Trylikametė Liusė ir jos jaunesnysis broliukas Benas, kartu su tėvais atsikrausto į seną vilą, gaubiamą paslapčių ir keisto tvyrančio kvapo. Čionykščio miestelio gyventojai smalsiai tyrinėja naujakurius ir, atrodo, žino kažką, apie ką nenutuokia naujojo būsto savininkai. Sklandančiais gandais apipinta vila itin domisi ir kaiminystėje gyvenantis Liusės bendraamžis Matis, įsitrauksiantis į keistojo namo tyrinėjimus vedamas savos, jam težinomos priežasties.
Keistasis namas apsuptas ne menkiau keistų ir paslaptingų žmonių: tai ir senyvas milžiniško, vilos pašonėje stūksančio, šiltnamio sodininkas Vilemas – nemalonus, atžarus ir niršiai saugantis šiltnamio valdas nuo pašalinių akių; ir senyva moterėlė Hana, kadaise pati gyvenusi viloje, o dabar ją pardavusi ir ilgesingai pasigendanti užuosti taip trokštamą rožių kvapą – ši juslė ją jau kadais apleidusi…
Vaikams atradus keistais ženklais ir raštais sužymėtą gaublį, įsibrovus į Vilemo prižiūrimą šiltnamį, bei bandant pritaikyti rastą raktą, kuris netinka nei vienai spynai, kvapnių pavojų kupini nuotykiai įsibėgėja!
Vos mestelėjus akį į knygą, žvilgsnį patraukia puikus jos viršelis, išpildantis knygos atmosferą ir nuteikiantis susitikimui su joje slypinčiomis aromatingomis paslaptimis. Kaip ir minėtas viršelis, istorijos vingiuose sutinkamos iliustracijos darniai papildo ir įneša papildomo žavesio knygos idėjai, kuri iš esmės nėra nauja ir sukonstruota ant gausiai detektyvuose naudojamų „griaučių“ – senas, paslaptingas namas, keistos aplinkybės ir keisti veikėjai, rastas raktas, kuriuo, rodos, nieko neatrankinsi… Viskas skamba taip, tarsi jau matyta ir girdėta, su aiškiai nuspėjama pabaiga. Ar tikrai? Stabtelėkim. Bet gal dar niekada… neužuosta?
Mūsų pasaulis sudėtas iš kvapų – jie supa mus lyg milžiniškas nematomas audeklas, audžiamas didžiulėmis nosies juslių staklėmis, išgaunant milijonus, o gal ir milijardus skirtingų plonyčių gijų, priverčiančių mus ne tik atpažinti, mėgautis, pasibjaurėti, bet ir ilgėtis, prisiminti, patirti visą puokštę jausmų ir emocijų. Kvapų galia didžiulė, ne veltui šią juslę praradusi Hana beviltiškai jos ilgisi. Tad ir visas knygos „Kvapų vaistinė: magija tvyro ore“ pasakojimas, dosniai atmiežtas kvapais, vietomis bauginantis, bet švelniai, negali nesusilaukti jaunojo (sakyčiau, pradinių klasių) skaitytojo susidomėjimo. Pridėkime dar ir tai, kad čia kvapai peržengia įprastai apibūdinamas kvapų rūšis – ar žinote, koks galėtų būti amžinybės kvapas? O koks kvapas galėtų priklausyti pykčiui, liūdesiui ar mieguistumui? Visi šie kvapai, kaip ir daugelis kitų, sukurti žmogaus, bet jų sudedamosios dalys priklauso slėpiningam augalų pasauliui. Šioje vietoje mano asmeninis žavesys atitenka knygos autorės Anna Ruhe sumanymui pavedžioti savo jaunąjį skaitytoją mistiniais, tarpstančiais veržlia gyvybe milžiniško šiltnamio takais, iškart nukeliančiais į kažkokį kitą, drėgmės ir karščio prisodrintą paralelinį pasaulį, taip smarkiai besiskiriantį nuo įprasto, už stiklinių sienų besančio pasaulio, kad apima pojūtis, jog čia egzistuoja mums dar nepatirti dėsniai, o akis (bei nosį) traukia nenusakoma spalvų, formų, faktūrų ir, žinoma, viską bandančių nustelbti, įvairiausių kvapų gama. Būtent stebuklingo augalų ir jų kvapų mišinių pasaulio tema, o per ją išvystyta įtaigi atmosfera yra stiprioji ir originalesnioji knygos pusė.
Taigi, „Kvapų vaistinė: magija tvyro ore“ išties patraukia savo kvapų pasauliu, tačiau ne tik juo. Knygoje pavojingų nuotykių fone vystomos draugystės, pagalbos vienas kitam, brolystės – seserystės temos aktualios ir vertos būti perskaitytos bei išgyventos. Įtrauki, patraukliai paprastu tekstu parašyta, su aiškia gėrio bei blogio takoskyra knyga, nesunkiai ras kelią į nuotykių ištroškusias vaikų širdis.
Indrė Šniuikaitė-Bartusevičienė
Palikite komentarą