Jurijaus Nikulino biografinės knygos autorė: „Rašiau apie beprotiškai gerą ir talentingą žmogų“

Garsiojo klouno ir aktoriaus Jurijaus Nikulino 100-ąjį gimtadienį šį gruodį gerbėjai galės minėti perskaitę ką tik lietuviškai pasirodžiusią jo biografinę knygą. Ją rusų žurnalistė, redaktorė, mokslo populiarinimo filmų scenaristė Ieva POŽARSKAJA (54) rašė daugiau nei penkerius metus ir sudėjo begalę medžiagos nuo vaikystės komunaliniame Maskvos daugiabutyje, karo, bandymų rasti vietą aktorių pasaulyje, meilę cirkui, žmonėms, šeimai ir beribį talentą. Paprastai, jautriai ir įtaigiai surašyta knyga „Jurijus Nikulinas“ šįmet pasirodė išversta į estų kalbą, ją itin šiltai sutiko Estijos skaitytojai, dėmesiu labai pradžiuginę autorę.

Ieva, papasakokite, kodėl ėmėtės šios knygos? Kodėl jūsų herojumi tapo Jurijus Nikulinas?

Tiesą sakant, nebuvo taip, kad tai aš būčiau norėjusi parašyti apie Nikuliną. Greičiau jis mane išsirinko ir surado (juokiasi). Išties akis į akį mudu nesame susitikę, jis mirė daug anksčiau nei aš ėmiausi knygos. O tai nutiko visiškai atsitiktinai. Žinote, kai dabar atsigręžiu į savo gyvenimą, manau, geriausi dalykai ir buvo netikėti ir nesuplanuoti. Ko gero, kiekvienas panašiai galėtume pasakyti. Paskui, kai jau kažkuo užsiimi, sudedi į tą projektą visą save – laiką, žinias, patirtis, užsispyrimą, jėgas, bet tas pirmas impulsas būna atsitiktinumas. Ši istorija su Nikulinu – būtent tokia. Vienas mano bičiulis tapo leidyklos „Molodaya Gvardiya“ redaktoriumi. Jis pasiūlė iki direktorių tarybos susirinkimo sugalvoti keletą kandidatų, kuriuos galėčiau pasiūlyti populiariai garsenybių biografinių knygų serijai. Rusijoje ir ši leidykla, ir knygų serija – sena, žinoma ir labai mėgiama. Taigi pasiūlymą priėmiau kaip didelę garbę ir atsakomybę. Tuo laiku daugiausia rašiau scenarijus televizijos filmams, tad didelės apimties darbų patirtį jau turėjau. Kita vertus, net ir didelis scenarijus nėra tas pats kas knyga. Bet esu smalsi, mėgstu ką nors nauja išbandyti, tad pasiryžau.

Tam direktorių tarybos susirinkimui pateikiau penkias pavardes. Dvi iš jų, prisipažinsiu, visiškai išsitrynė iš atminties. Kiti trys buvo XIX amžiuje išgarsėjęs iliuzionistas Harry Houdini, Jimas Morrisonas ir Ilja Muromecas.

Kadras iš filmo „Briliantinė ranka“. Sputnik/Alamy nuotr.

O kaip gi Nikulinas?

Nei jį siūliau, nei, tiesą pasakius, apie jį tada galvojau. Ponai direktoriai nepriėmė nė vieno mano kandidato, o kas tokie Houdini ar Morrisonas pusė jų net nežinojo. Muromecą iškart atmetė mano redaktorius, kuris netikėjo, jog sugebėčiau kažką apie tokią asmenybė išgvildenti. Tie direktoriai susirinkime pakraipė galvas ir perklausė, kad, jei jau užsimojau griebtis Houdini, gal geriau pamąstyčiau apie kažką paprastesnį ir žmonėms artimesnį – pavyzdžiui, Jurijų Nikuliną. Juk ir čia – tas pats cirkas, o žmogus – mūsiškis, visi jį pažįsta, myli, gerbia. Na kodėl gi ne?

Ir kaip viskas prasidėjo? Ko griebėtės pirmiausia?

Darbą pradėjau nuo skambučio į Maskvos cirką Cvetnojaus bulvare – jame dirbo ir direktoriumi buvo Jurijus Nikulinas. Atsiliepusiai sekretorei paaiškinau, kodėl noriu susitikti su Nikulino našle Tatjana Nikolajevna, man iškart pagelbėjo. Tuo metu cirko direktorius buvo jos ir Jurijaus Nikulino sūnus Maksimas, Tatjanai buvo skirta jo pavaduotojos pareigybė.

Nuo to skambučio iki taško padėjimo užtrukau daugiau nei penkerius metus. Tatjana – nuostabi, labai geranoriška moteris, turėjusi fenomenalią atmintį. Ji man labai padėjo ir renkant medžiagą, ir tikrinant faktus. Kai vieną paskutinių kartų susitikome, jai buvo jau 84-eri – tikrai garbingas amžius. Buvau nunešusi rankraštį, ji paskambino, jog perskaitė, iš esmės viskas labai patiko, bet pastabų, žinoma, turėjo. Kai nubėgau jų išklausyti, ištraukė bloknotą, kuriame buvo sužymėjusi kokius aštuoniasdešimt punktų. „Ten, kur jūs rašote, kad 1946 metais Nikulinas su bičiuliu vyko į Podolską, yra netikslumas – jau minite vaikus, bet tas Jurijaus Vladimirovičiaus draugas vaikų susilaukė tik 1947-ųjų pradžioje.” Kitoje vietoje patikslino, jog kažkuriame renginyje jos suknelė buvo su žirniukais, ne vienspalvė, kaip parašyta. Trumpai tariant, mudvi prie rankraščio dar gerokai parymojome, užtat bet kokie neatitikimai buvo kuo kruopščiausiai išgliaudyti.

Ji ir visas cirkas man leido naudotis išskirtine sukaupta medžiaga, kurios nebūčiau radusi archyvuose ar bibliotekose, kur ir taip praleidau begales laiko. Vien ko vertos cirke esančios nuotraukos! Jas bežiūrint kildavo krūvos klausimų: kas čia, kaip, kodėl, apie ką? Geranoriškas kolektyvas man kantriai į juos atsakinėjo. Taip pat renkant medžiagą didelis privalumas buvo tai, jog Nikulinas – tikrai nepaprastai garsus, populiarus, visų – taip pat ir žurnalistų – mylimas pašnekovas. Tad interviu su juo liko nesuskaičiuojama gausybė, kibau juos skaityti. Kadangi jis vaidino daugelyje filmų, toliau ėmiau studijuoti visą su tomis kino juostomis, jų kūrimu susijusią medžiagą. Skaičiau ir apie žmones, kurie su Nikulinu filmavimo aikštelėse susidūrė, rinkau jų įspūdžius, – knygoje šito tikrai daug rasite. Suradus, perskaičius, sukonspektavus visus interviu reikėjo juos suverti ant biografijos siūlo – tas procesas užtruko.

Auksinis Rusijos komikų trejetas: Georgijus Vicinas, Jurijus Nikulinas ir Jevgenijus Morgunovas. Kadras iš filmo „Kaukazo belaisvė arba Nauji Šuriko nuotykiai“. Sputnik/Alamy nuotr.

Kas renkant medžiagą jus nustebino, ką visiškai naujo ir netikėto aptikote apie savo herojų?

Nežinau, kaip viskas tuo metu klostėsi Lietuvoje, bet pas mus Rusijoje apie 1990-uosius ir 2000-uosius, tais dešimtmečiais, geltonoji spauda ir bulvarinės temos buvo tiesiog suvešėjusios. Net iki visiškų nesąmonių. Tuo laiku dirbau televizijoje ir pati mačiau, kaip, norėdami, jog pasisekimo sulauktų net iš pažiūros nekalčiausia tema kuriamas filmas – pavyzdžiui, apie draustinį, kuriame gyvena retos meškos, visi versdavosi per galvą ieškodami kažko pikantiško. Tarkim, knisdavosi po to draustinio prižiūrėtojo gyvenimą, prieidami iki didžiausių absurdų, kone įtarimų zoofilija. Nes šiaip gražus filmas apie nykstančią gyvūnų rūšį ir juos gelbėjantį žmogų nieko nesudomintų. Net scenarijaus nesiimtų tvirtinti. Žinoma, knygoje neketinau rašyti išgalvotų dalykų, bet to laiko aplinkos užgrūdinta, rinkdama medžiagą laukiau, kada gi atsivers kokie nors skandalingi faktai, visokios bjaurastys apie Nikuliną. Negalėjau patikėti savo akimis: nieko panašaus nėra! Kuo daugiau visko apie jį perskaičiau, tuo labiau įsitikinau: rašau apie beprotiškai gerą žmogų. Tokį gerą, kad net pagal tų laikų papročius norėdami iškapstyti kokią nors šlykštynę, apjuodinti asmeninį ar profesinį gyvenimą, žurnalistai absoliučiai nieko nerado. Galėjo cituoti tik anekdotus ir pasakoti apie jo gerumą, talentą bei padorumą.

Kelios knygos vietos, kur pasakojate apie gerumą, net sugraudino. Taškente pas aukščiausią valdžią atvestas kaip žinomas veidas, kuris padėtų sutvarkyti reikalus, Nikulinas ėmė ne spausti naudą, o kartoti, jog reikia pagelbėti nusenusiam vietiniam klounui…

Jis padėdavo visiems. Net ir tiems, kurie jo neprašė, bet pats matydavo, kad žmonėms sunku, turi problemų. Dėl kitų Nikulinas galėdavo minti ir minti visų instancijų slenksčius, nesiekdamas jokios naudos sau, nesitikėdamas padėkų. Tikriausiai dėl šių bruožų jo asmenybė mane labiausiai sužavėjo. Po tokių istorijų kažkaip net žmogiškumu patiki iš naujo.

Jurijus Nikulinas ir Georgijus Vicinas veža surištą aktorę Nataliją Varlej. Kadras iš filmo „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“. Sputnik/Alamy nuotr.

Tiek sužinojusi apie Nikuliną ir jo gyvenimą pasakykite, kur slypi šio žmogaus fenomenas? Kodėl jis, nors miręs daugiau nei prieš dvidešimt metų, toks unikalus ir įdomus iki šiol?

Gal pirmiausia todėl, kad šis žmogus tikrai labai daug visko nuveikė. Ir – labai profesionaliai, tikrai aukštu lygiu. Man tai papasakojo Tatjana Nikolajevna, bet paskui perskaičiau daug kur ir pati, jog geri daug dirbantys klounai anais laikais, taip pat ir dabar, turi parengę po dvidešimt reprizų. Nikulinas jų turėjo apie 600. Čia suskaičiuotos tik tos humoreskos, kurias jis pats sugalvojo. O dar kiek reprizų jis pats išbrokavo ir jų atsisakė. Nikuliną unikaliu daro pirmiausia jo ypatingas talentas – ir cirko manieže, ir kuriant dramatinius vaidmenis. Puikiai žinome ir mėgstame komedijas „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“, „Briliantinė ranka“, „Dvylika kėdžių“, kuriose jis sukūrė tobulus juokingus vaidmenis, bet yra tiek labai rimtų sudėtingų filmų su nuostabiu dramatiniu aktoriumi Nikulinu. Pavyzdžiui, „Andrejus Rubliovas“. Ar Aleksejaus Germano režisuotas  „Dvidešimt dienų be karo“. Šis filmas statytas pagal garsaus rusų rašytojo Konstantino Simonovo biografinę apysaką. Jis, kaip ir Nikulinas, buvo fronte. Išgirdęs, kad režisierius kviečia filmuotis Nikuliną, Simonovas su tuo nesutiko – žinojo jį kaip komedijos aktorių. Tačiau pakako pamatyti kino bandymus ir garbusis literatas radikaliai pakeitė nuomonę: „Tiktai jis!” Nikulinas, kaip aktorius, turėjo begalę spalvų ir atspalvių – čia galėjo priversti verkti iš juoko, čia sugraudindavo dėl sudėtingiausių ir rimčiausių išgyvenimų. Jo veidas per penkias sekundes atskleisdavo visą paletę emocijų. To, manau, negalima išmokti.. Čia – įgimtas genialumas. Tos jau minėtos garsiausios komedijos su Nikulinu, man regis, suprantamos visiems – net nereikia jų versti į kitas kalbas, pakanka matyti visus neprilygstamus aktorius, kad ir nesuprantantys rusiškai norėtų žiūrėti ir juoktis.

75-asis gimtadienis. Viena iš paskutinių jo nuotraukų. 

Skaičiau knygoje, kaip vieną vakarą vienu adresu nulėkė keturi taksi automobiliai – mat vairuotojas radijo ryšiu pasakė, kad iškvietimas – Nikulino, jo kolegos prisistatė nors ir nevežti, bet bent pamatyti dievinamą žvaigždę. Jei gyventų šiais laikais, būdamas toks populiarus, jis tikriausiai taptų milijonieriumi ir influenceriu?

Sunku pasakyti, kaip būtų, nes laikai labai pasikeitė nuo tada, kai gyveno Nikulinas ir ryškiausiai žibėjo jo žvaigždė. To meto garsenybės nesimeldė pinigams, jiems buvo svarbiau visai kiti dalykai. Galbūt, jei gyventų mūsų laikais, jis taip pat besąlygiškai skubėti visiems padėti ir dalytųsi viskuo su kitais, nieko per daug savo dideliuose delnuose neužlaikydamas. Kita vertus, kai 1980-aisiais jo cirko pastatas buvo avarinės būklės ir jau praktiškai griuvo, jis sugebėjo pramušti rekonstrukciją, statybos kainavo sveikatos, bet jis viską padarė iki galo. Pasirūpinti cirku jam pavyko. Mano kalbinti artistai, kurie dar dirbo su Nikulinu, juo, kaip direktoriumi, labai patenkinti. Visi džiaugėsi, kaip jis sudarinėdavo sutartis, rūpindavosi gastrolėmis ir visais ūkio reikalais.

Savo stichijoje

Ši knyga apie Nikuliną – pirmasis ir kol kas vienintelis jūsų literatūrinis bandymas, į kurį sudėjote visą širdį. Įvardinkite tris priežastis, kodėl tą knygą mums reikėtų perskaityti?

Pirmoji: kaip biografinė knyga ji nėra ilga, knyga nestora, ją nesunku laikyti rankose – kaip plyta neužspaus. Kita priežastis – knyga parašyta taip, kad galima ją skaityti nuo bet kurios vietos, atsivertus sudominusį skyrių, nes kiekvienas jų yra tarsi atskira istorija. Žinoma, chronologijos ir loginiai saitai skyrius sieja, jie išdėstyti taip, kad geriau skaityti vieną po kito, bet mėgstantiems tą daryti kitaip, tai irgi įmanoma. Tarkim, jums įdomu tik vaikystė ar tai, kas susiję su konkrečiu filmu – prašom, atsiverskite reikiamą skyrių.

Jurijaus Nikulino statula skvere priešais Maskvos cirką. Sputnik/Alamy nuotr.

Na o trečioji priežastis?..

Ta knyga tiesiog įdomi. Kažkada darydama interviu su vienu rašytoju įsiminiau nelaužomą taisyklę: biografinėse knygose dialogai ne tik nerekomenduotini, jie tiesiog draudžiami. Bet kaip – knyga be užrašytų pokalbių? Prisiminiau, kaip „Alisa stebuklų šalyje“ herojė sakė, jog knygutės be paveikslėlių – neįdomios. Man – be pokalbių. Tad nusižengiau rašytojų įstatymams, nes knyga apie Nikuliną be jų būtų praradusi ypatingą savo spalvą. Labai siūlau: paskaitykit, įsitikinsit!