Michelle Obama atskleidžia mums šlovės kainą

Tai bent Michelle Obama kelionė sutalpinta į „Mano istorija“ arba „Becoming“ – knygą, kuri pardavimų skaičiumi jau įveikė arba tuoj įveiks net legendinę „Fifty Shades of Grey“. Nuo mažos užsispyrusios mergaitės, kuri norėjo pateisinti aplinkinių lūkesčius, kuriais dažniausiai apgaubiamas talentingas vaikas, iki išsilaisvinimo ir tapimo savimi, rodos labiausiai tam prieštaraujančiomis sąlygomis – tapus pirmąja JAV ponia ir į ją nukrypus visos šalies akims.

Skaitydama „Mano istoriją“ supratau, kad kokybiškas biografijos žanras išties gali teikti daug skaitymo malonumo, o pastangos sudėti visą žmogaus gyvenimą į knygą yra menas. Girdžiu knygos kritiką dėl nutylėjimų, kuri man atrodo ne visai pagrįsta. Su žmogaus istorija taip pat kaip ir su pasaulio – į knygas patenka tik tai, kas turi reikšmę dabarčiai. Man patiko kaip šioje knygoje atvirumas dera su subtilumu ir tai, kaip sudėlioti akcentai – pabrėžiant vaikystės patirtis, Michelle ir jos vyro santykių dinamiką, tai, kaip poroje sąveikauja dvi stiprios asmenybės ir ką reiškia vienai iš jų atsidurti kitos šešėlyje.

Michelle istorijos lūžiai

„Mano istorija“ padalinta į tris dalis, greičiausiai atspindinčias didžiausius pokyčius Michelle gyvenime. Pirmoji dalis skirta vaikystės patirtims, studijoms ir pirmajam darbui. Iš esmės viskam, kas prisidėjo prie būsimosios pirmosios damos asmenybės formavimo iki jai sutinkant Baracką Obamą. Antroji dalis – jau neatsiejamai dviejų žmonių istorija, etapas, kuomet į pasaulį atkeliauja vaikai, o abiejų tėvų karjeros ima šokti pasiutpolkę. Galiausiai trečiasis – jau ne tik Obamų šeimos, bet ir visos šalies istorija. Sakyčiau, simboliška, kad šioje dalyje turbūt mažiausiai asmeniškumų ir daugiausiai išorės įvykių, juk būtent taip ir gyveno šie žmonės – pamiršę save ir atsidavę viešumai ir naujam vaidmeniui.

Šlovės kaina

Aš galvoju, kad gera biografija ne tik padeda pažinti žmogų, bet ir priverčia perskaityti jo nešamą žinutę. Juk apie žmones be žinutės tokios knygos ir nerašomos? Perskaičius „Mano istoriją“ mano galvoje ėmė suktis daugybė minčių ir jausmų. Turbūt daugiausiai apie šlovės kainą. Šios knygos dėka suvoki, kad jokie didingi darbai neateina lengvai, visi pasiekimai reikalauja milžiniškų aukų. Juk kartais galvoji, kad smagu gyventi prabangoje, šypsotis kameroms, o vienos svarbiausių pareigų suktis įvairiose vakarėliuose ir vakarienėse. „Mano istorija“ iki skausmo privertė suvokti visas viešo gyvenimo puses ir kokių aukų reikalauja politinė ir iš esmės bet kuri išties reikšminga karjera.

Kita žinutė gal ir banali, bet Michelle ištransliuota tapo labai įkvepianti – užsispyrus ir daug dirbant iš tiesų galima pasiekti bet ką. Tiesa, labai svarbu, kad tikslai būtų paremti vertybėmis ir ne aplinkos primesti.

Mamystė

Man patiko visi knygos kampai, kurie narstė Michelle motinystės kelią. Jaučiau jos stiprų vidinį konfliktą tarp saviraiškos ir noro pilnai atsiduoti vaikams. Tą juk patiria beveik visos mamos ir pirmoji dama – taip pat ne išimtis. Labai įdomi tema yra tai, kaip gyvena įžymių žmonių vaikai, kaip tėvai, rodos, deda visas įmanomas pastangas, kad jų gyvenimas būtų kuo normalesnis. Motinystės ir karjeros temose Michelle turbūt atvėrė daugiausiai savęs ir tas asmeniškas dalis buvo labai įdomu skaityti.

Barackas ir politika

Manau, yra priežastis, kodėl ši biografija patinka beveik visiems. Atrodo, viskas čia tobulomis proporcijomis. Tiems, kas nemėgsta politikos, knygoje užtektinai jausmų ir asmeniškų detalių. Tuo tarpu tiems, kuriems ši sritis įdomi, tame tarpe ir man (pakelkit rankas „House of Cards“ fanai), politikos užkulisių čia randa užtektinai, tačiau ne tiek, kad keltų nuobodulį. Visad stebėjausi JAV rinkimų panašumu į populiariosios kultūros reiškinį ir ši knyga įspūdį tik dar labiau sustiprino. Kad laimėtum rinkimus šioje šalyje, turi būti šiek tiek politikas, šiek tiek roko žvaigždė.

O dabar šiek tiek apie tą roko žvaigždę – Baracką Obamą. Visada žavėjausi šiuo politiku, po šios knygos – dar labiau. Nors „Mano istorija“ jo pasirodymai fragmentiški, reikalingi tiek, kad padėtų pasakoti Michele istoriją, vis tiek netrukdo juo žavėtis. Tai žmogus, kuris velniškai daug skaitė, rašė ir visad buvo vedinas aukštesnių tikslų ir idealų. Prieš jų svarbą, didesnę nei jų gyvenimai, neatsilaikė ir Michele, užleisdama kelią vyrui, nors pati yra labai protinga ir ambicinga moteris. O, kad savo memuarus išleistų ir ponas Obama!

Kodėl skaityti? Nes labai įdomu, visai neprailgsta ir įkvepia daugeliu prasmių. Labai daug atvirumo šeimos ir karjeros suderinimo tema. Be abejo, turėtų skaityti visi, besižavintys tiek Michelle, tiek Baracko asmenybėmis ir darbais. Taip pat kokybiškų biografijų gerbėjai. Patiks besidomintiems politika, norintiems geriau pažinti painią JAV rinkimų sistemą.

Kodėl neskaityti? Labai liūdna pabaiga, bet čia nei Michelle Obama, nei jos istorija niekuo dėta – čia jau JAV rinkėjams reikia padėkoti. O šiaip, gal galima šį bei tą prikišti dėl lietuviško vertimo, nieko nuostabaus – prie vieno kūrinio darbavosi net keturi vertėjai.