Pirmiausia – apie viršelį. Darkart kartojuosi: I like a good cover. Sprendžiu apie knygas pagal viršelius. Ir šitą pirkau dėl nuostabaus viršelio. Kas čia per paveikslas? Knygoj parašyta tik Getty Images. Ir kitas dalykas, patraukęs akį – kaip dabar dažna daryti, įspaustas autoriteto atsiliepimas: „Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys“ – Kazuo Ishiguro.
Ir išties, ši knyga daug kuo nepaprastai primena Ishiguro „Dienos likučius“, tarytum miniatiūra, novelė paimta iš ano romano. Tai lėtas, gracingas, nepaprastai subtiliai parašytas romanas apie vienui vieną saulėtą 1924 metų kovo sekmadienį – motinų sekmadieniį. Džeinė – našlaitė, turtingų namų tarnaitė, slapta susitikinėja su kitų turtingų, garbingų namų ponu, besiruošiančiu netrukus vesti. Knygoje aprašoma viena popietė, paskutinis jųdviejų susitikimas, kuriom metu, Džeinei pro akis prabėga visas gyvenimas – praeitis ir, visažinio pasakotojo dėka – ateitis. Būtent čia, šią skaisčią, nuostabią ir tokią nuodėmingą popietę, meilės ir mirties akivaizdoj ji tampa rašytoja. Per nepilnus 130 puslapių kaip vanduo pro rieškučias pralekia jos gyvenimas. Viena diena sustoja, o visas gyvenimas slysta. Man patinka skaityti tekstus, kuriuose taip banguotai keliauja laikas. Sekundė – tada šimtas metų – tada vėl sekundė. Kažkas šioje knygoje man priminė Virginią Woolf – moteriška stiprybė ir žodžio elegancija.
Knygoje kontempliuojamos rašymo ir ypač rašančios moters, literatūros moterims ir / ar rvyrams temos. O tas romus rašymo stilius ir XX amžiaus pradžios dvaro gyvenimas neišvengiamai primena tiek Ishiguro, tiek ir… Downton Abbey, jei kas žiūrėjote. Nors nedidelės apimties, aš knygą skaičiau ilgaaai. Dažniausiai taip ir būna, kai iš visų pusių apžiūri kiekvieną vaizdinį, kiekvieną žodį. Čia metas duoti credit kur credit is due – vertėjai Emilijai Fredmanaitei ir redaktorei Virginijai Bračiulytei – nuostabi kalba!
Palikite komentarą