„Motinų sekmadienio“ labai laukiau pasirodant. Vien viršelį pamačius žinojau, jog čia bus viena tų trumpų, tačiau giliai smingančių istorijų. Nuojauta neprašovė pro šalį. Gavusi knygą, net laikiau ją taip atsargiai, tarsi krištolinę. Kažkokia aura nuo istorijos sklido, kuria pasimėgavau skaitydama romaną.
Motinų sekmadienis – tai diena, kuomet žmonės yra atleidžiami nuo darbų tam, kad aplankytų savo šeimas. Tačiau jaunutė tarnaitė Džeinę neturi kur eiti – ji našlaitė. Tad patraukia ji tiesiai pas savo meilužį – turtuolį Polą Šeringemą, kuris ruošiasi vesti sau lygią damą. Tą sekmadienį jie susitinka paskutinį kartą, ir tą dieną, Džeinė permąsto visą savo gyvenimą, pasirinkimus, žvelgia į ateitį.
Jei reiktų knygą apibūdinti vienu žodžiu, rinkčiausi – poetiška. Labai gražus, literatūrinis tekstas, rami, tačiau jausminga kalba, paprastais žodžiais perteikianti gilią esmę. Knyga lėta, nuotykių ir veiksmo čia nerasite. Tai vienos, 1924 metų, kovo 30 dienos popietė. Vienos jaunos merginos, trokštančios tapti rašytoja mintys. Visas teksto grožis labai paprastai supinamas su vulgariais žodžiais, veiksmais, tad neatitolina viso pakilimo nuo realybės. Pastebi čia ir menkos pašaipos iš turtuolių, kurie motinų sekmadienį, be tarnų tampa lyg kūdikiai – neįgalūs paprasčiausiais dalykais pasirūpinti. O „paprasta“ tarnaitė turi daugiau minčių, sielos, nei visi gėrybėmis besipuikuojantys dvarininkai. „Motinų sekmadienis“ – puiki knyga, kuria tikrai mėgausis literatūros gurmanai.
Palikite komentarą