Laiškai, kuriuos visi rašo vieni kitiems, – tai Dovilės Zavedskaitės ilgesio pasaulis. Knygoje „Ilgesys ir eglutės“ kiekvienas turi balsą, nesvarbu, ar tai būtų lemputė, elniai, įvairūs gamtos reiškiniai ar žmonės. Jie flirtuoja, ironizuoja, o kartais išreiškia slaptus norus ir viltis. Visos istorijos apipintos Evelinos Simanavičiūtės akvarelės potėpiu, kuris papildo žodžių prasmę ir atskleidžia skaitytojui, kas slepiasi tarp eilučių. Su autorėmis kalbėjomės apie knygos idėją, bandymus vieniems su kitais pasikalbėti ir, žinoma, ilgesį.
Šiais laikais laiškų rašymas nebėra dažnas reiškinys. Kaip kilo idėja parašyti knygą kaip atvirukų rinkinį?
Dovilė: Apskritai viskas, ką kitam žmogui rašome raštu, mane visada labai domino. Pirma, dėl to, kad, kaip juokauju vaikams, laiške Kalėdų Seneliui rašai tik pačius svarbiausius dalykus. Nieko nereikšmingo. Į laišką dažnai sugula svarbesni dalykai, galbūt jausmai, intymesnės istorijos, suvokimai, o ne kasdienės pasakos apie bendradarbius, kaimynus ir kitus nuo savęs nukreipti temą padedančius objektus. Antra, man, kaip rašytojai, svarbu, kad laiške šuo gali kalbėti kaip šuo, o lemputė – kaip lemputė. Jiems nėra reikalo išmanyti etiketo, taisyklių, jie gali būti savimi ir neišmanyti kalbos kultūros. Ir žmonės gali būti savimi – nes rašant laišką jų niekas nepertraukia ir nekritikuoja.
O šiaip visi mano kūriniai gimsta labai natūraliai – iš to laiko gyvenimo. Didžioji dalis „Ilgesio ir eglučių“ atsirado karantino laikais, kai iš tiesų viskas, ką galėjome padaryti, tebuvo žinutės, laiškeliai, skambučiai. Viskas per atstumą, kai negauni paliesti žmogaus. Visos tos Kalėdos ir Velykos užsidarius, visi tie negalėjimai išvykti iš miesto be pateisinamos priežasties, kurjerių ir siuntinukų, vaizdo skambučių ir izoliacijos laikai… Ne veltui pirmame knygos juodraštyje buvo nemažai laiškų, kurie turėjo karantino žymę, kalbėjo apie konkretų laiką pasaulio istorijoje. Bet su mentore Akvilina Cicėnaite nusprendėme sukti universalumo link – juk vis dėlto visais laikais tiesiog norime vieni su kitais pasikalbėti: ar būtų karas, ar būtų COVID-19.
Knygoje „Ilgesys ir eglutės“ įvairūs daiktai, reiškiniai, žmonės rašo vieni kitiems laiškus ir taip bando vieni su kitais pasikalbėti. Kieno balsu buvo lengviausia rašyti laišką? Sunkiausia?
Dovilė: Lengviausia kalbėti ironišku paukščių, pianinų, džiovintuvų, upių, žuvų, guolių balsu: jie tiesiog spinduliuoja neišsakytus nusivylimus, lūkesčius, kartais didybę, kartais – beribį kuklumą. Man be galo patinka įsivaizduoti daiktų emocijas, fantazuoti, ką mąsto gyvūnai: visa ko personifikavimas yra mano hobis.
Sunkiau kalbėti apie žmogiškus jausmus. Dukrų ir mamų, dukrų ir tėčių, mylimųjų laiškai buvo įkainoti kita valiuta: norėjau juos parašyti autentiškus, liudijančius visiems mums atpažįstamus jausmus. Kalbėdama apie tėtį ir galbūt turėdama minty kokį nors dokumentinį tėtį, vis dėlto šalia transliuoju daugybės kitų žmonių pasakojimus apie tėčius, apie ryšio su jais stoką, vyraujančią mano kartoje. Šią knygos dalį priimti pačiai nelengva: kalbama apie labai nuogą santykį, apie labai skaudų, niekada nepasotinamą ilgesį, kuris vis dėlto čia išreiškiamas lengvai, lyg tarp kitko. Lyg grybaudamas, radęs ūmėdę, prisimintum, kad kaip tik prieš dešimt metų numirė tavo mama, o tada pasilenktum prie tos ūmėdės, nukrapštytum spyglį ir įsimestum ją į krepšelį.
Dar viena man labai svarbi knygos dalis – trumpos globalinės žinutės, kuriose kalbasi žydai ir vokiečiai, ledynai ir mokslininkai, lietūs ir australijos. Šie laiškai buvo sąmoningai formuluoti be galo lakoniškai: ką daugiau šių laikų situacijoje begali atsakyti ledynas mokslininkui, pastebėjusiam jo ištirpimą? Tiktai „Nu“. Bet šitame „Nu“ man sutelpa daugiau nei ilgiausiuose laiškuose.
Girdėjau, kad knygos kūrimo pradžioje dauguma laiškų neturėjo atsakymų, jie atsirado tik gerokai vėliau. Kodėl vis dėlto nusprendėte knygą papildyti atsakymais į laiškus?
Dovilė: Teisingai, kai kurie laiškai pirmame juodraštyje liko be atsako. Kryptį pakeitė per pirmąjį susitikimą su mentore nuskambėjusi jos mintis: „Man atrodo, šviesa tikrai nori atrašyti lemputei. Šviesa turi ką jai pasakyti.“ Tuomet supratau, kad neleisdama adresatams atsakyti elgiuosi nesąžiningai: juk iš tiesų be galo smalsu, ką gilė atsakys jos laukiančiam šernui, ką vėžliukas – lemputei. Taip ir pati nugyvenau du gyvenimus – pirmiausia tų, kurie pirmieji nusprendė parašyti laiškus, o tada tų, kurie jiems atsakė. Beje, dauguma atsakė tik po kurio laiko, gerai apmąstę, ar verta iš viso prasidėti ir leistis į kalbas. Jei neklystu, atsakymo iš niekaip negrįžtančio šeimininko nesulaukė tik vienintelis šuo. Aš lig šiol nežinau, kur tas šeimininkas išėjęs ir kada grįš.
Dovilė Zavedskaitė. Dovaldės Butėnaitės nuotr.
„Ilgesys ir eglutės“ yra pirmoji knyga, kurią skiriate suaugusiesiems. Kaip gimė mintis, kad knyga turi būti gausiai iliustruota? Sutikite, nėra dažna, kad knygos suaugusiesiems turi daug iliustracijų.
Dovilė: Visada pavydėjau vaikams jų gausiai iliustruotų knygų – kas nusprendė, kad suaugusiųjų knygose turi likti tik tekstas? Juk mes kolekcionuojame gražesnius atvirukus, einame į galerijas, fotografuojame paveikslus, norėdami išsisaugoti: ar nėra taip, kad visi paslapčia svajojame apie iliustracijų knygą SAU, o ne tą pasigrobtą iš vaikų lentynos? Žinoma, ne kiekvienai knygai tinka vaizdai, tačiau šis formatas tam buvo labai palankus.
Be kita ko, Evelinos Simanavičiūtės iliustracijos labai padėjo išreikšti visą tą jausmų vandenyną, kurio buvo pritvinkę tekstai. Norėjosi, kad piešiniai ne dirbtų darbą už skaitytoją ir sukurtų už jį teksto vaizdinius, o kaip tik atvirkščiai – papildytų, praplėstų mintis, prieitų prie jų iš kitos pusės. Šioje knygoje piešiniai kartais ironizuoja tekstus, net apverčia aukštyn kojomis prasmę, tarsi su jais kaunasi. Tam tikra prasme jie flirtuoja su tekstais, tarsi irgi ilgėtųsi kitokios prigimties kūno ir norėtų su juo užmegzti ryšį.
Kaip susidūrė Jūsų keliai su knygos iliustratore ir dizainere Evelina Simanavičiūte? Kaip vyko Jūsų bendras kūrybinis procesas?
Dovilė: Atsitiktinai: instagrame pamačiau keletą Evelinos darbų ir nusiunčiau keletą savo tekstų. Tekstai ją iškart sudomino ir ji nupiešė pirmąjį piešinį (jis yra 14–15 knygos puslapiuose). Aš jį pamačiusi netekau žado ir jau po akimirkos sutarėme dirbti kartu. Aš rašydavau, Evelina realiu laiku piešdavo. Visas kūrybinis procesas išplito, tarsi dalijomės savo istorijomis, pasakodavome, ties kuo kuri juokėsi, ties kuo verkė, kas kurią baugina, atstumia. Labai prisijaukinome viena kitą. Vėliau susitikome peržiūrėti daugiau kaip šimto iliustracijų – tai buvo neregėto dydžio pluoštas piešinių. Visas kūrybinis procesas buvo labai vientisas, visiškai intuityvus. Tai – labai retas jausmas.
Evelina, beveik kiekvienas knygos laiškas yra iliustruotas Jūsų kurtu piešiniu, tad knygoje jų per 90! Ar kūrėte konkrečiam tekstui, ar pirmiau davėte laisvę vaizduotei? Gal kurie nors laiškai buvo inspiruoti Jūsų kurtos iliustracijos?
Evelina: Iliustracijas kūriau kiekvienam susirašinėjimui, kiekvienai istorijai. Žinoma, dėl Dovilės nuostabiai iškalbingų tekstų kurti būtų buvę galima ir kiekvienam laiškui atskirai, tačiau tuomet būtų reikėję neapsiriboti viena knyga.
Visos iliustracijos, išskyrus vieną, įkvėptos tekstų. Visgi viena, visai netyčiom, tapo priežastimi bent iš dalies pakoreguoti tekstą. Nežinau kodėl ir kokiu būdu, bet viename tekste vietoje žodžio „vikiai“ perskaičiau „vilkai“. Taip taip, rodos, visiškai nesusiję, niekuo nepanašūs žodžiai, kuriuos sumaišius tarsi turėtų kilti loginis sumišimas. Tačiau tikriausiai dėl to, kad Dovilės tekstuose kalbasi patys neįtikėčiausi daiktai, gyvūnai ir reiškiniai, ir čia nekilo didelių klausimų. Tik kiek vėliau pastebėjusios klaidą nusprendėme, kad piešinio neperpiešim, bet Dovilė pakoreguos tekstą. Taip ir nutiko. Liko ir vikiai, ir vilkai.
Ką Jums norėjosi perteikti šiomis iliustracijomis?
Evelina: Vos tik susipažinus su tekstais norėjosi pradėti piešti. Nežinau, kaip Dovilė taip sugeba, bet jos istorijos, bent jau man, kalba ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, spalvomis, jausmais. Būtent tai ir norėjau perteikti savo iliustracijose. Visą gyvenimą, telpantį vienoje istorijoje.
Prieš piešdama perskaitydavau kiekvieną tekstą daugybę kartų. Ieškodavau TŲ raktažodžių, stengdavausi išjausti TĄ jausmą, kurį nešdavo kiekvienas laiškas ar susirašinėjimas. Tada piešdavau. Leisdavau mintims vesti liniją braižančią ranką. Jausdavau kiekvieną taškelį, atsirandantį piešinyje. Kiekvieną objektą, reiškinį ar būtybę. Viskas, ką matote piešiniuose, ten yra todėl, kad tuo metu visa siela jaučiau, jog tai turi būti nupiešta. Tiesa, kartais piešiniai, rodos, kažkur prasilenkia su tekstu. Tačiau tai nėra atsitiktinumas. Kartais iliustracijose pavykdavo parodyti tai, kas slepiasi tarp eilučių. O ten slepiasi dar vienas neįtikėtinas pasaulis!
Kartu su knyga pasirodė ir 13 atvirukų rinkinys su knygos iliustracijomis. Ar iškart žinojote, kad tai bus „Ilgesio ir eglučių“ dalis? Galbūt taip norėjote paskatinti žmones nieko nebelaukti ir parašyti brangiam žmogui laišką?
Dovilė: Kad atvirukų knyga turi turėti vaikučių-atvirukų, abejonių nebuvo. Vis dėlto neturiu poreikio skatinti žmones ką nors daryti: tik mes patys geriausiai žinome, kaip gyventi savo gyvenimus. Net neturėjau tikslo priminti žmonėms rašyti atvirukus, laiškus: gal nebe tie laikai? Aš žinau, kad man rašteliai patinka, todėl juos ir rašau. Žinau ir kitą dalyką: kad labai norėjosi sukurti knygą, kurioje būtų trumpų, greitai perskaitomų, tačiau tos minutės nuotaiką pakeičiančių tekstų. Juk būna, kad atsiverčiame knygą, perskaitome vieną sakinį ir duodame toną tai akimirkai. Šioje knygoje – vien tik tokie tonai. Tai knyga, apie kurią visada svajojau, tik niekas man tokios neparašė.
Dovile, ilgesio motyvas aptinkamas ne tik šioje Jūsų knygoje, bet ir ankstesnėje kūryboje. Ko Jūs dabar ilgitės? Ką darote, kai užplūsta ilgesys?
Dovilė: Man atrodo, kad mes visi nuolat ilgimės meilės. Nenoriu, kad tai nuskambėtų pompastiškai ar romantiškai: ne, visiškai žmogiškai. Norime, kad mus mylėtų mamos ir tėčiai, draugai ir vaikai, vyrai ir žmonos, praeiviai gatvėse, skaitytojai, kurie skaito mūsų knygas, ir rašytojai, kurie tas knygas mums rašo. Kad pasaulis būtų mums palanki vieta būti, kad jame turėtume savo vietų, savo žmonių. Tai yra svarbiausias mūsų visų ilgesys, mano taip pat.
O šiaip visada ir be paliovos ilgiuosi jūros, buvimo būryje laimingų žmonių, gilių pokalbių, kelionių be plano, savęs grojančios. Taip pat jausmo, kad taip įdomu skaityti knygą, jog pamiršti save. Kai šie ilgesiai užplūsta, einu į juos.
Ar neužklupo ilgesys iliustruojat šią knygą?
Evelina: Negaliu pasakyti, kad konkrečiai užklupo ilgesys. Knygos kūrimo metu buvo išjausti beveik visi įmanomi jausmai: nuo juoko iki gilaus liūdesio. Šioje knygoje sutelpa labai daug.
Kokią žinutę širdyje Jums paliko knyga „Ilgesys ir eglutės“?
Evelina: Man ši knyga apskritai reiškia neapsakomai daug. Pirmiausia tai yra mano pirma iliustruota knyga. Neabejoju, kad visi kūrėjai labiau ar mažiau, bet tikrai prisimena savo pirmą „išėjimą į sceną“. Džiaugsmas, nerimas, baimė, nekantrumas ir daugybė kitų jausmų užplūdo paleidus knygą gyventi savo gyvenimo. Antra – tai išsipildžiusi svajonė. Tai, ko labai stipriai, bet labai tyliai norėjau prieš žengdama į jau praėjusius metus. Trečia, ir bene svarbiausia, tai įprasminimas man labai asmeniško nutikimo, kuris, kad ir kaip skausmingai, bet atvedė mane būtent čia, į ilgesio ir eglučių pasaulį. Darbas ir galutinis rezultatas padėjo išsigydyti, rodos, niekaip nenorinčias užgyti žaizdas.
O žinutė galbūt būtų ta, kad išties reikėtų nepamiršti tų, kurie yra šalia (nebūtinai fiziškai), nes nežinai, kada gali nutikti taip, jog nebebus kam parašyti nei apie sausainių figurėles, nei apie apkakoti grasinantį balandį.
Dovile, praėjusiais metais pasirodė ne viena Jūsų kurta knyga ir sulaukė daug širdžiai malonių atsiliepimų. Ką Jums, kaip kūrėjai, duoda grįžtamasis skaitytojų ryšys?
Dovilė: Būdama jaunesnė, laukdavau kažin kokio abstraktaus pripažinimo, kažin kokio globalaus pasaulio atsigręžimo. Bet kai parašiau „Lietų ir skafandrą“, nutiko tai: aš šoku koncerte, Nidoje, prie Parnidžio kopos, vidury nakties. Staiga prie manęs prieina jaunas tėtis su dukrele ant pečių ir man sako: „Mes norime jus apkabinti, ar galima? Mes skaitėme Jūsų „Lietų ir skafandrą“ ne vieną kartą. Mes jį labai pamilome.“ Pamenu, kad tame apsikabinime man prieš akis prabėgo visas gyvenimas: supratau, kad būtent tai – kūriniu paliestas tikras žmogus – yra didžiausias džiaugsmas kuriančiam žmogui. Kad bent vienas skaitytojas, žiūrovas pajustų kūrinį visa širdimi, išgyventų visa siela.
Jau matau, kad abi naujausios mano knygos – ir „Fidelis ir kiparisas“, ir „Ilgesys ir eglutės“ – liečia skaitytojų odą, eina tiesiai į širdį. Turbūt dėl to vis plaukia jautrūs, gilūs, paliečiantys atsiliepimai. Būna, vidury nakties atkeliauja keturios balso žinutės. Būna, rašo, kalbina, skambina nepažįstami žmonės ir pasakoja apie savo keliones su mano fideliais. Turbūt dėl to, kad savo kūriniuose esu atvira, ir su manimi žmonės iškart būna atviri: per keletą minučių sužinau, ką jiems skauda, ko jiems ilgu. Tokiais momentais pajuntu beribį dėkingumą ir absoliučią prasmę kurti. Skaitytojų priartėjimas, atsivėrimas, buvimas šalia – tai yra fantastiška, už visus apdovanojimus vertingesnė žmogiška patirtis.
Leidyklos „Dvi tylos“ informacija
Palikite komentarą