Detektyvas apie lemtį gerų knygų gurmanams

Apie šį romaną prieš skaitydama girdėjau, jog jis priverčia įtempti smegenis, jog, jei nori nepamesti vientisos gijos, turi skaityti itin įdėmiai ir nepraleisti net mažų smulkmenų. Tai ką gi, mane apmulkino, ar tai girdėtos kalbos ar tai pats Mitchell. Aš kaip tikra seklė kiekviename skyriuje žymėjausi sau tas smulkmenas užrašuose, lipdžiau kokį tai bendrą paveikslą, o pasirodo… Pasirodo viskas čia kur kas painiau, o gal tuo pačiu paprasčiau, nei eiliniame detektyve.

Esmė čia slypėjo visai ne nuoseklioje eigoje, kurią bandžiau sujungti iš 9 visai skirtingų pasakojimų suguldytų knygoje, svarbu, kaip man pasirodė, buvo iškelti klausimą – ar egzistuoja lemtis? O gal kiekvienas veiksmas, net menkiausias sprendimas, turi atoveiksmį, kuris ir formuoja gyvenimo kelią? Gautųsi, jog viską lemia tik pats žmogus.

Aš nesakau nesekti siužeto ir tų slaptai įpintų detalių, tai buvo beprotiškai įdomu, ir, manau, svarbu, tik prie viso to malonaus narpliojimo jūs gaunate ir filosofišką, sukrečiantį, egzistencinius klausimus keliantį pasakojimą. Dar gi jūs gaunate ne vieną 500 puslapių romaną, o puikių, išties labai gerų pasakojimų rinkinį: mokslinė fantastika, gotikinis, istorinis romanas, pasaka, galbūt net trileris – kiekvienas bus patenkintas, na bent jau viename iš 9 skyrių. O man nei vienas jų nepasirodė silpnas.

Nors, kaip jau supratote, visi skyriai ryškiai skiriasi, ne tik pasakojimo pobūdžiu, bet ir veikėjais, lokacija, tačiau, be abejonės, visus tuos pasakojimus vienija daug kas bendro. Labai gražu ir tai, kad Mitchell sugebėjo nesupriešinti skirtingų žmonių, kultūrų, tikėjimų, neįplieskė karo tarp Rytų ir Vakarų. Skaitytojui autorius leido išgyventi kiekvieną veikėją pačiam, leido pajausti jų problemas, nerimą, norus ir apčiuopti kiekvieno jų vienatvę. Net gi smerkimo ir vertinimo galią Mitchell paliko žiūrovui, tai yra man ar jums.

Man dažnai taip atsitinka, kad tik po kelių dienų pradedu atsikvošėti ir blaiviai suprasti knygą. Ir kaip tyčia visos pačios geriausios istorijos reikalauja laiko ne tiek perskaityti, kiek susivokti, išturėti, įvertinti, pasinešioti dar šiek tiek, o tada drąsiai sakyt – kaip gerai čia buvo. Taip, be abejonės, nutiko ir su „Prižiūrėtoju”.