglus, – Bonapartas tapo didžiausio susidomėjimo objektu visoje šalyje. Visos šitos klaikios Respublikos parduotuvių vitrinose jo niūrus veidas puošė pigias tabakines ir saldainių dėžutes. Susikūrė ištisa pramonė, skirta pardavinėti ir jį patį, ne tik pigius niekučius: dabar tai buvo vadino reklama – šliundrinėjimas, atviro parsidavimo paverstas paprasčiausia prekyba. Žmonės buvo tik avių banda, o Bonapartas mojavo piemens lazda.
Rinkdamas grupę, Kadudalis įsakė jį tik pagrobti ir priversti atsistatydinti, grąžinti šalį teisėtiems jos valdovams, bet Lemoelanas iškart atsisakė.
– Ir kas iš to? – aiškino jis kitiems. – Jo apkvailinti gerbėjai reikalaus grąžinti jam valdžią ir vyriausybė vėl pasiduos minios norams. Užtat mirtis – argumentas, į kurį nėra ko atsakyti. Įpėdinio nėra, o kol pasirodys antras tokio velniško talento žmogus, spės užaugti nauja karta. Mes per tą laiką galėsime imtis priemonių ir užtikrinti, kad istorija nepasikartotų.
Karbonas ne iškart sutiko.
– Bet ar tada mes netapsime tokie patys niekšai kaip tie, kurie nužudė karalių?
Sen-Režanas, kurį lengva buvo palenkti retorika ir beveik neįmanoma – jakobinų kulkomis, pritarė. Bet Lemoelanas pateikė nė kiek ne prastesnį argumentą.
– Mažyli Fransua! Nejau neįžvelgi skirtumo tarp Dievo paskirto monarcho žmogžudystės ir valstiečio iš kažkokios Viduržemio jūros salos nugalabijimo? Pagrindinis – ir lemiamas – žmogaus išrinkimo diktatoriumi iki gyvos galvos trūkumas yra tas, kad paliekamas vienintelis būdas pašalinti jį iš einamų pareigų.
– Reikėtų tai aptarti su Žoržu, – pasiūlė Sen-Režanas.
Generolas majoras papurtė galvą.
– Jis šiuo metu yra kitapus Lamanšo, o tas kiaulė Fušė turi šnipų visuose uostuose. Mums gresia suėmimas ir mirties bausmė po apgaulingo teismo. Keturių žmonių gyvybė, palyginti su mūsų tikslu, yra niekis, bet jei būsime aptikti, teks laukti kelis mėnesius, o gal net metus, ir visą laiką to rūmuose įsitaisiusio pabaisos galia tik stiprės.
Fušė. Sen-Režanui diskusija baigėsi vien tik paminėjus šią pavardę. Paslaptingasis Bonaparto Policijos ministerijos vadovas iki kelių braidė rojalistų ir dvasininkų kraujyje. Motinos varydavo vaikus miegoti grasinimais: jeigu tuojau pat nepaklus, ateis Fušė jų išsivesti.
Karbonas sudrebėjo: o juk jis buvo patyręs audrą jūroje ir juokęsis Neptūnui į veidą. Dar mėgino priešintis, tačiau kiekvienam asilui buvo aišku, kad Bonapartą reikia sunaikinti. O kai susitarė dėl plano – absurdiškai paprasto, bet juk dažniausiai nepavyksta kaip tik įmantrūs sąmokslai, – Karbonas pats pasisiūlė gauti parako.
***
Jau buvo matyti pirmoji grenadierių pora, jų baltų puikių žirgų kailis ir blizgantys pakinktai atspindėjo krautuvių šviesas. Sen-Režanas nusišnypštė, pakėlė nuo vežimo neperšlampamą audinį, kuriuo krovinys buvo apsaugotas nuo lietaus, ir ėmė skelti plieną titnagu.
Pirmosios kibirkštys sušnypštė ir užgeso. Lietus per apdangalą permerkė šiaudus, juose geso švytinčios žiežirbos. Jis pajuto artėjant paniką. Tik štai vienas raudonas taškelis įsižiebė, priblėso – bet neužgeso. Jis pasilenkęs ėmė pūsti stengdamasis išgauti dūmus. Pagaliau šiaudai užsidegė, pasklido malonus degintų grūdų kvapas, liepsna pasiekė dagtį. Šis ėmė kibirkščiuoti. Pakilo dar daugiau dūmų – iš pradžių srovelė, paskui jau stulpas, ėmė sklisti sugedusius kiaušinius primenantis sieros kvapas.
Margerita, pusaklė kumelė, jį užuodusi, mėgino šoktelti į šoną, bet mergytė tvirtai laikė, o senoji kumelė buvo pernelyg išvargusi ir jau nesipriešino.
„Vaikas vertas pasitikėjimo“, – nusprendė Sen-Režanas. Kaip gaila, kad respublikonė. Jis žengė tris didelius žingsnius, atsitraukdamas nuo jos, paskui leidosi bėgti.
***
Sezaras susiraukęs žvelgė priekin. Kažkoks kvailys prekiautojas paliko savo vežimą ir arklį stovėti tiesiai ant kelio, saugomus tik kažkokios mergiūkštės. Būdamas blaivus, tikriausiai būtų pristabdęs žirgus ir atsargiai apvažiavęs kliūtį. Bet priešais jojanti palyda nesulėtino žingsnio, jis buvo girtas ir, po velnių, nesileis, kad kažkokie plunksnomis apsikaišę pajacai vadintų jį bailiu.
Jis išsitraukė puikųjį veršio odos rimbą ir smogė į orą tiesiai Mameliukui prie ausies. Karališkasis gyvulys narsiai sužvengė ir dar smarkiau sucaksėjo kanopomis. Sezaras pajuto, kad ratai ima suktis greičiau, tarsi pakilę virš purvinos gatvės. Normaliomis aplinkybėmis – visiška beprotybė. Bet šiuo atveju apdairumas būtų tik sukėlęs tragediją.
***
Sprogimas nuaidėjo iki pat priemiesčių: bumbtelėjo taip, kad net oras sutirštėjo – atrodė, jog visai netoli trenkė griaustinis. Langai suvirpėjo iki pat Marnos už trijų mylių nuo miesto. Arčiau easantiems sprogo ausų būgneliai. Milžiniškas oranžinis liepsnos kamuolys išriedėjo lyg patrankų ugnies ruožas, jam iš paskos ritosi tiršti juodi dūmai ir pjuvenos – kitados buvusios statinaitės ir vežimo liekanos, taip pat kraujo purslai.
Sprogimo jėga apgriovė namus abiejose Sen Nisezo gatvės pusėse, kai kurie gyventojai žuvo miegodami; grenadierius nusviedė nuo šaižiai žvengiančių žirgų, sužalotų aštriomis akmens briaunomis, o vienas iš kubiliaus nukaldintų geležinių lankų virto besisukančiais pjūklo ašmenimis. Sprogimas nuplėšė moters, stovinčios savo įstaigos Café d‘Apollon tarpduryje, krūtis („Jeigu Pirmasis konsulas pravažiuodamas mane pastebės, aš tiesiog nualpsiu vietoje!“). Įkaitusio oro srovė iškėlė į viršų negyvus kūnus, šie paskui krito ant gatvės, šlapiai plekšėdami lyg velėjami skalbiniai; vėliau pasigirdo barbenimas – tai iš stogų aukščio ant žemės byrėjo senosios kumelės Margeritos ir keturiolikmetės mergaitės Pensolės gabaliukai. Buvo manančių, jog tai kruša.
Palikite komentarą