TOP 30 negrožinių knygų: Ukrainos istorija, ekstremalios kelionės, įsimintinos asmenybės ir Vilniaus tyrinėjimai

Negrožinės knygos pasaulį atskleidžia įvairiausiais atspalviais, ir šiame sąraše rasite 30 knygų, kurios atvers vis kitas realybės puses. Šiose knygose leidžiamasi į pasaulio tyrinėjimus, žvelgiama į įdomių asmenybių gyvenimus, nagrinėjama istorinė atmintis, bandoma geriau suprasti save ar tai, kas vyksta Ukrainoje. 30 kelionių knygų puslapiuose.

 

KAM: Mėgstantiems S.Gedos kūrybą, norintiems gilintis, kaip trauminės patirtys paveikė mūsų visuomenę, kūrėjus

Knyga, kuri jau dabar, praėjus sąlyginai nedaug laiko po jos pasirodymo, sulaukė nemažai diskusijų, ir tikiu, kad ji bus vienas įsimintiniausių šių metų lietuvių rašytojų kūrinių. Kūrinys, apžvelgiantis Sigito Gedos kūrybą ir analizuojantis jo asmenybę, tačiau paliečiantis ir kur kas daugiau aspektų. Tai ne tik S.Gedos kūrybinė biografija, bet ir aprašomojo laikotarpio vaizdas, pasakojimas apie mūsų šalies traumines patirtis, santvarkų lūžius ir žmones juose. Kaip sovietinė santvarka veikė joje buvusius žmones, kaip jie prisitaikė, bandė išnaudoti kad ir menkiausias galimybes kūrybai ir saviraiškai, tyrinėja tai, kokios buvo nevilties formos, kokius individualius kelius rinkosi kūrėjai.

S.Gedos portretas šių trauminių patirčių fone itin ryškus, probleminis, konfliktiškas, sunkiai įspraudžiamas į rėmus ir iki galo perprantamas. Pats R.Kmita sakė, kad tyrinėti S.Gedos gyvenimą, apie kurį rašė jau ir prieš tai, jį labiausiai traukė pykčio tema, atrodė, kad būtent ten slypi kažkokia nepaaiškinta paslaptis. Išties, skaitant knygą atrodo, kad būtent pyktis buvo S.Gedos kūrybos širdyje, vertęs jį kurti, o kartu griovęs ir jį patį, ir aplinkinius žmones. Ir, žinoma, konfliktai, sunkumai. Priešpriešos draskė jį – konfliktai tarp siekio maištauti ir šlovės siekimo, vedę jį ir į kompromisus, konfliktai tarp kūrybos ir šeimos. Tragizmas, be kurio S.Geda nematė nei savęs paties, nei tų, kieno kūrybą vertino. Knygoje paliečiama nemažai nepatogių, netgi pyktį keliančių epizodų, vėl iškeliančių klausimų, kaip mes galime vertinti menininką, žinodami ir jo asmenybę, ar įmanoma tai atskirti.

Svarbus Rimano Kmitos siekis S.Gedos kūrybą, gyvenimą analizuoti bendrame visuomenės kontekste – S.Geda nesijautė savas nei sovietinėje sistemoje, nei jau nepriklausomoje Lietuvoje, kuomet nusivylimas tik augo. R.Kmita taip pat stengiasi į S.Gedą pažvelgti ir iš psichologinės, ir iš literatūrologinės pusės, tyrinėdamas jo kūrybą, bičiulių prisiminimus, kitus šaltinius, ir puikiai išlaviruoja neaukodamas moksliškumo, bet ir parašęs knygą, kuri lengvai skaitoma.

Tai knyga apie menininko pašaukimą, liepsną viduje, naikinančią ir vedančią į priekį. Kažin ar ji padės atsakyti į visus klausimus apie S.Gedą, nes ir pats knygos autorius sako, kad daug kas liko nežinoma, daug ką galima skirtingai interpretuoti. Palieka knyga ir daugybę atvirų klausimų, kaip galėjo susiklostyti S.Gedos, neabejotinai vieno talentingiausių visų laikų lietuvių poetų, likimas esant kitoms aplinkybėms. Galų gale, knyga aštriai iškelia klausimą ir apie tai, kad tos trauminės patirtys – tiek individualios, tiek kolektyvinės, dar veikia mus ir svarbu jas suvokti.

 

KAM: Besidomintiems Vilniaus istorija, žydiškąja jos gija

Leidyklos „Hubris“ įkūrėjas Viktoras Bachmetjevas rašė, kad šis kūrinys – viena iš knygų, dėl kurių apskirtai kūrė leidyklą. Nuo savęs galiu pridėti, kad tai vienas kūrinių, kurie gula į privalomųjų perskaityti sąrašą tiems, kas domisi Vilniaus istorija, kam svarbus žydiškasis Vilnius, galų gale – plačiąja prasme, kam svarbi visos mūsų šalies istorija, kultūra. 1943 metais parašyta knyga, kaip šio kūrinio įžangoje rašo Jurgita Verbickienė, „turbūt viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį kaip miestą“.

Pats Israelis Cohenas pratarmėje pripažįsta, kad šioje knygoje pateikta, kiek jam žinoma, pirmoji bet kuria kalba parašyta išsami Vilniaus žydų bendruomenės istorija nuo ištakų iki pat šių dienų. Autorius žydų bendruomenės augimą pradeda pasakoti nuo pat Vilniaus miesto kūrimosi iki Antrojo pasaulinio karo liepsnų. Tai kūrinys, aprėpiantis pačius įvairiausius žydų bendruomenės aspektus – nuo religinių, ekonominių, politinių iki kasdienybės vaizdų, papročių. Toks platus užmojis ir temų pasirinkimas knygoje lemia ir pasakojimo būdų slinktis – vietomis autorius leidžiasi į gausybę detalių, per kurias su žydų istorija tik susipažįstančiam skaitytojui reikia brautis kone alkūnėmis, vėliau pasakojimas tampa lengvesnis, žaismingas. Knygos autorius – gimęs Mančesteryje žydų emigrantų iš Lenkijoje šeimoje, išlaiko tam tikrą atstumą, stebi viską iš šalies, tad girdime knygoje ir priekaištų, kritikos, – jis aprašo ne tik kultūrinį bendruomenės turtingumą, augimą, bet ir vidines trintis, susiskaldymą, teismus – tačiau visgi labiausiai „Vilna“ persmelkta empatijos, meilės bendruomenei.

Jis aprašo pogromus, persekiojimus, badą ir marą, žydų pastangas prisitaikyti prie besikeičiančių politinių situacijų, o kartu ir ryškiausias Vilniuje gyvenusias asmenybes, kalba apie dažniausiais profesijas ir aprašo autentiškas smulkmenas, leidžiančias į žydų gyvenimą skaitant knygą žvelgti tarsi matant kino juostą, o sykiu paliečia ir tokius mažiau nagrinėtus aspektus kaip Trakų karaimų ir Vilniaus žydų santykius.

Autorius rašė knygą tuo laiku, kai žydiškasis Vilnius vis dar buvo gyvas (tiesa, paskutinieji knygos puslapiai jau persmelkti košmariškų Antrojo pasaulinio karo vaizdinių, nors autorius, kad ir keldamas klausimą, ar kada atsigaus „šlovingoji Lietuvos Jeruzalės tradicija“, visgi viltingai rašo, kad nors ir koks sunkus šešėlis slėgtų žydiškąjį Vilnių, „daugiau kaip keturis šimtus metų čia karaliavusi kūrybinga ir idealistinė dvasia taip lengvai nepasiduos“). Dabar mes jau žinome įvykusios tragedijos mastą, tačiau tokios knygos kaip ši leidžia bent jau pabandyti įsivaizduoti, koks buvo šios Vilnių smarkiai formavusios bendruomenės gyvenimas ir kokią įtaką ji darė. Tai pamatinė knyga apie žydiškąjį Vilnių ir įvykis mūsų negrožinės knygų vertimų leidyboje.

 

KAM: Vilniaus istorijos tyrinėtojams, kasdienybės reliktų ieškotojams

Svarbia Vilniaus tyrinėjimų dalimi tapusi Dariaus Pocevičiaus „Istorinių Vilniaus reliktų“ serija tęsiama, šįkart toliau žvalgantis po visai šalia mūsų esantį laikotarpį. Pats D.Pocevičius, kalbėdamas apie šią knygą, sako, kad išskirtinė tarp visų kitų jo pasakojimų yra tuo, kad daugiausia ji yra apie žmones, – būtent jie, aktyviai kūrę miestą vėlyvuoju sovietmečiu, šįkart dėmesio centre.

„Dėmesio centre atsidūrė ne architektūriniai, urbanistiniai ar meniniai reliktai, o anuomet gyvenę žmonės, patys tarsi tapę anų laikų reliktais“, – įžangoje rašo D.Pocevičius. Tyrinėdamas šių žmonių, o sykiu ir Vilniaus istoriją, jis domisi kasdienybe, taip iš mikrovaizdų kurdamas platesnį Vilniaus peizažą. Beje, pats autorius sako, kad rašydamas šią knygą susidūrė su jį labai sudominusiu ryškiu fenomenu – asmeninės atminties pakeitimu kolektyvine.

Jau skaičiusieji kitas šio autoriaus knygas apie Vilnių, puikiai žino, ką gaus ir šioje – gausybę detalių, nuotraukų, asmeninių istorijų inkliuzų, to laikotarpio kasdienybės enciklopediją, apimančią pačias įvairiausias sritis – nuo kultūros, laisvalaikio, mados iki dizaino ar architektūros. Žvilgsnis istorikų gal mažiau nagrinėtomis kryptimis, kartu keliantis klausimus apie to laikotarpio vertinimą, tai, kas iš tų dienų stipriai veikia ir šiuos laikus. Pramonė ir vaistinės, šachmatininkai ir prekiautojai valiuta, menininkai ir juvelyrinių dirbinių pardavėjai. Vilnius, tuomet jau tapęs didžiuliu miestu, skleidžiasi įvairiomis spalvomis, kurios prasiskverbia pro įprastai pilkai vertinamu to laikotarpio realybės paviršiumi.

Beje, literatūros mėgėjams šis kūrinys turėtų patilkti dar ir dėl to, kad jame nemažai vietos skiriama knygų leidybai – tai, kaip net didžiuliais tiražais leidžiamos knygos virsdavo deficitu, kokie Vilniuje tuo laikotarpiu buvo knygynai (palyginimui, 1983 metais Vilniuje veikė 32 knygynai), kur rašytojai rinkdavosi ir gyvendavo. Cenzūra ir bohema, kelionės Pauliaus Širvio keliais.

Pats autorius sako, kad iš suplanuotų ir parašytų 25 skyrių į knygą tilpo tik 11, ir žada, kad tyrinėjimai tęsis. Vilniaus praeities stalkeriams tai gera žinia.

 

KAM: Muzikos mėgėjams, Bobo Dylano gerbėjams

Jei peržvelgsite muzikos kritikų sudaromus geriausių muzikantų biografinių knygų sąrašus, pastebėsite, kad ši Bobo Dylano knyga juose atsiduria itin dažnai. Skaitant šią knygą nesunku suprasti kodėl – tai pasakojimas ne tik apie patį B.Dylaną (tiesą sakant, nereikia būti dideliu šio atlikėjo muzikos gerbėju, kad jus sudomintų „Kronikos“), tai yra ir aprašomojo laikotarpio Amerikos veidrodis. B.Dylanas – puikus pasakotojas, ir skaitant knygą tiesiog gali jausti kad ir to meto Niujorką, jo smelkiantį šaltį, klubus, barus, matyti sutinkamus žmones. Miestas, išnyrantis knygoje kaip vangi, mistinė pasaulio sostinė. Ši knyga – ir asmeninis socialinių, politinių lūžių fiksavimas.

Knygoje jis keliais štrichais, taikliai kuria ir spalvingą sutinkamų žmonių kaleidoskopą (tarkime, apie U2 lyderį Bono rašo, kad jei šis būtų atvykęs į Ameriką XX amžiaus pradžioje, būtų tapęs faru).

Bet, žinoma, visgi „Kronikų“ centre yra muzika, ir ši knyga gali padėti suprasti B.Dylano muzikos filosofiją, poetiškąjį kūrybos pajautimą, tai, kaip dainos jam buvo tarsi svajonės, kurias jis bandė paversti begalybe. Perteikia jausmą, kaip jo šešiastygė gitara pavirto burtų lazdele, o jis pats burtininku. Folko dainos, kurios nupasakodavo eilinių amerikiečių gyvenimus, o kartu pranokdavo visą žmonijos patirtį. Iki šiol vis dar diskutuojama dėl sprendimo B.Dylanui skirti Nobelio literatūros premiją, ir abiejose pusėse yra rimtų argumentų, tačiau ši knyga gali padėti skeptikams geriau suprasti, kokią reikšmę jam turi žodis, kokius pasaulius jis nori atverti savo kūryboje (o knygų gerbėjai „Kronikose“ ras ir pasakojimų apie kūrinius, kurie formavo B.Dylaną).

Tiesa, pasakojimas yra kiek padrikas, nelinijinis, ir tai tikrai nėra tipinė muzikantų biografija, kurioje sužinosite detalią kūrėjo istoriją – tai greičiau jau B.Dylano savojo gyvenimo ir muzikos jame reflektavimas – nuo optimistinės pradžios keliaujame į nusivylimo laukus, nuovargį, desperaciją ir galiausiai – į prisikėlimą ir suvokimą, kad atėjo laikas išeiti iš „folko rojaus“. Nerasite čia ir muzikantų biografijose privalomų istorijų apie pašėlusį gyvenimą, narkotikus ar pikantiškų smulkmenų (net apie savo asmeninį gyvenimą jis čia rašo gana šykščiai), tačiau rasite istoriją žmogaus, savo muzika nėrusio į nežinomybės nasrus.

 

KAM: Tiems, kam svarbios istorinės atminties temos, kas nori pagilinti savo žinias apie Panerių tragediją

Pats autorius sako, kad ši knyga – Panerių, vienos svarbiausių Antrojo pasaulinio karo atminties vietų Europoje ir svarbiausios žydų atminčiai vietos Lietuvoje – biografija. Panerių memorialo istorija, kurioje jis stengėsi atskleisti, kokie aukų atminimo įprasminimo ir politinės panaudos procesai Paneriuose vyko nuo 1944-ųjų iki šių dienų, kaip ji tapo atminimo vieta, atskleidžiančia, be kita ko, svarbiausius XX-XXI a. Lietuvos atminimo politikos posūkius.

Tačiau klaidinga būtų sakyti, kad monografija aprėpia tik Panerių memorialo istoriją. Tyrinėdamas ją Zigmas Vitkus taip pat kalba apie istorinę atmintį, mūsų santykį su nesenais tragiškais įvykiais, tai, kaip jie išnaudojami ideologinėms reikmėms, rašo apie Holokausto istoriją Lietuvoje. Paneriai – tarsi sugriautas rojus, vieta, kurioje pagal tarpukario sumanymus turėjo kurtis kurortas ir kurią sovietai nusprendė išnaudoti degalų cisternų laikymui, o naciai čia vykdė masines žudynes. Naciai čia sušaudė keliasdešimt tūkstančių Vilniaus žydų (jie sudarė didžiąją dalį nužudytųjų, tačiau greta jų čia buvo šaudomi ir romai, sovietiniai karo belaisviai, antinacistinio pogrindžio nariai, naciams nepaklusnūs lietuviai) – šie skaičiai įvairiuose šaltiniuose skiriasi. Z.Vitkus cituoja Simo Čelutkos formuluotę, kad Paneriuose „buvo pasikėsinta į pačią žmonijos sandarą ir įvairiopumo faktą“.

Nors monografijos pradžioje autorius pateikia informacijos apie Panerių istoriją, juos prieškariu ir Antrojo pasaulinio karo metais vykusias žudynes, pasakojimo centre yra pats žudynių atminimo procesas, atskleidžiantis daugybę sluoksnių, politinių, istorinių, kultūrinių peripetijų, kalbantis ir apie santvarkų lūžius, ideologijas, tai, kaip memorialas buvo vertinamas sovietiniais laikais, kaip to laiko valdžia išnaudojo šią istoriją savo tikslams, kodėl Paneriai, net ir būdami smurto centru, svarbia sovietinės ideologijos sklaidai vieta taip ir netapo pagrindiniu Lietuvos SSR memorialu, kuo ji skyrėsi nuo Kauno IX forto istorijos. Rašo apie šios memorialo sampratos kismą Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tiesia gijas iki šių laikų. Istorinių įvykių traktuotės, žydų bendruomenės likimas ir mes, stovintys akistatoje su šiais įvykiais. Akivaizdu, kad mūsų visuomenės santykis su šia istorijos dalimi iki šiol komplikuotas, lygiai kaip sudėtingas iki šiol yra ir paties memorialo, jo reikšmės suvokimas. Todėl ši Z.Vitkaus knyga, kuri, nors ir yra mokslinė monografija, visgi puikiai gali būti skaitoma ir kur kas platesnės auditorijos, yra svarbus darbas, keliantis klausimus, kuriuos anksčiau ar vėliau turėsime sau užduoti.

 

KAM: Norintiems pasakojimo apie naują subkultūrą Amerikoje, besikeičiantį gyvenimo būdą ir buvimą kelyje

Pamenu, kaip vieno iš savo pasirodymų Vilniuje metu amerikiečių atlikėja Laurie Anderson pasakojo, kaip ją po 2008 metų ekonominės krizės pribloškė naujas reiškinys – gausybė žmonių, praradusių darbus, nebeišgalinčių susimokėti už būsto paskolą pasirinko naują jiems gyvenimo būdą – jie tapo klajokliais, persikėlė gyventi į namukus ant ratų, ieškodami sezoninių, laikinų darbų.

Šiems naujiesiems klajokliams, buvusiems vidurinės klasės žmonėms, bėgantiems nuo užklupusių sunkumų ir pasirinkusiems gyventi „kilnojamame turte“, skirta ši žurnalistės Jessicos Bruder knyga, sulaukusi didelio susidomėjimo, įvertinimų ir ekranizacijos. Remiantis šia knyga pastatytas Chloe Zhao filmas „Klajoklių žemė“ pelnė Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ ir „Oskarą“. Pati rašytoja už knygą apdovanota Ryszardo Kapuscinskio premija už žanrą, kuris Lietuvos knygų leidyboje, deja, yra labai retas – literatūrinį reportažą. Galime suskaičiuoti vos vieną kitą šio žanro knygą Lietuvoje, nors tai be galo įdomus, skirtingus realybės aspektus puikiai perteikiantis žanras, klestintis kad ir pas mūsų kaimynus lenkus.

J.Bruder knyga – puikiausias tokio pasakojimo pavyzdys. Autorė pati nusprendė išbandyti, ką reiškia gyventi automobilyje, nukeliavo 24 000 kilometrų, bendraudama su šį gyvenimo būdą dėl įvairių priežasčių pasirinkusiais žmonėmis, bandydama suprasti, kas juos pastūmėjo tokiam radikaliam pokyčiui, kaip jie prisitaiko prie naujosios gyvenimo realybės, ką jie atranda praradę buvusį komfortą? Pasakodama šių žmonių istorijas ji kalba ir apie socialines, ekonomines problemas šalyje, kur daugybė pagyvenusių žmonių, pensininkų, kurie ir yra šios knygos centre, suvokia pakliuvę į spąstus, kad jiems nebeįmanoma gyventi tradicinės vidurinės klasės gyvenimo, pensijos nebeužtenka pragyvenimui, būsto nuomos kainos neįperkamos, tad kyla esminis klausimas – ką gali paaukoti, kad išgyventumei?

Pati autorė rašo, kad šie žmonės atsisako būti vadinami benamiais – jie turi kur prisiglausti, todėl mieliau renkasi būti įvardinami beviečiais (vienas iš knygoje cituojamų tokį gyvenimą pasirinkusiųjų save ir kitus bendraminčius apibūdino: „Mes esame techno amžiaus keliaujantys meistrai“). Jie klajoja po JAV, užsukdami ir į Kanadą, ieškodami darbų (korporacijos mielai samdo tokius žmones, žinodamos, kad jie – patikimi darbuotojai, ir tokios bendrovės kaip „Amazon“ čia pasirodo ne itin teigiamoje šviesoje), dirba neretai alinančius darbus, reikalaujančius visiškai naujų įgūdžių. Jie kuria naują subkultūrą, kelyje mezgasi nauji santykiai ir draugystės.

Tai sunkus gyvenimas, reikalaujantis nuolatinio prisitaikymo, išradingumo, bet kartu kalbinamieji pripažįsta, kad tame yra ir romantikos, laisvės ir nuotykių, o kai kurios problemos, kurios buvo tokios svarbios praėjusiame gyvenime, tampa visiškai nebeaktualios. Autorė rašo su didžiule empatija, negali nejausti šiltų jausmų šiems žmonėms, kurie atsisako pasiduoti ir meta sau patiems iššūkį – taip, yra čia ir graudžių istorijų, tačiau ne mažiau ir viltingų bei linksmų pasakojimų.

„Klajoklių žemė“ – puikiai surašytas pasakojimas apie gyvenimo iššūkius ir pasirinkimus, buvimą kelyje ir žmones, kurie „keliauja tolyn žinodami: paskutinė dar laisva vieta Amerikoje yra automobilių stovėjimo aikštelė“.

 

KAM: Besidomintiems Ukrainos istorija 

Iš šio negrožinių knygų sąrašo „Europos vartai“ neabejotinai yra viena aktualiausių. Knyga, leidžianti susipažinti su Ukrainos istorija, suvokti dabartinių įvykių kontekstą, neigianti stereotipus ir pateikianti platų istorinį, kultūrinį Ukrainos kraštovaizdį. Knygą skaičiau dar prieš kurį laiką anglų kalba ir svarsčiau, kad būtų labai šaunu, jei ją kas išverstų į lietuvių kalbą, ir štai mes ją turime – „Europos vartai. Ukrainos istorija“ rekomenduojama ir tiems, kas apie Ukrainos istoriją žino labai nedaug, nes čia pateikiami esminiai šios šalies raidos faktai, tačiau esu tikras, kad naujų faktų atras ir istorijos žinių nemažai jau turintieji.

Turėtų patikti knyga ir tiems, kuriems neužtenka vien tik istorijos tyrinėjimo, norisi ir žvilgsnio į Ukrainos kultūrinę, tautinę įvairovę, perprasti šalies žmonių mentalitetą, suvokimo, kodėl Rusijai tokia svarbi Ukraina ir kur slypi neapykantos šios šalies žmonėms šaknys. Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas Serhijus Plokhyjus sako, kad šios knygos tikslas yra „papasakoti Ukrainos istoriją Rytų Europos istorijos kontekste, nušviesti tą sudėtingą aplinką, kurioje šimtmečiais sugyveno įvairių etninių šaknų ir kultūrų gyventojai dabartinės Ukrainos teritorijoje“. Ukrainos istorijos neįmanoma suprasti be Europos istorijos, o Europos istorijos neįmanoma suprasti be Ukrainos, teigia autorius, ir ši gija knygoje yra labai svarbi, – Ukrainos istoriją tyrinėjant būtent kaip kryžkelę, kurioje apsijungė skirtingos tautos, religijos, pasaulėžiūros. Šalis, kuri pakliūdavo į įvairių imperijų įtakos zoną, lietuvių skaitytojai čia, tikiu, su įdomumu paskaitys ir apie tai, kaip iš istorinės perspektyvos susiję Lietuva ir Ukraina.

Ukrainos istorija čia pasakojama nuo seniausių laikų iki pastarųjų mėnesių įvykių užuomazgų – istorikas nagrinėja Rytų Ukrainoje Rusijos pradėtą karą, Krymo aneksiją. Aprašo tautos formavimąsi, gausybę istorinių žaizdų ir traumų, imperijų įtaką Ukrainai, sovietinį laikotarpį ir kelią į nepriklausomybę, jos kovas ir viltis, amžiną kaimynės grėsmę. Knyga parašyta suprantamai ir platesnei auditorijai, visgi neaukojant istorinio pasakojimo nuoseklumo ir aprėpties – skaitant knygą esame supažindinami su įvairiausiais Ukrainos raidos aspektais, kurie į miltus sumala bet kokias teorijas apie jos priklausomybę nuo Rusijos, ką dabar bando įrodinėti Kremlius.

Ukraina kaunasi ne tik už savo pačios, bet ir už visos Europos ateitį – tai iš skirtingų žmonių lūpų karo metu girdėjome ne kartą, ir ši knyga įrodo, kad tai ne tušti žodžiai. Ukrainos strateginės padėties svarba neginčijama, Rusijos agresija supurtė pasaulinės tvarkos pamatus, ir belieka tikėtis, kad to svarbą įsisąmonins ir kitos valstybės.

 

KAM: Norintiems daugiau sužinoti apie Ukrainos tautos lyderio gyvenimo istoriją

Pradėjęs karą prieš Ukrainą Vladimiras Putinas pervertino save ir savo kariuomenę ir nuvertino ukrainiečius. Tikėjosi, kad užims Kyjivą per kelias dienas, o dabar matome griūvančią, demoralizuotą Rusijos kariuomenę. Akivaizdu, kad jis apsiskaičiavo ir vertindamas Ukrainos prezidentą. Jei iki karo ir buvo ironiškai žiūrinčių į buvusį aktorių, komiką, tapusį Ukrainos prezidentu, karo metu jis tapo įkvėpėju, lyderiu, kokių trūksta Vakarų pasauliui. Svarbiausi Volodymyro Zelenskio biografijos faktai rašomi šiuo metu, tačiau šioje knygoje ukrainiečių žurnalistas ir knygų autorius Serhijus Rudenka siūlo atsisukti atgal ir pažiūrėti, kas formavo V.Zelenskio asmenybę, koks buvo jo kelias į politiką, kokie bendražygiai jį supo, kaip jo aktorinė praeitis padėjo ar trukdė tapus Ukrainos prezidentu.

V.Zelenskis trejus metus troško tapti taikos prezidentu, tačiau V.Putinas nepaliko jam kitos išeities, kaip tik tapti karo prezidentu, rašo knygoje ukrainiečių žurnalistas. Jis buvo politiku, kėlusiu abejonių dėl savo diplomatinių sugebėjimų ir patirties, o tapo žmogumi, kurį įtakingiausių pasaulių lyderiai jaučiasi pagerbti vadinti draugu. „Jis buvo aktoriumi, o tapo ukrainiečių tautos lyderiu; jis buvo žmogus, kurį pasaulio valstybių vadovai sutikdavo smalsiai ir su pašaipa, o tapo politiku, dabar Vakaruose pasitinkamu plojimais“, – rašo knygos autorius.

Tai pirmoji V.Zelenskio biografija, ir kol kas ją, turint galvoje karo Ukrianoje kontekstą, sunku vertinti kaip išsamų kūrinį – greičiau jau tai V.Zelenskio biografijos grybštelėjimai, bandymai iš atskirų epizodų suformuoti jo portretą. Tiesa, ir pats žurnalistas įžangoje neskamba pretenzingai, rašydamas, kad knygoje atsidūrę pasakojimai – mozaikos gabalėliai, iš kurių susideda V.Zelenskio portretas, nenori jis pateikti nei moralizavimo, nei interpretacijų, nei faktų, o kaip viskas pavyko, palieka spręsti skaitytojams.

Šio portreto kūrimas knygoje taip ir atrodo – mozaikiškas ir kiek padrikokas. 38 trumpuose skyriuose autorius keliauja nuo V.Zelenskio vaikystės iki tapimo prezidentu, aprašo jo komiko karjerą, politinę kampaniją, pažintį su žmona, tai, kokia aplinka jį supo, kas buvo jo pirmoji komanda ir kaip ji byrėjo, jo santykius su verslininkais ir oponentais. Žurnalistas nepraleidžia pro akis ir įvairiausių skandalų (kad ir dviprasmiškų V.Zelenskio pasisakymų Latvijoje apie Ukrainą ar istorijos apie tikrinimąsi dėl narkotikų vartojimo), gandų atpasakojimo, tad kyla klausimas, pagal kokius kriterijus šiai mozaikai buvo atsirinkti būtent šie abejotini epizodai. Trūksta ir ekspertų įžvalgų, gelmės, analizės, o besidomintiems V.Zelenskiu daugelis faktų šiaip ar taip jau yra žinomi.

Tad perskaičius knygą jausmas lieka dviprasmiškas – viena vertus, autorius pabandė apibendrinti skirtingus spalvingo V.Zelenskio gyvenimo laikotarpius ir aspektus, tačiau bendras portretas žmogaus čia neatrodo iki galo atskleistas ir suprastas.

 

KAM: Norintiems labiau pasigilinti į V.Landsbergio idėjas

Spalio mėnesį Vytautas Landsbergis švenčia savo 90-ies metų jubiliejų, ir šios knygos pasirodymas – puiki proga tai paminėti. V.Landsbergis – asmenybė, kaip jokia kita poliarizuojanti visuomenę, ir pastaraisiais mėnesiais diskusijos dėl valstybės vadovo statuso jam suteikimo tai dar labiau išryškino. Bet net ir atvirai V.Landsbergio nemėgstantys žmonės visgi turi pripažinti, kad sunku surasti žmogų, padariusį tokią didžiulę įtaką nepriklausomoje Lietuvoje.

Šioje knygoje sugulę tekstai ir skirti „atgautos laisvės trisdešimtmečiui“. Tai – labai skirtingo užmojo, temų, žanro tekstų rinkinys. Rasite čia ir pokalbių su Algirdu Kaušpėdu, Ignu Staškevičium ar sūnum Vytautu V.Landsbergiu, įvairiomis progomis sakytų kalbų, trumpų vos kelių eilučių minčių blykstelėjimų ar išsamesnių apmąstymų. Rasime čia ištraukų iš interviu ar publikacijų žiniasklaidoje. Temų įvairovė irgi itin plati – V.Landsbergis rašo, žinoma, apie politiką, tačiau ir apie kultūrą, religiją, Europos tapatybę, Holokaustą, skiriama čia vietos ir Rusijai (dar 2009 metais jis rašė apie tai, kad ji gerokai pažengusi atgal į stalinizmą).

Visus šiuos tekstus, mano manymu, labiausiai sieja apmąstymai apie vertybes, krypimą nuo jų kurso ir idealizmą. „Nepamirškit, kad yra vertybių skalė“, – vis pabrėžia V.Landsbergis. Na, o pats jis įvade šiuos savo, kaip pats rašo, „bendro pobūdžio pamąstymus“, apibūdina kaip tekstus apie prasmę, o taip pat apie Žmogų, „keistą reiškinį žaliojoje planetoje“. Matyt, skaitydami šiuos tekstus turėsime sutikti, kad ypatingas, svarbus reiškinys mūsų visuomeniniame gyvenime yra ir pats V.Landsbergis.

 

KAM: Besidomintiems fotografija, norintiems per istoriją pakeliauti nuotraukų pagalba

Šis kūrinys kažkiek siejasi su praėjusiais metais išleista Dan Dones ir Marinos Amaril knyga „Laiko spalvos“. Ten per istorijos puslapius buvo galima pakeliauti tyrinėjant 200 fotografijų, kuriose užfiksuoti svarbūs istoriniai, socialiniai lūžiai, mokslo pasiekimai, garsūs to laikotarpio žmonės, karai, kolonizacija, didžioji depresija. Tiesa, tuomet nuotraukas nuspręsta prikelti naujam gyvenimui suteikiant joms spalvų – jų originalai buvo juodai-balti, o menininkė jas tam leidiniui nuspalvino.

Šios knygos apimtis kiek mažesnė – joje randame 100 nuotraukų, ir autoriai nusprendė palikti originalius variantus. Knyga – ne tik kelionė per žmonijos istoriją, jos pakilimus ir nuopuolius, didingas akimirkas ir tamsiausius epizodus, bet ir žvilgsnis į paties fotomeno istoriją, mat knygos puslapiuose randame ir vienas pirmųjų XIX amžiaus vidurio nuotraukų, ir šių laikų garsius fotografų darbus, tad galime stebėti, kaip keitėsi fotografijos menas.

Be to, knygos autoriai prie nuotraukų jų aprašymuose pateikia informaciją, kuo garsios tos nuotraukos, kuo jos įėjo į istoriją. Knygoje rasite žymių fotografų darbų, ikoninių puikiai atpažįstamų nuotraukų, – kaip rašo patys sudarytojai, „ne viena šių fotografijų tapo vaizdiniu etalonu, kur kas veiksmingesniu už bet kokį kitokio pobūdžio liudijimą“. Yra čia ir paredaguotų, suklastotų, surežisuotų nuotraukų, kurios irgi yra tapę istorijos dalimi – fotografija irgi gali meluoti, ir šiame albume matome, kaip tai buvo bandoma padaryti.

Kalbant apie temas, istorinius įvykius, kurie čia perteikiami nuotraukų pagalba, matome kupiną paradoksų, žiauriais įvykiais ir viltimi pripildytą žmonijos istoriją. Atominės bombos sprogimas Nagasakyje, Srebrenicos žudynės, nacių atėjimas į valdžią, o kartu – skrydis į Marsą, Vudstoko festivalis, drąsios ekspedicijos. Nuotraukos, atspindinčios kolektyvinę istoriją ir vizualinius atskirų žmonių gyvenimų, jų emocijų pasakojimus. Autoriai greta nuotraukų pateikia ir tų įvykių aprašymus, kas užfiksuota tame vaizde, kuo tai svarbu žmonijai, kokius lūžius atspindėjo fotografų darbai.

Kartais istorijai papasakoti nereikia daug žodžių, ją gali perteikti ir meistriškai sustabdyti vaizdai. Tai kuo puikiausiai liudija šis leidinys.

 

KAM: Besidomintiems psichologija, norintiems atrasti daugiau ramybės šiame triukšmo pasaulyje

Amerikiečių neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas šioje knygoje aptaria tai, kas yra mūsų kasdienybės dalis, tačiau apie ką dažnai pernelyg ir net nesusimąstome – vidinį balsą, pokalbius su savimi. Be introspekcijos mes save sunkiai suvoktume, – kaip rašo mokslininkas, užtenka vien jau susimąstyti, kaip mes gyventume be jo, tačiau kartais vidinis traškesys gyvenimus paverčia sunkiai pakeliamais. „Jis kelia grėsmę mūsų laimei, sveikatai bei gebėjimui dirbti, priimti sprendimus ir palaikyti gerus santykius“, – rašo knygos autorius. Neretai naudojamės introspekcija, nes tikimės atrasti vidinį mokytoją, bet iš tiesų randame tik vidinį kritiką. Kartais vidinis balsas padeda priimti svarbius sprendimus, tačiau kartais kalbėdamiesi su savimi gniuždome, trukdome santykiams ir susikaupti.

Šioje knygoje autorius ir nagrinėja, kaip vidinis balsas veikia mūsų fiziologiją, socialinį gyvenimą, karjerą. Kelia klausimus, kodėl vieni susitelkę į savo jausmus jaučiasi geriau, o kiti tik dar labiau sau pakenkia, ar galima kalbėtis su savimi tinkamai ir netinkamai, ar socialiniuose tinkluose girdimi balsai daro įtaką ir mūsų vidiniam balsui?

Beje, pastabos apie socialinius tinklus šioje knygoje yra itin reikšmingos – daugelis iš mūsų ten per dieną praleidžia nemažai laiko, nesusimąstydami, kaip tai veikia mūsų psichologiją, tačiau mokslininkas siūlo atkreipti dėmesį, kaip balsai socialiniuose tinkluose stumia į depresiją, sukelia kitą neigiamą poveikį.

Autoriaus išvada – su savimi kalbėti reikia veiksmingai. Jis, kaip ir priklauso mokslo populiarinimo knygoms, pateikia ir aiškiai suformuluotų metodų, kuriais vadovaujantis žmonės gali išvengti nepaliaujamų negatyvių minčių bei mąstyti aiškiai ir konstruktyviai, pateikia įrankius tam.

Knygoje gausybė pavyzdžių, asmeninių istorijų, iliustruojančių mūsų smegenų veiklą, ir, tiesą sakant, tai kartais net užgožia mokslines žinias. Autoriaus tikslas buvo aiškus – pristatyti savo žinias kuo populiaresniu keliu. Knyga gal ir netaps giliu panirimu į šią sritį, tačiau bent jau pagrindines žinias šioje srityje užčiuopti padės.

 

KAM: Besidomintiems kelionėmis, ekspedicijomis, atradimų istorijomis

Viena garsiausių visų laikų ekspedicijoms, iki tol mažai pažintų žemių tyrinėjimams skirtų knygų. Dažnai cituojama kelionių literatūros klasika, kuri labiausiai turėtų patikti tiems, kurie mėgsta istorijas apie istorinius atradimus, ekstremalias keliones, išgyvenimo patyrimus.

Šioje knygoje – garsaus norvegų keliautojo Roaldo Amundseno prisiminimai iš ekspedicijos, kurioje jie išsirengė pasiekti piečiausią planetos tašką. Tai buvo sudėtinga, pavojinga 1910-1912 metais vykusi kelionė į šalčio, vėjo, sniego ir nežinios kraštą. Autorius aprašo viską su gausybe detalių, skirdamas daug dėmesio pasirengimui (ekspedicijai pavyko pasiekti savo tikslą pirmiausia dėl itin kruopštaus planavimo), kartais šis pasakojimas netgi perauga į monotoniją, tačiau tokia buvo ekspedicijos kasdienybė – nuolatinis geresnio oro laukimas, pasirengimas nakvynei, maisto ruošimas. Tačiau šalia to – sudėtingos situacijos ir pavojai, tiesa, net ir juos aprašydamas autorius retai praranda gerą ūpą ir knygoje nevengia humoro, o šalčio ir sniego karalija pateikiama ir su romantikos doze.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir šunims, labai svarbiems ekspedicijos palydovams, ir kai kurie epizodai gyvūnų mylėtojams turėtų būti itin nejaukūs – ekspedicijos nariai šunis vertino be jokių skrupulų ir atėjus laikui nužudydavo juos. Pavyzdžiui, jau kitas epizodas po istorinio Pietų ašigalio pasiekimo yra apie tai, kaip vienas ekspedicijos narys nužudo savo mylimą šunį („Jis tapo visiškai nenaudingas kinkinyje. Smūgis per galvą, ir Helgė paliko šį pasaulį. „Vienų mirtis – kitų duona“ – šis priežodis puikiai tiko mūsų šunų puotoms“. Kaip matome, ko jau ko, o cinizmo autoriui irgi netrūksta).

Yra pasirodžiusių įvairių šios knygos leidimų – tarp jų ir su ekspertų komentarais, čia mes turime tik pačios ekspedicijos istoriją, skirtą nuotykių ir žvarbių potyrių išsiilgusioms širdims.

 

KAM: Besidomintiems „Netflix“ verslo, darbo kultūros filosofija

„Mūsų organizacijos kultūrą geriausiai apibūdintų žodžiai: dirbame be taisyklių“, – sako vienas kompanijos „Netflix“ įkūrėjų Reedas Hastingsas. Visgi tam tikros taisyklės, principai yra, ir apie tai kalbama šioje knygoje. „Netflix“ neabejotinai galima laikyti vienu iš šių laikų technologinių bendrovių simbolių. Tačiau ši knyga, skirtingai nuo sąraše taip esančio kūrinio apie dar vieną simbolį „Amazon“ – yra ne apie šios bendrovės istoriją (nors iš dalies užgriebiama ir tai), o apie šios bendrovės vidinius principus, darbo kultūrą, darbuotojų motyvaciją ir gana novatoriškus požiūrius.

„Labiau vertinome žmones, o ne procesą, pabrėžėme inovacijų, o ne našumo svarbą ir stengėmės kuo mažiau kontroliuoti“, – apie tai, kokius principus įdiegė savo bendrovėje „Netflix“, pasakoja R.Hastingsas. Atvirumas, kuo mažesnė kontrolė, – vieni iš bendrovės principų, o taip pat ir tokie, kurie daugeliui įmonių atrodytų pavojingi ar sunkiai suvokiami – tarkime, „Netflix“ atsisakė atostogų politikos. R.Hastingsas neslepia, kad iš pradžių baiminosi dėl tokio sprendimo, tačiau vėliau pamatė, kad tokia vidinė politika pasiteisino – žmonės nepiktnaudžiauja imdami atostogas, o tokia praktika juos labiau motyvuoja.

Šios knygos ypatybė – apie „Netflix“ darbo principus pasakoja ne tik vienas iš bendrovės įkūrėjų – kiek tai veiksminga, knygoje taip pat vertina Erin Meyer, vienos didžiausių verslo mokyklų „Insead“ profesorė. R.Hastingsas rašo, kad norėjo, jog jų principus įvertintų organizacijoje nedirbantis žmogus, kuris ne tik pateiktų savo įžvalgas, bet ir pakalbėtų apie tai su įmonės darbuotojais.

Šios įžvalgos, matyt, bus įdomiausios įmonių vadovams, kurie renkasi, kokį organizacijos modelį pasirinkti – griežtesnę kontrolę ar didesnę laisvę ir pačių darbuotojų atsakomybę, ieškantiems, kaip tinkamai išnaudoti įmonės darbuotojų potencialą, kokią bendravimo kultūrą diegti, kaip kompanijai prisitaikyti didelių pokyčių metu (knygoje pateikiami ne tik sėkmės pavyzdžiai, bet nagrinėjamos ir klaidos). Žinoma, ne kiekvienai įmonei ir ne kiekvienam vadovui ši filosofija pasirodys priimtina, tačiau galima panagrinėti, kas suveikė būtent šios sparčiai į viršų šovusios kompanijos atveju.

 

KAM: Besidomintiems roko muzika, su ja susijusiais faktais

Šiame sąraše jau knyga, skirta Bobui Dylanui, o šis kūrinys taip pat pradedamas skyreliu, irgi skirtu šiam atlikėjui, papildant jo biografinę knygą faktais apie muzikinę karjerą. Iš karto galiu pasakyti, kas ši knyga tikrai nėra – tai nėra įtraukiantis, įvairiais kampais besivystantis pasakojimas apie roko muzikos raidą ir didžiausią įtaką tam dariusius atlikėjus. Nėra ji ir leidinys, skirtas giliai į muzikos žinias panirusiems melomanams.

Tai yra stalo knyga, kurioje roko muzikos tėkmę bandoma atspindėti esminiais faktais, infografikais, statistikomis ir datomis. Knygoje minimi atlikėjai ar žanrai apibūdinami glaustai, tik tiek, kiek to reikia bendram kontekstui suprasti, skaitytojo žvilgsnį nurkeipiant į tokius faktus kaip kad – kiek albumų yra pardavusi grupė, kada išleistas garsiausias diskas, kiek apdovanojimų gavo ar kiek mažiau žinomus faktus – tarkime, kiek kartų grupė „Oasis“ gyvai atliko dainą „Cigarettes and Alcohol“. Grafikuose vaizduojama, kaip vienas žanras peraugo į kitą, kaip jie susiję. Ir, kaip ir priklauso stalo knygai, ji gausiai iliustruota, vizualiai patraukliai sudėliota.

Žinoma, užkietėję melomanai čia kažin ar ras daug netikėtų faktų, o ir pats bendras vaizdas yra pateikiamas labai iš toli (visam alternatyviajam rokui ir indie rokui atspindėti skirtos tik penkios grupės: „The Cure“, „Depeche Mode“, „Radiohead“, „Nirvana“, „Pearl Jam“), kai kurios naujos kryptys ir srovės net neminimos. Tačiau visi suprantame, kad didelių giluminių pretenzijų čia ir nebūta, kaip ir nebūna daugelio stalo knygų atveju, tad tai – tiesiog knyga, skirta permest akimis gurkšnojant kavą, užmetant akį į grafikus, skaičius ir kitą vizualinį roko muzikos istorijos sudėliojimą.

KAM: Norintiems išsamių, turiningų pokalbių, skirtingų žvilgsnių į pasaulį

Trečioji knyga Igno Staškevičiaus pokalbių serijoje su įdomiomis asmenybėmis – prieš tai jau galėjome skaityti „Gyvenimą jų žodžiais“ ir „Pasaulis jų akimis“. „Kalbindamas šias ypatingas asmenybes, ne tik naujai patyriau žmogišką bendrystę, išgirdau stulbinančių pasakojimų, bet ir pasisėmiau įkvėpimo, kuriuo panorau pasidalinti“, – knygos įžangoje rašo I.Staškevičius. Šioje knygoje – pokalbiai su dešimt vyrų ir dešimt moterų, kurių interesų, profesijų, gyvenimiškųjų patirčių spektras itin platus – nuo kultūros, mokslo sričių atstovų iki sekso terapeutės ar menininko, kuris knygoje pristatomas kaip „psichonautas“. Šarūnas Bartas, Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Ganelinas, Vykintas Vaitkevičius, Giedrius Tomas Buračas, Rūta Vanagaitė, tokios tarptautinės žvaigždės kaip Marina Abramovič arba pokalbis su tuo, kurio jau nebeturime – Aurelijum Katkevičium.

Jei reikėtų apibūdinti šiuos pokalbius keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai yra kelionės po idėjų pasaulį. O jos nuveda į pačius įvairiausius mūsų pažinimo, sąmonės ir pasąmonės užkaborius, istorinių perspektyvų atvėrimus ar ateities vizijas. Pokalbiai apie dirbtinį intelektą, tiltai, tiesiami į protėvių laikus, ir apmąstymai apie muzikos prigimtį. Viešųjų ryšių užkulisiai ir nusikėlimai į dienas, kai filmus Lietuvoje stebėdavome salytėse su VHS grotuvais. Filosofija, dvasinės paieškos ir kasdienybės fragmentai. Netikėti žiūrėjimo kampai – vienas įdomiausių pokalbių šioje knygoje bent jau man buvo su vizualiųjų menų kūrėju Mindaugu Daugėla, kuris pasakoja apie savo priklausomybę nuo opijaus, psichodelikų poveikį ir realybės ribas.

Tai neskubrūs pokalbiai, kuriuose temos gali vinguriuoti dažnai nenuspėjamomis kryptimis, svarbu įsiklausyti, pagauti kontekstus, bandyti užčiuopti kito žmogaus filosofinį gyvenimo pagrindą ir priartėti prie esmės, kiek tai pokalbiuose įmanoma. Greičio epochoje tokie stabtelėjimai ilgesniems atsivėrimams yra labai pravartūs, leidžiantys ne tik plėsti horizontus, bet ir susimąstyti apie tai, kaip pasaulį matai pats ir kaip tą suvokimą papildo kiti žmonės ir jų mintys.

KAM: Norintiems diskusijų apie laisvės sampratą, tai, kaip istoriniai pasakojimai, patirtys atsispindi šių laikų gyvenime

„Kalbėdami apie laisvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) galėtume kelti klausimą, ar tikrai moderni tautinė Lietuva yra išsaugojusi jungtį su senąja Lietuva“, – pirmajame šios knygos tekste „Apie laisvę senojoje Lietuvoje“ rašo kultūros istorikas Darius Kuolys.

Šioje akademinių tekstų, eseistikos rinktinėje D.Kuolys, tyrinėdamas praeitį, kalba apie šiuos laikus, bando aiškintis, kaip senieji, istoriniai pasakojimai kuria šių laikų visuomenę, kaip vyksta dialogas su buvusiomis epochomis, kokios senosios Respublikos idėjos persikėlė į šiuos laikus (ir ar išties jos persikėlė?). „Jau XVI amžiaus pradžioje Vilniaus tekstai nuosekliai išreiškia didikų atstovaujamos laisvos politinės tautos sampratą, nuosekliai brandintą lietuvių politiniuose ir teisiniuose ginčuose, kovose dėl valstybės suverenumo per visą XV šimtmetį“, – viename iš esė, tyrinėdamas mūsų valstybingumo šaknis, rašo istorikas. Jis daro išvadą, kad ir tautinio atgimimo, Sąjūdžio laikais lietuvių elgesys, tapęs kovos už laisvę simboliu, gali būti susijęs su tradicine laisvės samprata, perimta iš senosios Lietuvos.

Šioje knygoje jis kalba apie tai, koks laisvės suvokimas yra ir šių dienų visuomenėje, kalba apie politinę asmens laisvę, būtiną laisvų piliečių sąjungai, tai, kokias taisykles kuriame šiais laikais, apie lietuvių santykius su kitomis tautomis ir kokių pamokų išmokome, kokias klaidas darėme, ko yra mokoma šių dienų mokyklose, kokia intelektualų atsakomybė ir ar esame pajėgūs išsaugoti Lietuvą kaip savarankišką istorijos subjektą.

„D.Kuolio knyga atveria jungtis tarp senosios Kunigaikštystės ir šiuolaikinės Lietuvos, aktualizuoja praeities patirtis, skatina akademines diskusijas apie nūdienę Lietuvos tikrovę ir lietuvių politėjos ateities kelius“, – šios knygos pabaigos žodyje rašo Gediminas Mikelaitis. Reikia tikėtis, kad knyga tas diskusijas apie tai, kas yra išties laisva valstybė ir kas yra laisvas žmogus joje, išties paskatins.

KAM: Besidomintiems sveikata, norintiems paprastai išdėstytų žinių apie tai, kas yra imunitetas

Turbūt nebuvo tokio laiko, kai žmonės tiek domėtųsi sveikata, įvairiausiomis su ja susijusiomis teorijomis, kaip kad pastarieji keli metai. Koronaviruso pandemijos metu žodis „imunitetas“ linksniuotas itin dažnai, netrūkstant svarstymų, kaip jis geriausiai formuojasi, apsaugo mus. Ši knyga – pasakojimas apie imuninę sistemą, mūsų kūno supergalias, gynybines sistemas. Ir tai pasakojimas, prieinamas plačiajai auditorijai – autorius stengiasi perteikti žmogaus organizme vykstančius procesus kuo paprasčiau, vengdamas sudėtingų aprašymų, specifinių tik šios srities mokslininkams žinomų terminų.

„Neįsivaizduoju kitos srities, kuriai būtų taip naudinga išsikuopti savo kalbą ir pasistengti tapti suprantamesnei plačiajai visuomenei. Juk galiausiai imunologija iš tiesų yra viena iš pačių šauniausių sričių“, – rašo knygos autorius, mokslo populiarintojas ir knygoje stengiasi paaiškinti, kaip veikia tas, jo žodžiais tariant, „neaiškus, į debesį panašus darinys“.

Autorius knygoje aprašo šio „nuostabaus gamtos stebuklo“ pagrindus, paliesdamas įvairius su juo susijusius aspektus – kaip imuninę sistemą veikia stresas ar rūkymas, kaip veikia vakcinos, gynyba nuo tų „milijonų įsibrovėlių“, kaip į organizmus braunasi virusai, žinoma, paliečia ir COVID-19 aktualijas.

Pats autorius pripažįsta, kad rašyti apie imuninę sistemą yra sudėtinga, nes kyla ir pagunda viską pernelyg supaprastinti, ir panirti į pernelyg detalius šių sudėtingų procesų tyrinėjimus. Visgi, manau, kad autorius išlaiko balansą – bent jau žvelgiant tokių nedaug žinių šioje srityje turinčių žmonių akimis kaip mano: jis įterpia ir humoro, ir bando aiškinti tai, kas vyksta organizme, pasitelkdamas iliustratyvius pavyzdžius, knygoje yra ir paaiškinančių iliustracijų – tikiu, kad mokslininkams knyga gali pasirodyti pernelyg supaprastintai parašyta, tačiau norintiems įžangos, pradmenų apie imunitetą, ji gali tapti puikiu startiniu tašku.

KAM: Besidomintiems naujais karo metodais

„Karai be mūšių, nekariniai konfliktai, kovojami visomis kitomis priemonėmis: nuo diversijų iki sankcijų, memų ar žmogžudysčių, gali tapti nauja norma“, – šios knygos įžangoje rašo Markas Galeotti, tarptautinių santykių ekspertas, puikiai pažįstamas ir šia tema besidomintiems lietuvių skaitytojams. Nors dar visai neseniai buvo teigiančiųjų, kad didelio masto kariniai konfliktai ilgainiui gali tapti praeitimi, o vis dažniau kalbėsime būtent apie hibridinį karą, Rusijos prieš Ukrainą pradėtas karas liudija, kad senieji kruvinieji karai, deja, niekur nedingsta. Tačiau hibridinės priemonės šiuose karuose irgi naudojamos – dezinformacija, programišių atakos ir kitos priemonės kare veikia greta su senaisiais metodais.

Mišrūs kariavimo būdai, kuomet viskas gali būti kaip potencialus ginklas, kuomet galima kariauti ir be tiesioginės kovos, tampa nauja realybe – konfliktai išplečiami į naujas sritis, jie neretai būna slapti, nepripažįstami ar net neatpažįstami. Būtent jų atpažinimui ir įvairovės atskleidimui ir skirtas šis kūrinys, kuris galėtų būti laikomas įvadu į hibridinio karo studijas.

Tyrinėdamas istorines perspektyvas, konkrečius pavyzdžius, autorius nagrinėja įvairius hibridinio karo būdus: ekonominį karą, sankcijas (beje, M.Galeotti rašo, kad jos gali pakenkti šaliai, bet retai kada ją parklupdo), kriminalinio pasaulio atstovų įtraukimą, kryptingą dezinformacijos sklaidą, kultūrinius ginklus ar sukeliamas humanitarines krizes (visi pamename Baltarusijos prieš Lietuvą naudotą migrantų krizę), autorius taip pat pateikia ir praktinius patarimus, kaip apsisaugoti nuo tokių netradicinėmis dar visai neseniai atrodžiusių atakų, bando nuspėti modelį, kaip tai vystysis ateityje, kokiame pasaulyje gyvensime.

Tai nedidelės apimties knyga, ir pats autorius pripažįsta, kad joje aprėpia tik pagrindinius hibridinio karo kontūrus, tačiau norint žvilgterėti į labiausiai paplitusius šio neretai net neatpažįstamo karo būdus, kūrinys bus pravartus. Juo labiau, kad autorius knygoje atveria ir platesnius vartus – kiekvieno skyriaus pabaigoje yra pateikiami papildomos literatūros sąrašai.

KAM: Norintiems sukrečiančio liudijimo apie išgyvenimą po lėktuvo katastrofos

Sukrečianti istorija, kuri tiesiog turėjo virsti knyga. Ir tapo – apie šį įvykį parašytas ne vienas kūrinys, ir Eduardo Straucho atsiminimai apie lėktuvo katastrofą – vienas jų. Knygoje pasakojama apie tragišką įvykį – 1972 metais Anduose nukrito Urugvajaus regbio rinktinės lėktuvas, dalis skridusiųjų žuvo iškart, iš viso iš kalnų namo nebegrįžo 29 žmonės. Tačiau 16 žmonių visgi pavyko išgyventi – 72 dienas jie praleido lediniame šaltyje, jau beveik praradę viltį ir nebeturėdami maisto.

Eduardo Strauchas pasakoja, kaip praėjus pirminiam šokui, kuomet visi galvojo, kad mirtiname šaltyje tereikės praleisti kelias dienas, kol atvyks pagalba, atėjo suvokimas, kad išgelbėjimo jie galbūt ir nesulauks. Pripranti prie aplinkos sąlygų, kad ir kokios žiaurios jos būtų, – rašo savo liudijime jis, ryžęsis papasakoti savo istoriją nuo įvykio praėjus daugybei metų. Ir, žinoma, daugelį labiausiai šokiruos epizodai, kuriuose aprašomas kanibalizmas – baigiantis maistui, visgi buvo apsispręsta, kad jie valgys žuvusiųjų kūnus. Jis aprašo diskusijas, dilemas, priimant šį sprendimą, o kartu ir pirmuosius potyrius, ką reiškia valgyti savo buvusių bičiulių kūnus: „Tvirtai pasiryžau ir šlykštėdamasis nurijau gabaliuką. Kai kurie kiti, bandydami nuryti mėsą, aplipdė sauja sniego“. Dešimtą dieną žuvusiųjų kūnus jau valgė visi, net ir tie, kuriems sunkiausiai sekėsi apsispręsti. Kalnuose jiems tekdavo apsispręsti dėl labai reikšmingų dalykų, ir autorius aprašo, kaip tokiomis išgyvenimo sąlygomis nutvieksdavo aiškumas, kaip emocijos keitėsi nuo nevilties iki atgimimo – ir galiausiai iki stebuklingo išsigelbėjimo.

Tai ne tik kraują stingdanti istorija apie tai, kokius išbandymus patyrė šie vyrai Anduose, bet kartu ir pasakojimas apie tikėjimą, draugystę, šeimos reikšmę, meilę, ištvermę ir stiprybę. Eduardo Strauchas aprašo, kaip tikėjimas, matant mirštančius draugus, susilpnėjo, o vėliau visgi atėjo praskaidrėjimas. Tiesą sakant, bent jau man knygoje tų svarstymų apie gebėjimų išplėtimą, dvasinį augimą, kalno reikšmę išgyvenusiems ir kodėl jie ten sugrįžta dabar reguliariai, buvo kiek per daug, lygiai kaip kiek blaškė ir nuolatiniai šuoliavimai laiku. Ir taip nedidelės apimties knygoje išgyvenimo Anduose istorija galėjo būti ir išsamesnė, tačiau autorius nusprendė parašyti knygą ne tik apie tai, ką ten patyrė, bet ir kaip tai keičia visą likusį gyvenimą ir kokius vidinius atradimus ten pavyko padaryti.

KAM: Besidomintiems garsių menininkų portretais, tiems, kas žavisi M.Rubeckytės kūryba

Ši knyga – tiek vartai į Mūzos Rubackytės gyvenimo istoriją, tiek būdas priartėti prie supratimo apie jos kūrybinius principus, menininkės pašaukimą. Iš gausybės trumpų skyrių, persipinančių istorijų sudėliotoje prisiminimų knygoje (kurią pati autorė sako parašiusi paskatinta artimųjų, kurie jau seniai ragino gyvenimo istoriją surašyti knygoje) sekame M.Rubackytės keliu nuo vaikystės, mokslų Maskvoje, išvykimo gyventi į užsienį ir jau pasaulinio pripažinimo, gastrolių. Pirmiausia ši knyga buvo išleista 2020 metais Prancūzijoje, ir skaitant pirmąją knygos pusę tai labai aiškiai jaučiama – rašydama apie sovietinių laikų Lietuvą ji pasakoja, ką reiškė tuo metu gyventi toje santvarkoje, Lietuvos istorijos faktus. Autorė pratarmėje sako, kad knygos lietuvišką leidimą stengėsi suaktualinti mūsų skaitytojams, bet paliko ir dalį medžiagos, kuri buvo skirta užsienio skaitytojams.

Knygos pavadinimas taikliai apibūdina M.Rubackytės kelią į muziką – ne tik todėl, kad jos mama lopšį statydavo po fortepijonu, bet ir todėl, kad jau nuo pat vaikystės mama ruošė dukterį būsimajai muzikės karjerai. „Pagrindinė mamos misija buvo daryti viską, kad būčiau laiminga ir tapčiau didžia pianiste“, – rašo M.Rubackytė apie tai, kad kai tik įstengė sėdėti ant kėdės, mama ir teta, tapusios jos mokytojomis, ėmė kasdien mokyti skambinti fortepijonu. Ji prisipažįsta, kad vaikystės tikrąja to žodžio prasme neturėjo, viskas buvo pašvęsta muzikai, – ir vėliau ji neturėjo laisvalaikio, disciplinuotai atsidėjusi tobulinimuisi. Menininkės pašaukimas, pasiaukojimas – viena pagrindinių šios knygos temų. Pasakodama apie savo gyvenimą ji aprašo ir tai, su kokiais absurdais tekdavo susidurti muzikams sovietinėje sistemoje, pirmąsias gastroles Lotynų Amerikoje, sekant KGB, ir galiausiai išvykimą už geležinės uždangos. M.Rubackytės gyvenimas buvo intensyvus ir margas, tad ji pasakoja trumpais grybštelėjimais, ir turbūt tai vienas tų atvejų, kai pasakojama istorija svarbesnė nei literatūrinis stilius.

Bent jau man įdomiausios buvo paskutiniosios knygos dalys – apie jos gastroles po visą pasaulį, nuo Lotynų Amerikos iki Afrikos ar Japonijos, apmąstymai apie koncertų užkulisius, tai, kas nematoma žiūrovams – kaip ji ruošiasi pasirodymams, kas ją blaško, aprašo kurioziškus nutikimus, bei paskutinioji dalis, skirta jos supratimui apie meną, tai, kaip ji įsisavina, medituoja kūrinius, kaip niekad nesutiko groti kūrinio, kuris jos neuždega.

„Muzikos kelias išmoko disciplinos, kantrybės ir nuolankumo. Ir atveria mums duris į tikrąjį grožį“, – ką reiškia būti menininke, keliais taikliais sakiniais apibendrina M.Rubackytė.

 

KAM: Besidomintiems indėnų genčių, kolonializmo istorija

Turbūt nėra kitos knygos šiame sąraše, dėl kurios nuomonės taip smarkiai išsiskirtų, kuri būtų vienų vertinama kaip puikus istorinio laikotarpio atskleidimas (ji netgi buvo nominuota Pulitzerio premijai), kitų – kaltinama stereotipų skleidimu, tik vienos istorijos pusės pateikimu ir net manipuliavimu faktais. Rasizmas ir kolonializmas – tokie kaltinimai dažnai beriami šiam autoriui. Jis kaltinamas ir tuo, kad trūksta objektyvumo, kad remiasi tik tam tikrais šaltiniais, neatspindėdamas būtent komančių pusės, nors visgi tų šaltinių įmanoma rasti. Žinoma, aprašomasis laikotarpis sudėtingas, ir pačių istorikų nuomonės dėl jo neretai smarkiai susikerta. Todėl skaitant šią knygą reikėtų ją vertinti turint visa tai galvoje.

Knygos centre – komančių indėnų ir atvykėlių kova dėl teritorijų Amerikos Vakaruose. Knyga tematiškai galėtų būti skeliama į dvi dalis. Pirmojoje pasakojama apie nuožmias komančių ir baltųjų atvykėlių kovas, kitoje koncentruojamasi ties ryškia asmenybe – Cynthia Anna Parker, kuri buvo pagrobta komančių ir taip pritapo prie jų, kad galiausiai atsisakė grįžti pas savuosius, – kaip ir jos sūnus Quanahas, tapęs galingu komančių vadu.

Komančiai knygoje apibūdinami kaip karinga gentis, lenkusi visas savo nuožmumu, koviniu pasirengimu, medžioklės, jodinėjimo įgūdžiais. Jie buvo tokie galingi, kad sugebėdavo kautis su kur kas gausesnėmis kariuomenėmis. Autorius daug vietos skiria mūšiams, o aprašymai labiau primena romaną nei dokumentinę knygą. Išties, ko šioje knygoje netrūksta, tai spalvingų personažų, įtampos, kovos dėl valdžios, buities ir papročių aprašymų, prieš mūsų akis skleidžiasi komančių pakilimas ir nuosmukis, liūdesys, brutalumas.

Knyga turėtų sudominti tuos, kas vis dar jaučia nostalgiją kadaise skaitytoms knygoms apie Vinetu ar kultinei Liselotte Welskopf-Henrich serijai, kam įdomus šis istorinis laikotarpis, kuris lietuvių kalba beveik niekaip neatspindimas.

 

KAM: Besidomintiems Rusijos istorija, analizėmis, kaip šios šalies istorijoje įaugusi agresija

Knygų apie kruvinąją Rusijos istoriją Lietuvoje yra išleista nemažai (ieškantiems kūrinio, kuriame būtų atspindėtas Vladimiro Putino atėjimas į valdžią ir jo režimo formavimasis, labai rekomenduoju Catherine Belton knygą „Putino žmonės“), turime jau ir ne vieną Jurijaus Felštinskio bei Vladimiro Popovo knygą lietuvių kalba.

„Šioje knygoje pasistengsime papasakoti, kaip būtent iš pradžių sovietinės, o vėliau Rusijos spacialiosios tarnybos ėjo į valdžią, aprašyti jų kovą dėl valdžios iki pat 1991-ųjų. Ir paaiškinti, kodėl 2000-aisiais naują unikalią valstybę, sukurtą vietoje buvusios Rusijos Federacijos, ėmė valdyti chunta – mafijos galva, išrinkta pagal absoliučios asmeninės ištikimybės savo vadovui-prezidentui, besiremiančiam čekistų struktūromis, principą“, – knygos įžangoje rašo autoriai. Ir pabrėžia, kad tik išnagrinėjus šią čekistinės-mafijinės valstybės gimimo ir vystymosi istoriją galima suprasti ir šiuo metu Rusijoje vykstančius procesus.

Tiesa, knyga parašyta dar iki šiais metais pradėto puolimo prieš Ukrainą, tad šie įvykiai kūrinyje neatsispindi, visgi knygoje pateikiamos įžvalgos padeda analizuoti ir tai, kas vyksta dabar, prognozuoti ateitį. V.Putinas branduoliniu ginklu grasina jau ne vienerius metus, skelbia Vakarams ultimatumus, o apie tai, ko galima tikėtis iš šios agresorės, autoriai rašė dar prieš karą: „Ji žada žmonijai karą ir su karu susijusią griūtį, skurdą ir mirtį“, tačiau kartu pabrėžia, kad ideologija, grįsta neapykanta ir vienos tautos dominavimu kitų atžvilgiu, pasmerkta pralaimėti, o Rusijos žmonės anksčiau ar vėliau turės suprasti, kad jų valstybė visai nėra didi, kaip ją bando pateikti šalį į karus ir naikinimą vedantis V.Putinas.

Knygoje aprėpiamas laikotarpis nuo 1917-ųjų, analizuojant saugumo struktūrų įsigalėjimą Rusijoje, jų kovas dėl valdžios, iki XXI amžiaus, nagrinėjami jos veiklos metodai, didžiausią įtaką dariusios asmenybės, finansinės operacijos, veikla užsienyje (rašoma knygoje ir apie ryšius su Donaldu Trumpu), tai, kaip valdžia buvo užgrobiama veikiant šešėliuose ir akivaizdžiais būdais. Galiausiai, V.Putino atėjimas į valdžią, jo „didžiosios Rusijos“ projektas ir karas prieš visą žmoniją. Prieš mūsų akis skleidžiasi šios monstriškos imperijos gimimas ir dar vienas įrodymas, kad tyrinėjant istoriją apie dabartį galima pasakyti labai daug – Rusija tokia, kokia yra dabar, tapo ne staiga, tai galima buvo nesunkiai prognozuoti, tik daug kas buvo linkę užmerkti akis.

KAM: Norintiems žinių apie tai, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį vertinant informaciją

2020 metų pavasarį susidūrėme su situacija, kuomet aiškiai pamatėme, kiek daug gali priklausyti nuo žiaurios, laiku pateiktos ir sąžiningos statistikos – šios knygos įžangoje rašo britų ekonomistas, žurnalistas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Timas Harfordas, kalbėdamas apie koronaviruso pandemiją ir tai, kaip mūsų emocijos, išankstinės nuostatos ir politinės pažiūros gali pradėti trukdyti teisingai suprasti akivaizdžius įrodymus. Žinoma, tai nėra naujas fenomenas, ir šioje knygoje autorius aprašo, kaip apgaulės, klaidingos žinios sklido nuo seniausių laikų, tačiau dabar, socialinių laikų epochoje, kuomet nemažai kas „Facebook“ laiko pagrindiniu žinių šaltiniu, remiasi asmeninėmis simpatijomis, o ne statistine informacija, abejoja net akivaizdžiais faktais, kai melagienų platinimu užsiima net ir aukščiausio rango politikai, kai kalbame apie didžiulį „fake news“ paplitimą, kalbėti apie statistiką, jos reikšmę, tai, kaip ji sudaroma ir kodėl kartais mums sunku su tuo susitaikyti, yra svarbu.

Būtent tai ir nagrinėja šioje knygoje Timas Harfordas, pateikdamas pavyzdžius, kaip jausmai gali užtemdyti mūsų žinias, kaip svarbu suvokti, ką kokie duomenys reiškia, pažvelgti giliau į kontekstą ir perspektyvą, aiškintis detales, skvarbiu žvilgsniu vertinti tai, kokia informacija yra mums pateikiama – kaip teisingai rašo autorius, „klaidinanti informacija taip pat gali atrodyti gražiai“. Lygiai taip pat sunku mums pripažinti klydus ir pakeisti savo požiūrį – tokį nelankstumą irgi akivaizdžiai pastebime pastaraisiais metais. Autorius pataria – svarbu naujienas skaityti giliau, analizuojant jas, o ne priimti viską kuo greičiau – kas šiais laikais, žinoma, nemažai kam yra tapę iššūkiu.

Autorius rašo gyvai, patrauklia forma (o ir pats šioje knygoje primena mokslininkams, tyrėjams, kad reikia neužmiršti humoro, kad būtina įžiebti smalsumo kibirkštį – ir pripažįsta, kad mokslininkai irgi patys kalti dėl dezinformacijos plitimo, nes ne visuomet stengiasi perduoti detalią informaciją, nemano, kad jos visuomenei reikia), pateikdamas daugybę pavyzdžių, paradoksų, nuorodų į aktualijas ir tai, kaip buvo bandoma manipuliuoti statistika. Kai kurie iš šių pavyzdžių išties stulbina. Žinoma, daug kas gali atrodyti savaime suprantama ir jau puikiai žinomų dalykų pakartojimas, tačiau šiais netikrų naujienų laikais ima atrodyti, kad tas faktų ir statistikos tikrinimas senokai užleido vietą emocijoms. Priminimui, kas iš tiesų yra statistika, ir yra skirta ši knyga.