Tikėjimo, pasitikėjimo ir įsitikinimų išbandymui

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent „Gerieji žmonės“, o šįkart kone analogišką kūrinį – „Stebuklas“. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man „Stebuklas“ buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga.

Stebuklas

Pradžiai šiek tiek apie tai, kas šioje knygoje tampa „Stebuklu“. Tai 11 metų mergaitė, kuri nevalgo jau 4 mėnesius. Teigiama, kad jos gyvybę palaiko tik tikėjimas ir keletas šaukštų vandens per dieną – maistas jai nebereikalingas. Veiksmas vyksta XIX a. pabaigos Airijoje, nedaug laiko praėjus po šalį sukrėtusio bado.

Pagrindinė veikėja – iš kurios perspektyvos pirmuoju asmeniu pasakojama istorija – profesionali slaugė, kuri į atokų Airijos kaimelį atkeliauja net iš Anglijos. Ją ir dar vieną moterį vienuolę iškviečia kaimo komitetas, kad šios savo nešališku žvilgsniu paliudytų stebuklą. Slaugė Libė atkeliauja skeptiška ir nusiteikusi labai kritiškai, pasiryžusi kuo greičiau demaskuoti apgavystę. Kaip turbūt galite įtarti, netrukus jai tenka suabejoti viskuo, kuo iki šiol tikėjo bei sulaužyti daugybę jai įprastų elgesio normų.

Smagu, kad tamsuoliškas airių elgesys perleidžiamas per ironiško pašaliečio perspektyvą – viskas šiame kūrinyje vertinama kritišku žvilgsniu. Ypatingai religija – kadangi pati Libė yra tik labai formaliai krikščioniška. Jos ir vienuolės dialogai, nors ir labai skurdūs ištariamų žodžių kiekiu, pakaitomis stebint mergaitę, tampa labai įdomiu įžvalgų šaltiniu.

Knygą sudaro vos penki skyriai, kiekvienas iš jų, tai savitas istorijos lūžis, ties kuriuo autorė gana meistriškai pakeičia tiek pagrindinės veikėjos, tiek skaitančiojo perspektyvą į tai kas vyksta su badaujančia mergaite.

Gerieji žmonės

Ši pastraipa skirta tiems, kurie skaitė Hannah Kent „Geruosius žmones“. Aš aptikau tiek daug panašumų, kad net norisi juos atskirai aptarti. Visų pirma atmosfera. Tas niūrūs jausmas skaitant knygą užlieja nuo pačių pirmųjų puslapių ir nepaleidžia beveik per visą knygą. Kitas elementas – tas pats meistriškai kuriamas rūpestis dėl vaiko. Jei „Gerieji žmonės“ vertė muistytis dėl ligoto pagrindinės veikėjos anūko Mycholo, šioje knygoje skaitant nuolat jauti empatiją mergaitei, kuri atsisako nuryti nors kąsnelį maisto. Dar vienas panašumas – skurdi asketiška buitis, maisto trūkumas. Taip pat minimos fėjos, mažieji žmogeliai, tik, kad senovės prietarai ir misticizmas šioje knygoje sumišę su krikščionybe. Tiesa žmonės nuo to tikrai nepasidarę šviesesni. Apibendrinus, jei „Gerieji žmonės buvo apie pražūtingus prietarus, „Stebuklas“ apie naikinančią religijos jėgą.

Religija

„Stebuklas“ gerai iliustruoja ganėtinai keistą tuometės Airijos visuomenės situaciją. Rodos, žmonėse dar gyvi prietarai, tačiau smarkiai išplitusi ir krikščionybė. Man regis knyga puikiai atskleidžia, tai, kaip mažai išsilvinę žmonės, gali stačia galva pulti iš vienos tamsumos į kitą. „Stabuklas narplioja tai, kaip įvairiai ir visomis norimomis kryptimis galima interpretuoti šventuosius raštus. Kūrinys verčia susimąstyti apie stiprų tuomečių žmonių stebuklų ir mažyčių vilties spindulių poreikį.

Tiesa religija toli gražu nėra vienintelė knygos tema. „Stebuklas“ šiek tiek paliečia ir vienišų moterų situaciją, motinystės, ryšio su vaikais temas, istorinį Anglijos ir Airijos santykių kontekstą. Galiausiai, net ir minimali meilės istorija dailiai įsipaišo į siužetą. Smagu, kad knyga nepalieka neatsakytų klausimų, veikėjų siužetai ir motyvai logiški ir išbaigti. Pabaiga arba epilogas, bent man, pasirodė silpniausia knygos dalis – na, bet ji tikrai nėra kažkaip nenatūraliai ar logiškai neišplaukianti.

Kodėl skaityti? Jei mėgstate istorijas, gyvai perteikiančias niūrią atmosferą. Patiks, jei paprastai mėgaujatės knygomis, kurios išbando jūsų įsitikinimus ir požiūrį į tam tikrus prieštaringus klausimus, o autorius bando jumis manipuliuoti pateikdamas istoriją iš skirtingų kampų. Rinkitės, jei domitės istoriniais kūriniais, religijos temomis. Jei skaitėte Hannah Kent „Gerieji žmonės“ ir jums patiko – beveik neabejoju, kad sužavės ir šita knyga.

Kodėl neskaityti? Nors „Stebukle“ yra įtampos, bet tikrai ne tiek, kiek gali tikėtis, kai ją ant viršelio žada pats Stephen King. Knyga tikrai labai lėta, joje daug ramių pokalbių, mergaitės stebėjimo. Nesirinkite, jei nesate pasiruošę knygai, kurios siužetas iš esmės rutuliojasi viename kambaryje.