Praeities šešėliai ir įtampa egzotiškajame Maroke

Skaitydama „Naktį virš Tanžero“ atsiduriu Afrikoje, Maroke. Karštis prilėtina kvėpavimą, saulė kepina odą, drabužiai akimirksniu permirksta prakaitu ir limpa prie kūno. Matau mediną, spalvotas gatveles, turgaus šurmulį, žmonių apdarus. Autorė taip gražiai iš detalių piešia ir veikėjų portretus. Plonos, įdegusios rankos nukarstytos didelėmis, sunkiomis apyrankėmis, vyriškio juoda skrybėlė su violetiniu kaspinu ir dėmėmis, balta oda aptraukti kaulėti pečiai – tokios detalės užkabina, susideda į bendrą vaizdą, tokį spalvingą, įvairiatautį Tanžerą. Marokietiškos arbatos nesu nei ragavusi, nei girdėjusi apie tokią, kaži įmanoma vien skaitant apie svilinančią pirštus bandant atsigerti, be galo saldžią mėtų arbatą susidaryti realų įspūdį kokia ji yra?

„<…> abi buvome toje pačioje vietoje, bet tuo pat metu – ir dviejuose labai skirtinguose Tanžeruose; aš nepajėgiau nė įsivaizduoti jos varianto, to džiugaus jaudulio kupino miesto, tinkamo viską pradėti iš pradžių. Mano versijoje buvo tik baimė ir izoliacija.“ 150-151 p. 

Veiksmas lėtas, hipnotizuojantis. Nelaiminga santuoka, nemėgstamoje šalyje. Netikėtai ant durų slenksčio išdygusi buvusi draugė, kuri atneša sumaišties ir iškelia tamsius prisiminimus ir lemtingą vakarą, kai nutiko nelaimė.

1950 m. Kalbasi dvi draugės, viena jų svarsto: „Manėme, kad įgysime profesiją, bet iš tikrųjų mūsų koledžas – tik užmaskuotas merginų pensionas, ruošiantis mus gyvenimui visuomenėje. Ten gali išmokti nebent tokios veiklos, kokia ištekėjusi užsiimsi laisvalaikiu.“ 151 p. Christine Mangan „Naktis virš Tanžero“. 

Ši knyga – ne tik pasakojimas apie keistą draugystę ir ryšį, bet kartu ir priminimas apie moters padėtį visuomenėje. Šis laikmetis mane žavi dėl madų, elgesio normų, bet liūdina dėl moters paveikslo. Visada peršasi moters kaip naminio gyvūnėlio palyginimas. Lyg ir gali jos spręsti, rinktis, mąstyti, bet paskutinis žodis niekada ne moters.

Labai patiko tas jausmas, kuris lyg mirguliuojantis karštis gaubė visą romaną. Nerimas? Baimė? Neužtikrintumas? Izoliacija? Atrodo net apčiuopiami tie sunkūs vidiniai išgyvenimai. Kodėl sunku pasakyti kas neduoda ramybės? Imti ir paklausti kodėl taip atsitiko? Ką reiškia nutylėjimai, keistas elgesys? Kuris iš tiesų elgiasi keistai? Kas nuo ko priklausomas?