Detektyvas, iš kurio gauni daugiau nei tikiesi

Man visada labai svarbios pradžios. Visokios. O būdama tokia „knyginė“, visada jas surišu su skaitiniais. Ką aš turiu galvoje? Ogi tai, kad kiekviena mano pradžia yra palydėta knygos, kurios niekada nepamiršiu. Oi, patikėkit – sentimentalesnio žmogaus nei aš niekur nerasit…

Taigi – pradėjus studijuoti Vilniaus universitete nedrąsiai ėjau į gražiąją centrinę biblioteką. Ir pirmoji kaip studentės skaityta knyga buvo „Pusryčiai pas Tifanį“ (Capotė net norėdamas nenuviltų). Pernai mano vyras labai sunkiai sirgo gastritu. Galvojau, iš proto išeisiu, patyriau tiek baimės ir siaubo, kad sunku apsakyti. Nemiegotos paros, išverktos akys. Ir visą tai lydėjo Dave Pelzer „Niekieno vaikas“. Pati blogiausia knyga išgyvenant sunkias emocijas. Bet ji gera. Tik ne tamsiu periodu. Kai įsidarbinau bibliotekoje, pirma pasiimta knyga buvo Steff Penney „Nematomieji“. Slogus romanas, su detektyvo elementais, apie romus. Jų gyvenimą, atskirtį ir sunkumus pritampant. Stipri knyga, kurioje buvo retai rašytojų gvildenamų temų. Ir būtent apie romus yra „Klajūnai“. Atsiprašau už ilgą priešistorę, bet knyga sugrąžino ten, apie ką va dabar ir pasakojau.

Šį kartą veiksmas vyksta nebe Suomijoje, kurioje Jugoslavijos vengrė Ana dirba kartu atlaikydama kolegų patyčias dėl „imigrantės“ ar net „pabėgėlės“ statuso. Po sukrečiančių įvykių Ana grįžta į savo gimtą miestelį Kanižą, kur susitinka su senais draugais, kur jos laukia išsiilgusi mama bei vyno festivalis, kuriame Ana pagaliau leidžia sau atsipalaiduoti, nebebūti policininke kiaurą parą. Tačiau ir ten ramybės ji neranda. Šventės įkarštyje du jauni romai nudžiauna jos rankinę, kurioje ne tik pinigai, bet ir dokumentai, reikalingi grįžti Suomijon. Nors žmonės vagis bando vytis, deja – nesėkmingai. Tačiau kitą rytą Anos vėl laukia staigmena – ant upės kranto randamas negyvas romas ir jos rankinė. Tas pats jaunas vagis, tik negyvas ir su smurtinėmis žaizdomis. Deja, vietinė policija neturi resursų gilintis į aplinkybes ir „nurašo“ įvykį kaip nelaimingą atsitikimą. Tada Anoje ir prabunda tikroji tyrėja: ji negali visko palikti kaip yra, net jeigu jai ir atostogos. Moterį piktina, jog policininkai nesureikšmina įvykio vien dėl mirusiojo tautybės. Pati iškentusi panašią diskriminaciją, ji imasi savarankiško tyrimo, kuris jai gali kainuoti per daug.

Trečioji Anos Feketės detektyvų serijos dalis. Pirma patiko, antra patiko, trečia irgi patiko. Moka Hiekkapelto sukti mįsles, o dar tas talentingas socialinių temų įpynimas… Visiškai šviežias oro gurkšnis niūrių skandinaviškų detektyvų padangėje. Ir ši visai kitokia nei pirmos dvi. Jei pirmose Kati sau leido pirštų galiukais prisiliesti prie pabėgėlių ir „nepageidaujamų“ žmonių temos, čia ji kalbėjo drąsiai ir skaudžiai. Pirmą kartą Ana dirbo savo gimtoje žemėje, susipažinom su ja ir jos šeima, tradicijomis. Man kaip virtuvės entuziastei buvo labai smalsu google versti visus serbiškus patiekalus ir pamatyti, jog daug ką ir savoj Lietuvoj turim! Pavyzdžiui, jų išgirtasis Szarma patiekalas yra tas pats, kas mūsų balandėliai! Taip pat prie aktualijų prisidėjo ir „moteris privalo turėti šeimą ir vaikų“ stigma, apie ką detektyvuose tikrai nesitiki skaityti, bet, va ima ir nustebina. Trumpai tariant, aš labai labai džiaugiuosi, kad ši serija yra leidžiama. O labiausiai dėl to (pabūsiu savanaudė), kad patiriu didžiulį malonumą ją skaitydama!