Teko skaityti atsiliepimų apie šią knygą, kad ji nepateisino lūkesčių kaip trileris, nebuvo page-turneris (kai negali atsiplėšti), kad buvo per maža įtampos. Kokie niekai! Aišku, čia ir nėra trileris, tai kur kas daugiau – psichologinė žmogaus charakterio studija ir, kaip debiutiniam romanui, dar visai puikiai parašyta. Atgaiva po visų tų „psichologinių trilerių“, kuriuos dabar kepa kaip blynus, kur atspėji žudiką ir po to 300 puslapių kankiniesi.
Oliveris – turtingas, žavus ir labai sėkmingas vaikų pasakų rašytojas – jau pirmame romano puslapyje žiauriai sumuša savo žmoną. Bet taip nebeatitaisomai. Jis pats pirmu asmeniu apie tai papasakoja, taigi romano „detektyvas“ yra ne tame, kas padarė nusikaltimą, o kodėl. Toliau yra žengiama atgal laiku nuo sumušimo dienos ir iš įvairių perspektyvų pasakojamas Oliverio gyvenimas: vaikystė, jaunystė ir dabartis. Čia kalba ir jis, ir jo draugai, žmonės kurių gyvenimus jis palietė.
Su kiekvienu skyriumi, parašytu vis iš kito žmogaus perspektyvos, Oliverio charakteris yra narpliojamas – tarytum svogūnas lupamas, norint prisikasti prie šerdies. Ir, kad jau paėmiau svogūno palyginimą, taip pat ir dvokia, taip pat ir ašarą nevalingą spaudžia. Oliverio gyvenimas, pasirodo, buvo nelengvas. Vaikystėje ir jaunystėje nemaža kentėjo. Skaitant skyrius, kuriuose pasakoja jis pats, lyg ir imi jo gailėtis ir bandyti pateisinti jo elgesį, kaltinti jo tėvus. Tačiau kita vertus, nuolat kamuoja klausimas, kiek iš tiesų mūsų tėvai kalti dėl mūsų supuvimo? Kada žmogus jau turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nepaisant psichologinių traumų? Bet vėlgi – labai gerai pavaizduota, kokią kraupią įtaką žmogaus charakterio formavimuisi daro nelaiminga vaikystė.
Man labai patiko dar keli šio romano aspektai. Pirma, veiksmas vyksta 1970s-2000s Airijoje. Subtiliai nupasakojama ir to meto situacija šalyje. Ypač paliestos homofobijos ir rasizmo temos, katalikybės ir konservatyvaus „tikros šeimos“ modelio problemos. Tikrai nieko nenusimanau apie Airiją, bet panašios problemos į lietuviškąsias, deja, jos vis dar čia, 2019 metais. Faina, kad, nors pirmame plane buvo psichologinis nusikaltimo priežasčių tyrimas, kartu buvo įdomiai pateikta ir socialinė šalies situacija.
Ir rašymo stilius. Skaičiau lietuviškai, bet vertimas neerzino, taigi galėjau pasimėgauti. Kiekvieno veikėjo kalba skirtinga ir savita. Būtų galima atspėt, kas kalba, net jei skyrių pavadinimuose nebūtų nurodytas veikėjo vardas. Aktorės fyfos sakiniai ilgesni, pompastiški, pilni erzinančio fluff. Nevykėlio geraširdžio kalba paprasta, kažkokia miela ir pasigailėjimą kelianti. Oliverio – šalta, apgalvota, lakoniška. Kaip ir priklauso psichopatui.
Valio! Rašau 5/5.
P.S.: Kas turit Netflix, pažiūrėkit serialą „Sinner“. Jis kažkuo panašus į Oliverį – apie nusikaltimo priežasčių ieškojimą tik toks paturbintai amerikoniškas.
Palikite komentarą