Austėjos Landsbergienės patarimai, padedantys gerinti santykius su seneliais. Knygos „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ ištrauka

Mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė 2019 metais parašė knygą „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“. Knyga iki šiol nepraranda skaitytojų susidomėjimo ir aktualumo.

Knygoje „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ edukologė dr. Austėja Landsbergienė dalijasi įžvalgomis, žiniomis ir patirtimi, kurias įgijo du dešimtmečius dirbdama švietimo sistemoje, pati būdama keturių pradinukų mama, bendraudama su kitais pradinukų tėvais ir nuolat žongliruodama profesiniu bei mamos vaidmenimis.

Šioje knygoje rasite arti šimto pradinukų tėvams ir mokytojams aktualių temų, pagardintų autentiškomis istorijomis iš pačios dr. A. Landsbergienės gyvenimo auginant savo vaikus.

Iš savo šeimos atsinešusi įsitikinimą, kad mokomės ir turime mokytis visą gyvenimą, kad reikia kaupti patirtis, kuo daugiau keliauti, skaityti ir nuolat plėsti savo galimybių ribas, o svarbiausia – nepailsti svajoti, autorė viliasi, kad „Pradinukų abėcėlė“ bus pagalbininkas tėvams ir atsakys į bent keletą iš begalybės kylančių klausimų. Nuramins. Suteiks vilties. Įkvėps.

Jūsų dėmesiui – prieš didžiąsias metų šventes itin aktualus tekstas – knygos „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ ištrauka apie santykius su seneliais.

Santykiai su seneliais

 

Apie besąlyginę meilę

Kai mūsų tėvai mums, jauniems tėvams, siūlo pagalbą ir patarimus, dažniausiai girdime tik viena: „Tu nežinai, ką darai, ir viską darai netinkamai.“ Net jei vyresnieji tėvai nori nuoširdžiai padėti, jaunesnieji stoja gynybinėn pozicijon, o juk noras padėti mylimam žmogui – visiškai natūralus. Vis dėlto didžiausia įtampa ir konfliktų tarp senelių ir tėvų kyla tuomet, kai vaikai dar visai maži, vos gimę. Pradinės mokyklos metais šie santykiai jau būna apsišlifavę, tačiau iššūkių vis dar pasitaiko. Kodėl?

 

Kaip reaguoti į patarimus

Kai kitą kartą pyktelėsite ant savo tėvų, prisiminkite: jūsų vaiko seneliai vis dėlto yra jūsų tėvai, tad apie vaikų auginimą jie šį tą tikrai išmano – juk jau užaugino jus! Tad pamėginkite padirbėti su savo įsitikinimais ir pripažinti pirmiausia sau: net jei man nelabai patinka tai, ką sako mano tėvai, jie tai kalba linkėdami gera man ir mano vaikams.

Ko gero, svarbiausia, kad vaikų auginimo ir ugdymo klausimais sutartumėte su savo sutuoktiniu, kad veiktumėte kaip vienas kumštis ir bendraudami su mokytojais, ir su vaikų seneliais. Įprastai sunkiausiai pozityvus ryšys mezgasi tarp jaunos mamos ar tėčio ir sutuoktinio tėvų. Tai – visai kas kita, negu bendrauti su savo tėvais. Vis dėlto, kad ir kaip susierzinus norėtųsi pasiskųsti savo antrajai pusei, prisiminkite, kad svarbiausia – judviem kalbėtis ir sutarti tarpusavyje, kitaip, jei jūsų nuomonės dažnai išsiskirs, seneliams irgi bus keblu suprasti, kaip jie turėtų elgtis. 

Kol esame jauni tėvai, visi, ypač artimi žmonės, nori dalyti patarimus net pačiose nereikšmingiausiose kasdienėse situacijose: kada guldyti vaiką į lovytę, kada paimti ant rankų, kiek vaikščioti lauke, kaip aprengti ir t. t. Aš pati dar augindama savo pirmagimį supratau, kad kuo ilgiau ginčysiuosi, tuo bus blogiau. Geriausia – tiesiog mandagiai padėkoti už patarimą: „Ačiū, aš būtinai apie tai pagalvosiu.“

Iki šiol prisimenu ir savo vyro patarimą, ne kartą padėjusį man įvairiose situacijose auginant mažus vaikus: tai, kad kas nors pataria, dar nereiškia, kad privalai pulti naudotis tuo patarimu. Net jei tie patarėjai yra tavo tėvai. Nuoširdi šypsena yra kur kas paveikesnė nei konfliktas.

 

Nepritarkite drąsiai

Kaip mandagiai išklausysite patarimus, taip ir mandagiai, tačiau tvirtai išsakykite savo poziciją, jei visiškai nepritariate tam tikriems dalykams – tai visiškai normalu. Tarkime, namuose turite griežtą taisyklę, kad saldumynus vaikai valgo tik savaitgalį, o štai nuvažiavęs pas senelius ketvirtadienį vaikas buvo privaišintas be progos. Arba visada reikalaujate, kad vakare vaikas susitvarkytų savo kambarį, o seneliai nuolaidžiauja ir siūlosi viską sutvarkyti patys. Žinoma, panašios situacijos jus erzina, o gal net pradedate jausti kaltę, kad esate per griežti tėvai, ir tai signalas, jog metas su seneliais pasikalbėti ir nubrėžti aiškias ribas – kas leistina, o kas – netoleruotina.

Tokį pokalbį pradėkite, kai šalia nebus vaikų, įtraukite ir sutuoktinį, kad galėtumėte palaikyti vienas kito poziciją, o ir seneliai suprastų, jog jums abiem rūpi, esate nusiteikę geranoriškai ir siekiate geriausia savo vaikui. Jokiu būdu nepulkite karštai ginčytis, nesėdėkite susiraukę ir nesielkite impulsyviai. Pokalbis turėtų būti ramus ir pagarbus.

Kartais senelių patirtis yra iš tiesų neįkainojama ir praturtinanti jūsų vaikų gyvenimą. Tačiau jis nestovi vietoje, ir naujausi mokslininkų tyrimai pateikia vis naujų faktų apie vaikų raidą, mokymąsi bei tėvų ir vaikų santykius. Tad reikėtų gerai pasverti, kada senelių patirtis gali padėti vaikui visokeriopai augti, o kada reikėtų jiems mandagiai priminti, kad savo vaikus auginate kiek kitaip, negu tai darė jie.

Su savo vaikais nuo pat mažens kalbėdavome, kad nuvykę pas senelius jie patenka į kiek kitų taisyklių pasaulį, ir tai nėra blogai. Juk gebėjimas prisitaikyti prie įvairių situacijų yra svarbi savybė, kurią vaikai įgyja ir bendraudami su seneliais, ir paisydami jiems įprastų taisyklių. Apskritai vis dažniau kaip vienas būtinų XXI amžiaus bruožų yra įvardijamas adaptabilumas. Ir visiškai normalu, kad ilgesnį laiką anūkų nematę seneliai norės juos palepinti porcija ledų ar leisdami pažiūrėti filmą lovoje, o jūs tam prieštarautumėte, jeigu vaikas būtų namie. Problemų prasideda tuomet, kai tėvai ir seneliai gyvena po vienu stogu arba jei nusižengimai taisyklėms kartojasi nuolat.

Žinoma, seneliai neturėtų kritikuoti tėvų girdint vaikams: „Tavo tėvai nežino, ką daro“ arba „Tavo mama visada buvo tokia“. Jei jau taip nutiktų, išdrįskite atvirai pasakyti, kad jus tokios frazės žeidžia ir tikrai neugdo vaikui pasitikėjimo tėvais.

Tačiau pakartosiu tai, ką jau sakiau: nereikia pamiršti, kad seneliai mums ir mūsų vaikams beveik visada linki tik gera. Taip, kartais jie peržengia ribas, tačiau dažnai tiesiog ramus pokalbis padeda išspręsti visus nesusipratimus. Visiškai normalu, kad tam tikrus dalykus jūs matote skirtingai, ir vis dėlto vaiko tėvai esate jūs, tad ir seneliai galiausiai turėtų paklusti jūsų taisyklėms.

 

Iniciatyva – senelių rankose

Patiems seneliams svarbu suprasti, kad jei jų patarimo niekas neprašo, tai geriausia jo ir neduoti. Žinoma, tai nėra lengva, tačiau išmokti gerbti jaunų tėvų nustatomas ribas yra be galo svarbu, net jei seneliams atrodo, kad jos brėžiamos visai ne ten, kur turėtų būti.

Žinoma, bus situacijų, kai jūsų vaikai skųsis seneliams: kad jūs ko nors nenupirkote, kad ko nors neleidote ar supykote. Ir nieko čia keista ar neįprasta. Džiaukitės, kad vaikas turi kam išsikalbėti. Taip pat tokioje situacijoje svarbu, kad seneliai būtų empatiški ir jokiu būdu nepradėtų palaikydami vaikus irgi apie jus kalbėti blogai.

Norėdami užmegzti šiltus santykius su anūkais, seneliai turi į tai investuoti savo laiką ir pastangas. Esu ne kartą girdėjusi nusiskundimų: „Bet jie man neatveža anūkų!“ O juk tėvai yra jauni žmonės, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų grąžinti paskolas, jie verčiasi per galvą žongliruodami darbais, vaikais bei kitomis pareigomis. Tad seneliams pirmiausia reikėtų patiems labiau įsitraukti į savo vaikų ir anūkų gyvenimą, ne laukti skambučio, o paskambinti pirmiems, ne tikėtis kvietimo, o į svečius užsukti savo iniciatyva.

Todėl tėvams visada kartoju: nesijauskite kalti, didžioji iniciatyva turėtų ateiti iš pačių senelių. Ir kiek jau jos būna, tiek ir gana. Didžiausias mūsų rūpestis turėtų būti mūsų vaikai, nes visa atsakomybė už tai, kokie žmonės jie užaugs, gula ant mūsų, ne senelių, pečių. Visa, ko vaikams reikia iš senelių – tai besąlygiškos meilės ir pagalbos, kai jos iš tiesų prireikia.

Būti seneliais dažnai yra kur kas smagiau, negu būti tėvais. Seneliai gali nepaprastai mėgautis laiku su anūkais, o kai šis baigiasi – džiaugtis tyla ir ramybe. Jiems nereikia keltis naktimis ir justi tos didžiulės atsakomybės už mažo žmogaus auginimą. Seneliams būtis su anūkais yra pasirinkimas, o ne atsakomybė ir pareiga.

Savo aplinkoje esu susidūrusi su seneliais, kurie ir emociškai, ir finansiškai palengvina tėvams gyvenimą, padeda auginti vaikus, prisideda namų ruošoje. Tokiose šeimose juntamas bendruomeniškumo ir pagarbos jausmas. Tačiau yra ir tokių senelių, kuriuos pamatę vaikai slepiasi už tėvų ir klausia, kas tas nepažįstamas žmogus.

Pasitaiko, kai neišspręstos, senos tėvų ir vaikų problemos persikelia ir į santykius su anūkais. Tai be galo trukdo užmegzti seneliams šiltus santykius su jais. Tad jei turite vidinių problemų, geriausia kreiptis į specialistus, kurie padėtų jas išspręsti.

 

Ryšį reikia kurti kasdien

Jei iš tikrųjų norime, kad vaikai jaustų artimą ryšį su savo seneliais, turime jį megzti nuo ankstyvos vaikystės. To tikrai nenutiks savaime, vaikui augant. Jei artimo ryšio nebuvo, kai vaikai buvo maži, deja, jo greičiausiai neatsiras ir vėliau. Ikimokyklinis ir pradinių klasių amžius yra pats geriausias laikas gimti šiltiems santykiams su seneliais.

Santykių meno vaikai mokosi stebėdami suaugusiųjų pavyzdį. Mes – tarpinė grandis tarp vaikų ir jų senelių, tad visų pirma patys turime sutarti ir kurti šiltą ryšį tarpusavyje.

Seneliai turėtų vengti pavydo ir konkurencijos, kuri ne taip jau retai užsimezga tarp žmonos ir vyro tėvų. Konkuruoti dėl to, kurie seneliai mylimesni – beprasmiška ir tikrai nepadeda vaikams. O ir tėvams be galo sunku naviguoti tarp mažų vaikų ir nuolat įsižeidžiančių senelių. Dažnai tokios šeimos dramos baigiasi taip, kad tėvai ima riboti vaikų buvimo su seneliais laiką, tad nuskriausti lieka visi: ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai.

Senelių džiaugsmas – prisidėti prie vaikų gerovės padedant jiems prižiūrėti vaikus (anūkus), pabūnant su jais penktadienio vakarą, kad tėvai galėtų nueiti į teatrą ar kiną, prisidedant prie namų ruošos ir retkarčiais leidžiant vaikams mažus malonumus, kuriuos jie gali patirti tik būdami su seneliais. Žinoma, anūkų lepinimu nereikėtų piktnaudžiauti. Ypač jei senelių finansinė padėtis kiek geresnė nei tėvų. Jei bus pildoma kiekviena vaikų užgaida, tėvai ims būgštauti negalintys patys aprūpinti savo vaikų. Tad prieš perkant dovaną anūkams geriausia pasitarti su tėvais.

Ne visi seneliai gyvena šalia savo vaikų, tačiau tai neturėtų tapti kliūtimi šiltai ir dažnai bendrauti su anūkais. Naujausios technologijos ištirpdo net didžiausius atstumus, o šiuolaikiški seneliai tikrai gali išmokti naudotis „Skype“, „Facetime“, „Messenger“, „Snapchat“ ar kitomis programėlėmis. Kartais tereikia šiek tiek tėvų pagalbos – padėti programėles parsisiųsti, apmokyti, kaip jomis naudotis, ir paskatinti tiek senelius, tiek vaikus tai daryti kuo dažniau. Tačiau grįžtu prie minties, kad didžioji iniciatyva ir noras bendrauti vis dėlto turėtų būti senelių rankose. Mano mamai jos feisbuko paskyrą sukūrė mūsų sūnūs, tačiau mano mama jų paprašė!

 

Sėkmingų santykių faktoriai

Sociologijos profesoriai Merril Silverstein ir Vernas L. Bengtsonas identifikavo šešis faktorius, lemiančius solidarumą tarp skirtingų kartų. Vienus jų mes galime kontroliuoti, kitų – deja, ne.

Pirmas veiksnys – tai fizinis artumas. Savaime suprantama, kai seneliai ir anūkai gyvena netoliese, jų ryšys dažniausiai būna stipresnis. Yra senelių, kurie dėl savo vaikų ir anūkų persikrausto į kitą miestą ar net valstybę, nors ne visiems tai leidžia sveikatos problemos ir finansinės galimybės. Tačiau atstumas, kaip jau minėjau, šiais laikais nebėra tokia didelė kliūtis nuolat ir artimai bendrauti. Na o mylintys seneliai visada ras būdą, kaip išlaikyti ryšį su anūkais.

Antra – kontakto dažnumas. Kuo dažniau vaikai bendrauja su seneliais, tuo jų ryšys tvirtesnis. Būna, šiam ryšiui pakenkia tokios krizės kaip tėvų skyrybos, kai vaikai ima daugiau bendrauti su mamos ar tėčio seneliais. Nereikėtų tikėtis tvirtų ryšių, jei seneliai su anūkais matosi tik per Kalėdas, Velykas ir gimtadienius. Ir jei tie susitikimai vyksta dideliuose žmonių susibūrimuose, kur tiesiog nelieka laiko nuoširdžiai pasikalbėti ir pabūti kartu.

Trečias faktorius – tai senelių vaidmuo šeimos gyvenime. Tai vėlgi susiję su tuo, kiek kartu praleidžiama laiko. Jei seneliai yra vis dar dirbantys žmonės arba turi rimtų sveikatos problemų ir negali matytis su anūkais taip dažnai, kaip to norėtųsi, jie vis tiek gali aktyviai dalyvauti vaikų gyvenime, lankytis jų renginiuose, retkarčiais – nuvesti juos į būrelius, prisiimti kitas tėvų atsakomybes ir pareigas. Pamenu, kai su šeima gyvenome Belgijoje, trečiadieniais pamokos mokykloje baigdavosi kiek anksčiau, 12 valandą, ir būtent tą savaitės dieną prie mokyklos būriuodavosi daugybę senelių ir močiučių, atskubėjusių pasiimti vaikų, kol tėvai dirbdavo. Toks įsitraukimas – tai ne tik neįkainojama pagalba tėvams, bet ir didelis malonumas vaikams.

Ketvirtas faktorius – tai visos šeimos narių, taip pat senelių nuostata, kad artimas ryšys yra savaime suprantamas, o jo mezgimas reikalauja pastangų ir įsitraukimo. Tokioje šeimoje visi dalijasi atsakomybėmis vienodai, tiek finansine pagalba, tiek vaikų priežiūra, tiek rūpinimusi vienas kitu. Stipriais tarpusavio ryšiais susietose šeimose, žinoma, užsimezga ir tvirtas ryšys tarp anūkų bei senelių.

Penktas – emocinio ryšio veiksnys, kai anūkų ir senelių santykiai grįsti dideliu pasitikėjimu, išklausymu, patarimais, ilgais pokalbiais, supratimu bei empatija. Ne vienas tyrimas parodė, kad emocinis artumas tarp senelių ir anūkų priklauso nuo to, kokie artimi seneliai su savo pačių vaikais. Jei šie santykiai grįsti abipuse meile ir pasitikėjimu, greičiausiai toks pat ryšys bus kuriamas ir su anūkais.

Šeštas punktas – tai susitarimas dėl bendrų vertybių ir taisyklių. Retai skirtingos kartos ir šeimos vadovaujasi visiškai vienodomis taisyklėmis. Tad norint išlaikyti tvirtą ir šiltą ryšį, reikia tolerancijos ir įsiklausymo. Daugiausia pastangų turi įdėti seneliai, įsiklausydami į savo vaikus, mat šių gyvenime vis dar labai daug įtampos, juk vaikai maži, darbų milijonas, tad ginčytis su seneliais dėl vertybių ne visada lieka laiko. Iš jų paprastai tiesiog tikimasi supratingumo ir palaikymo.

Visi šie faktai leidžia daryti išvadą, kad anūkų meilė seneliams vis dėlto nėra savaime suprantama, ją reikia puoselėti, auginti ir stengtis dėl jos kiekvieną dieną. Kai patys seneliai neįdeda pastangų ir tik minimaliai dalyvauja anūkų gyvenime, nieko keista, jei atgalios sulauks tik mandagaus ir formalaus anūkų bendravimo. Na o atkakliai siekiantieji stipraus ryšio būtent tokius santykius ir užmezga – tiek su savo vaikais, tiek su anūkais.

 

Netobuli seneliai

Ne visi seneliai yra tokie tobuli, kokius juos matome filmuose ir apie kokius skaitome pasakose. Tačiau visi jie gali būti pozityvūs ir supratingi. Lygiai tokie pat turėtume būti ir mes, tėvai. Ne tik seneliai turi taikytis prie mūsų dienotvarkės, bet ir mes turėtume gerbti jų laiką, privatumą bei ramybę. Juk jie savo vaikus, tai yra mus, jau užaugino, o tėvystė, pripažinkime, yra pats sunkiausias darbas, susijęs su kaltės jausmu, abejonėmis ir nuolatiniu nuovargiu. Tad seneliai lygiai taip pat turi teisę pasakyti, ko visiškai nenori daryti. Mes privalome gerbti jų taisykles, tuomet jie gerbs mūsų.

Jei vis dėlto tarp senelių ir tėvų kyla didelė įtampa, jei seneliai tampa toksiški visai šeimai, reikėtų aiškiai pasakyti, kad tai nėra ir nebus toleruojama. Ir visai nesvarbu, kas tai yra – ar pompastiškos dovanos, ar nuolatinis taisyklių nepaisymas, ar absoliučiai netinkama vaikų mityba. Vaikai jokiu būdu neturi tapti mūsų nesutarimų įkaitais ir jaustis atsidūrę tarp dviejų girnapusių.

Jei išbandėte viską, bet tai vis tiek neveikia, greičiausiai vertėtų apriboti anūkų bendravimą su seneliais. Tačiau tikrai rekomenduočiau jo visiškai nenutraukti, nes tai neduos jokios naudos nei jums, nei vaikams. Kuo daugiau mylinčių žmonių supa vaikus, tuo jie jaučiasi saugesni ir laimingesni. To nereikėtų iš vaikų sąmoningai atimti. Jei seneliai patys tolsta nuo jūsų, vengia skambučių ir susitikimų, bent jau žinosite, kad netrukdėte ryšiui užsimegzti, ir jūsų visą gyvenimą nekankins kaltės jausmas. Priešingu atveju, drausdami vaikui matytis su seneliais, siųsite jam signalą, kad nebendrauti su šeimos nariais ir atsiriboti nuo mylinčių žmonių yra priimtina ir netgi normalu.

Ko gero, teisingesnis sprendimas vis dėlto būtų pabandyti atrasti pusiausvyrą, o ne visiškai nutraukti ryšius. Bet kuriuo atveju nemeluokite savo vaikams, sakykite tiesą ir pasiruoškite atsakyti į jiems kilsiančius klausimus, nes jie jų tikrai turės. Melas ir mėginimas nuslėpti tiesą tik gilins problemas ir kels vis daugiau klausimų. Savo sprendimą vaikams paaiškinkite trumpai ir paprastai, pasakydami nei per daug, nei per mažai – būtent tiek, kiek jie gali ir turi suprasti pagal savo amžiaus tarpsnio ypatumus.

Net ir tokiame komplikuotame ir sumišusiame pasaulyje turėti senelius vis dėlto yra nuostabu. Jie padeda tėvams, rūpinasi anūkais ir nepaprastai praturtina mūsų visų gyvenimą. Prisiminkime, kad vaikų ir senelių santykiuose didžiausia galia yra būtent senelių rankose. Darbuose ir kasdieniuose rūpesčiuose užsisukę tėvai turėtų būti geranoriški ir ne trukdyti, o džiaugtis šiltais senelių bei vaikų santykiais, priminti vaikams šio ryšio svarbą. Juk be galo gražu girdėti, kaip jau suaugę žmonės šiltai prisimena savo senelius. Jie – didžiulis turtas, kurį reikia branginti, kol jis šalia.