Leidykla „Briedis“ pristato Rogerio Crowley‘aus intriguojančią istorinę knygą „Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją“. Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato da Mar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė.
Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną. Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais. Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų.
Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų. Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.
Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.
Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros. Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.
Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys. Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Operacijos mastas užgožė bet kurią iš ankstesnių miesto jūros ekspedicijų. Dandolui teko įsakyti nedelsiant sustabdyti visas kitas komercines veiklas ir atšaukti prekybos laivus iš užjūrio, kadangi visi gyventojai puolė ruoštis. Darbui užbaigti jie turėjo trylika mėnesių.
Vien tik laivų statyba ir atnaujinimas buvo milžiniškas projektas, kuris reikalavo neaprėpiamų kiekių medienos, dervos, kanapių, virvių, burių drobės, taip pat geležies vinims, inkarams ir tvirtinimo detalėms. Italijos žemyninė dalis buvo išnaršyta ieškant išteklių. Dideli kiekiai kėnių ir maumedžių buvo plukdomi upėmis žemyn į lagūną. Ąžuolai ir pušys atkeliaudavo iš Veneto regiono ir Dalmatijos pakrantės. 1104 metais įsteigtas valstybinis arsenalas buvo gamybinis darbų centras, tačiau didelė jų dalis buvo atliekama lagūnos salose išsimėčiusiose privačiose laivų statyklose. Oras skambėjo nuo įvairiausių garsų: kalimo ir pjovimo, kirvių smūgių ir skliutų džerškėjimo. Derva katiluose kunkuliavo ir garavo, žaizdrai įkaitę žėrėjo, vijikai vijo šimtus metrų susuktų kanapinių virvių. Irklai, skriemuliai, stiebai, burės ir inkarai – viskas buvo formuojama, siuvama, kalama ir tašoma. Laivai pradėjo augti nuo kilių, kiti buvo remontuojami arba pritaikomi. Arsenale taip pat buvo statomos karinės mašinos – akmenis svaidančios katapultos ir apgulties bokštai iš atskirų dalių, kad kelionėje būtų galima išardyti.
Logistiniam kryžiaus žygio aptarnavimui prireikė skirtingų tipų laivų. 4500 riterių ir 20 tūkstančių pėstininkų turėjo būti pergabenti aukštų bortų burlaiviais su pirmagalio ir laivagalio antstatais. Jie buvo įvairių dydžių – nuo kelių diduomenei skirtų nepaprastai didelių prestižinių laivų iki standartinių kryžininkų transportinių laivų, po kurių deniais susigrūsdavo po šešis šimtus vyrų, ir mažesnių laivelių. 4500 žirgų turėjo būti pergabenti 150 specialiai pritaikytų irklinių galerų. Į laivo vidų žirgai buvo įvedami pro specialias angas šone arba pirmagalyje, tuomet pritvirtinami diržais, taip sušvelninant jūros šoninį supimą. Kelionės metu šios angos atsidurdavo žemiau vandens linijos, todėl jas reikėdavo aklinai uždaryti ir užkamšyti, tačiau negiliuose pakrantės vandenyse su nuožulniu paplūdimiu jas buvo galima atverti, sudarant galimybę šarvuotam riteriui išjoti ir įvaryti siaubą bet kuriam neįtariančiam priešui. Iš viso Venecija privalėjo parūpinti turbūt 450 laivų kariuomenei ir visai jos mantai pergabenti. Patys venecijiečiai turėjo papildomai skirti penkiasdešimt galerų, taip pat nusamdyti jūreivius bei irkluotojus. Norint perplukdyti 33 tūkstančius vyrų per rytinę Viduržemio jūrą, reikėjo laivyną aptarnaujančio personalo – dar 30 tūkstančių arba pusės suaugusių Venecijos gyventojų, dalį kurių galėjo pakeisti rekrūtai iš Dalmatijos uostų. Daugelis į kryžininkus ėjo savanoriais, tačiau reikiamą skaičių dar reikėjo sukomplektuoti. Vyrai iš kiekvienos miesto parapijos buvo verbuojami naudojant loteriją – traukiant vaško rutuliukus. Tiems, kurie ištraukdavo rutuliuką su popieriaus skiautele, tekdavo eiti tarnauti Respublikai.
Laivų statyba Venecijoje. Bernhardo von Breidenbacho graviūra iš knygos „Peregrinatio in terram sanctam“, 1486 m. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Ne ką mažesnių pastangų paraleliai pareikalavo armados aprūpinimas. Venecijiečiai rūpestingai apskaičiavo kiekvienam vyrui metams tenkančias atsargas: 377 kilogramai duonos ir miltų, 2 tūkstančiai kilogramų javų grūdų ir pupelių, 300 litrų vyno. Kryžininkų kariuomenės aprūpinimą sudarė milžiniški skaičiai. Buvo bandoma apsirūpinti žemės ūkio produktais. Kviečių buvo gaunama iš regioninių centrų – Bolonijos, Kremonos, Imolos ir Faencos, – vėliau dukart perkepti venecijiečių krosnyse jie tapdavo ilgai negendančiais sausainiais, kurie buvo laivo davinio pagrindas. Ne visas šis maistas būtų pakrautas Venecijoje. Nėra abejonių, kad venecijiečių planuotojai siekė, jog maisto atsargomis būtų papildomai apsirūpinama pakeliui, plaukiant į pietus palei Dalmatijos pakrantes, tačiau sutarties įvykdymas buvo didelis iššūkis.
Visą šį darbą reikėjo apmokėti. Venecijos pinigų kalykla buvo priversta papildomai nukalti smulkių sidabrinių monetų – grosso, kad būtų galima sumokėti kvalifikuotiems dailidėms, kamšytojams, virvių vijikams, burių gamintojams, kalviams, jūreiviams, virėjams ir baržų įguloms, kurie metus nepaliaujamai triūsė ruošdami laivyną. Tiesą sakant, Respublika gyveno į skolą, nekantriai laukdama, kol bus įvykdytos sutarties sąlygos ir sumokėta.
1202 metų vasaros pradžioje venecijiečiai sutelkė milžinišką laivyną, kurio reikėjo 33 tūkstančių vyrų kariuomenei transportuoti 2250 kilometrų per rytinę Viduržemio jūrą ir aptarnauti ją ištisus metus. „Venecijiečiai įvykdė savo sandorio dalį, netgi daugiau, nei buvo numatyta, – patvirtino Vilarduenas. – Jų paruoštas laivynas buvo toks skaitlingas ir didingas, kad nė vienas krikščionis niekada nebuvo matęs geresnio.“ Pagal visus aprašymus, tai buvo ypatingas kolektyvinio organizuotumo žygdarbis ir Venecijos valstybės efektyvumo paliudijimas. Šios savybės vėliau nepaprastai prisidės prie Respublikos laivyno pajėgumo vystymo.
Laivynas buvo visiškai paruoštas planuotą išvykimo dieną – 1202 metų birželio 24-ąją, Šv. Jono dieną, tačiau pats kryžiaus žygis buvo prastai suderintas ir vėlavo. Kryžininkams duotas įsakymas išvykti iš namų per Velykas (1202 metų balandžio 6 dieną), tačiau daugelis dar nebuvo atsisveikinę iki Sekminių, birželio 2-osios. Kryžininkai atvyko į Veneciją netvarkingai, smulkiais būriais, su savo feodalais ir jų vėliavomis. Viso žygio vadas Bonifacas Monferatietis lagūną pasiekė tik rugpjūčio 15 dieną, tačiau jau birželio pradžioje buvo aišku, kad Venecijoje besitelkianti kariuomenė niekaip nesieks sutartų 33 tūkstančių, kuriems venecijiečiai buvo paruošę savo didingą laivyną. Dalis pasirinko alternatyvius kelius į Šventąją žemę, išplaukdami iš Marselio arba Apulijos dėl patogumo arba mažesnės kainos, o gal juos pasiekė gandai, kad Venecijos laivynas ketino verčiau smogti Egiptui nei laisvinti Jeruzalę. Vilarduenas skubėjo suversti kaltę tiems, kurie nepasirodė, kadangi „šie vyrai ir daugelis kitų būgštavo dėl labai pavojingo žygio, į kurį įsitraukė Venecijoje buriama kariuomenė“. Tiesa buvo kitokia: Vilarduenas arba kryžininkų vadai, kuriems jis atsiskaitė, siaubingai apsiskaičiavo. Telkiamų karių taip pat nesaistė jo susitarimas rinktis ilgesnį sausumos kelią į Veneciją. „Kariuomenei Venecijoje labai trūko žmonių, o tai buvo didelė nesėkmė, kaip sužinosite vėliau“, – rašė jis.
Pačioje Venecijoje vis tiek neužteko erdvės sutalpinti kryžininkų kariuomenę, o valdžia prisibijojo ginkluotų vyrų ankštose miesto erdvėse. Stovyklavietės jiems buvo paskirtos negyvenamoje smėlėtoje Šv. Mikalojaus saloje – pačioje ilgiausioje iš lidi, kuri šiandien žinoma tiesiog Lido vardu. „Tad piligrimai nukeliavo ten, pasistatė palapines ir įsirengė, kaip sugebėjo“, – sakė Robertas de Klari, neturtingas prancūzų riteris, kuris parašė ryškų asmenine patirtimi paremtą pasakojimą apie kryžiaus žygį, žvelgdamas ne iš aristokratų kaip Vilarduenas, bet iš eilinių ekspedicijos pėstininkų požiūrio taško.
Tuo metu kryžininkai toliau plūdo srovele, paskirta išvykimo data buvo praleista, o Dandolo veidas kiekvieną dieną vis labiau niaukėsi. Sutelktų pajėgų kovinę dvasią protarpiais pakylėdavo atvykstantys daug dėmesio sulaukę asmenys – antroje birželio pusėje pasirodė Balduinas iš Flandrijos, po to – grafas Liudvikas de Blua, kiekvienas su savo ka¬riuomene. Liepos 22 dieną Veneciją pasiekė popiežiaus legatas Pjetras Kapuanas, kad suteiktų veiksmui dvasinės paramos, tačiau spraga tarp sutartyje nurodyto ir sutelktų pajėgų skaičiaus išliko siaubingai didelė. Liepos mėnesį vis dar tebuvo 12 tūkstančių vyrų. „Faktiškai, – pripažino Vilarduenas, – buvome taip puikiai aprūpinti burlaiviais, galeromis ir transportiniais žirgų laivais, kad jų būtų pakakę trigubai didesnei nei susirinkusi kariuomenė.“
Venecija. Benedetto Bordone’o žemėlapis, 1528 m. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Jei kryžininkų vadams tai kėlė nepatogumų, Venecijai galėjo turėti pragaištingų padarinių. Ant kortos buvo pastatyta visa Komunos eko¬nomika, ir Dandolui, kuris tarpininkavo, rėmė ir gyventojams piršo šią sutartį, tai reiškė asmeninę katastrofą. Dandolas, kaip ir visi Venecijos pirkliai, tikėjo sutarčių šventumu. Ši turėjo būti gerbiama labiau už visas kitas. Pasak Roberto de Klari, jis piktai užsipuolė kryžininkų vadus: „Ponai, jūs blogai su mumis elgėtės, nes vos tik jūsų ambasadoriai sudarė sandorį su manimi ir mano tauta, aš visame krašte įsakiau, kad nė vienas pirklys nevyktų prekiauti, bet visi padėtų rengti laivyną. Ir visi tam atsi¬dėjo, ir nieko neuždirbo ilgiau nei pusantrų metų. Jie nemažai prarado, ir dėl šios priežasties mano žmonės ir aš norime, kad jūs grąžintumėte pinigus, kuriuos esate skolingi. Ir jei jūs to nepadarysite, žinokite, kad nepaliksite šios salos tol, kol mums nebus sumokėta, ir nerasite nieko, kas atneštų jums užtektinai valgyti ir gerti.“ Kai grafai ir kryžininkai išgirdo, ką pasakė dožas, jie smarkiai sunerimo ir nuliūdo.
Neaišku, kiek paskutinis grasinimas buvo rimtas. Tęsdamas Robertas de Klari pareiškė, kad dožas „buvo didis ir nusipelnęs žmogus, tad nesiliovė jiems tiekti pakankamai valgyti ir gerti“. Tačiau išlaipintų ir paliktų Lido saloje paprastų kryžininkų dalia vis sunkėjo. Iš esmės jie buvo belaisviai, po karšta saule ilgoje jūros pakrantėje spardantys smėlį, besidairantys į melsvai žalsvą Adrijos jūrą vienoje pusėje ir dulsvesnę lagūną kitoje, kur tviskėjo Venecija, nepasiekiama ir erzinanti, kankinanti ir išnaudojanti juos. Kaip rašė vienas aiškiai nedraugiškai Venecijos atžvilgiu nusiteikęs metraštininkas, ,,čia pasistatę palapines jie laukė kelionės nuo birželio kalendų [birželio 1-osios] iki spalio kalendų [spalio 1-osios]“. Grūdų sistarius buvo parduodamas už penkiasdešimt solidi. Venecijiečiai, kada tik užsimanydavo, potvarkiais neišleisdavo nė vieno piligrimo iš anksčiau minėtos salos. Dėl tos priežasties jie visiškai kontroliavo piligrimus – beveik kaip belaisvius. Be to, tarp paprastų žmonių išsikerojo didelė baimė.
Dievobaimingai nusiteikę jie atvyko dėl savo sielų išganymo ir pasijuto išduoti tokių pačių krikščionių. Tai buvo nepaaiškinama. Graužiantis apmaudas vėliau grįš atviresnėmis formomis. Užpuolė epidemija, „dėl jos gyvieji vos spėjo laidoti mirusiuosius“. Ir tikriausiai niekas iš jų ne-nujautė, kad taip laukiamos kelionės tikslas vis tiek nebuvo Šventoji žemė. Kaip paaiškėjo vėliau, kryžiaus žygis vargšams buvo tik daugybė sulaužytų sutarčių, kurias nesąžiningai kitų atžvilgiu sudarė turtingieji ir galingieji. Venecija jau buvo laikoma atsakinga už pasekmes.
Kai popiežiaus legatas Pjetras de Kapuanas pasiekė miestą, jis atleido vargšus, ligotus ir moteris nuo jų kryžininkų įžadų. Daugelis kitų, atrodo, paliko salą ir išvyko namo neatsiklausę. Pjetras de Kapuanas pasirodė scenoje kaip popiežiaus balsas ir sąžinė, „stebuklingu būdu“ suvienydamas atsidavusius tikėjimui savo uždegančiais pamokslais, tačiau buvo visiškai nepajėgus išspręsti esminės problemos. Kryžininkai neišgalėjo sumokėti, venecijiečiai negalėjo atleisti jiems skolos. Šių dviejų skirtingų interesų pusių spaudimas sukurs kryžiaus žygio atmosferą, kurioje teks nuolat spręsti didžiules problemas, ir turės pasekmių, kurių niekas tuo metu negalėjo numatyti.
Tai buvo įtemptas lūkuriavimas aklavietėje. Venecijiečiai buvo įtūžę. Kryžiaus žygiui vadovavę baronai, susigėdę dėl negebėjimo laikytis sutarties, pabandė priversti kiekvieną individualiai susimokėti už savo kelionę: po keturias markes už riterį, po vieną – už pėstininką. Visus kryžiaus žygius kamavo finansinės problemos, ir šis nebuvo išimtis. Daugelis jau buvo sumokėję ir atsisakė prisidėti daugiau, o kiti tiesiog neįstengė. Skola vis dar buvo milžiniška. Per vasaros karščius Lido saloje kariuomenėje kilo smarkūs ginčai, kaip elgtis toliau. Kai kurie norėjo išvykti ir ieškoti kitų kelių į Šventąją žemę. Kiti buvo pasiruošę dėl savo sielų atiduoti viską, ką tik turi. Kilo grėsmė, kad kryžiaus žygis gėdingai iširs. Aristokratiški vadai pamėgino parodyti pavyzdį, atiduodami savo vertingus daiktus ir skolindamiesi Rialte. „Kad būtumėte matę, kiek puikių auksinių ir sidabrinių indų buvo nugabenta į Dožų rūmus kaip užmokestis“, – pažymėjo Vilarduenas, siekdamas pateisinti savus. Vis dar trūko stulbinamos sumos – 34 tūkstančių markių – devynių tonų sidabro. Jie pasakė dožui, kad daugiau surinkti neišgali.
Palikite komentarą