Aš labai laukiau šios knygos. Labai labai. Prieš kelis metus skaityta pirmoji Donato knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ paliko didžiulį įspūdį. Man patinka, kai knygos tave pagauna, o ši pagavo. Galvojau, kad apie dalykus žinau pakankamai, o nežinojau nė velnio. Minėtosios knygos dėka ir akiratį praplėčiau, ir sužinojau daug naujo, ir susipažinau su taip gerai ir taip reikalingai rašančiu autoriumi. Šią knygą paminėjau kaip vieną geriausiai su feminizmu supažindinusių knygų savo kitoje apžvalgoje apie kitą knygą, kuri feminizmą šiek tiek pritempinėjo, naudodamasi tuo, jog dabar tema yra žiauriai „užhypinta“ (kaip buvo nutikę ir su vegetarizmu, veganizmu ir t.t) ir ne visada viešojoje erdvėje savo vaidmenį suvaidina tinkamai. Ir vienas žmogelis, „didysis feministas“, nė velnio nesupratęs, ką norėjau pasakyti, piktinosi mano žodžiais, teigė, kad nesuvokiu moterų kovos svarbos ir dar mada išvadinu. Ir dar, kad O DIEVAI, remiuosi VYRO parašyta knyga (apžvalgoje Donato knygą įvardijau kaip stiprią šia tema). Taip, vyro. Kuris daug geriau ir sveikiau supranta šimtus dalykų, apie kuriuos didžioji dalis „kovotojų už pasaulio taiką“ tik garsiai rėkt ir sugeba. Bet ką. O ar feminizmas nėra apie lygybę? Ne apie kurios nors lyties išaukštinimą? Donatas rašo apie provokuojančius dalykus, apie tai, apie ką kalbėti baugu, apie tai, ką dažnas gal ir nori pasakyti, bet neranda žodžių. Jis rašo apie šiandien ir tai daro labai gerai.
Kam reikalingi verkiantys vyrai? Man. Tikrai tikrai. Kai susipažinau su savo vyru, jis tuomet buvo futbolininkas. Prieš pirmą susitikimą mano galvoje ūžė krūva stereotipų: bus negalvotas, tik sportu, sveika mityba ir savim domėsis, knygų neskaito, mergišius ir t.t. Tačiau susipažinus visi iki vieno stereotipo griuvo ir likau nustebinta. LABAI nustebinta. Knygas jis skaito, apie save visai nešneka, apie sportą visai nekalbėjo ir maloniai palaikė tikrai smagų ir įvairialypį pokalbį. Antrą kartą mano vyras mane „pagavo“ stereotipiškai galvojant, kai į pasimatymą atvažiavo apsirengęs rožiniu megztuku. „Taigi čia ne vyriška…“ – galvojau. O po valandos jau galvojau kitaip. Kaip jam ši spalva tiko ir kaip jis į nieką nekreipė dėmesio, nes jam gražu ir jis gerai atrodo! Tai tik keli dalykai, dėl ko pamilau Marių, bet nuo pat pirmos dienos jis vieną po kito griovė kvailiausius stereotipus. Neseniai sužinojau, kad laukiuosi. Mariaus reakciją sužinant apie laimę nufilmavau. Su jo leidimu pasidalinau įrašu Instagram platformoje. Kai pasakiau naujieną, Marius verkė. Labai verkė ir džiaugėsi. Mums sunkiai pavyko pastoti ir ta reakcija man buvo absoliučiai normali. Tačiau atsirado rašančių, kad O DIEVE, kam čia dėt, kam čia kelt, kam čia rodyt, kažkas pasijautė kaip ne į savo reikalus įlindęs. Ką aš jiems galiu pasakyt – nelįsk, nežiūrėk, eik iš čia. Aš dievinu tikras emocijas, pati tokias reakcijas žiūriu, graudinuosi ir sugebu jausti laimę už kitus. Manęs netrikdo mano vyro ašaros. Manęs netrikdo vyro ašaros. Kaip manot, jei tokiam ar panašiam filmuke verkusi būčiau aš? Ar nors vienas straipsnis ar komentaras būtų išlindęs? Tikrai ne. Nes moterys verkia dažniau (?), o gal viešiau? To neslepia ir tai priimtina visuomenei. Bet verkiantis vyras? Kam čia kelt, kam čia dėt, pasijaučiau nejaukiai. Ir, žinokit, mano vyras niekad nesigėdija ašarų. Ir už tai aš jį myliu.
Donato knyga kalba apie visas šitas primestas vyriškumo normas. Pradedant apie herojus, kuriuos idealizuojame vaikystėje, iki prastų tėvų pavyzdžių. Rašytojas iš nieko nesišaipydamas ir bloguoju neminėdamas, pasitelkdamas itin šmaikštų humoro jausmą pasakoja apie stereotipus ir jų įtaką, daromą net vaikystėje. Labai įstrigo momentas, kuomet rašytojas pasakoja apie vaikystėje vartytus nuotraukų albumus. Tose nuotraukose visi draugai berniukai apsikabinę laimingi pozuoja fotoaparatui. Ar suaugę vyrai pozuoja apsikabinę? Ar jie išvis beapsikabina? Ar bijo, kad kas kreivai pažiūrės ir sušuks kokį įžeidimą? Dar vienas susimąstyti privertęs knygos momentas – kada vyrų ašaros yra normalu? Sakysit, mūsų visuomenėje niekada? Ogi visi myli verkiančius vyrus, kuomet jie verkia iš sportinės laimės. Po krepšinio ar futbolo varžybų, laimingi ir ašaromis apsipylę vyrai yra visiškai normalus ir net aukštinamas dalykas. O štai vyras, verkiantis, nes jam skauda širdį – išvis ne vyras.
Knygoje Donatas labai drąsus ir atviras. Kalba ir apie savo patirtis, praeitį ir net dabartį, kuomet jam tenka susidurti su „vyriškumo standartu“. Daktaro kreivai nužiūrėtą liekną kūną, negebėjimą sutaisyti namų apyvokos bėdų, vaikystėje patirtą smurtą. Iš knygos tikėjausi daug, o gavau dar daugiau. Ji manyje išprovokavo puokštę emocijų: nuo pykčio dėl neteisybės, akių vartymo dėl visuomenės ribotumo iki liūdesio ir minčių srauto (patys matot, kokia asmeniška ši apžvalga). Nors knyga plona, peno apmąstymams suteikia daugiau nei kilogramus sveriantys leidiniai. Aš vis neatsižaviu Donato talentu rašyti taip paprastai, bet taip nepamirštamai. Čiupti už ragų tokias kontraversiškas ir sudėtingas temas ir pristatyti jas liaudžiai kaip skaniausius saldainius (o tai ne-į-ma-no-ma juk!). Rašydama vis tryniau, taisiau, mat pagaudavau save nurašinėjant knygos tekstą – ten tiek gerų minčių, tiek sakinių, įtikinančių, kad skaityti ją reikia, verta, o gal net privalu. Kad privalu, pagalvojau prieš mėnesį stovėdama „Lidl“ ir klausydama, kaip mama neleidžia sūnui imti rožinės spurgos, nes „ji mergaitėms“. Aš irgi laukiuosi sūnaus. Ir taip džiaugiuosi, kad jis turės verkti nebijantį tėtį ir mamą, skaičiusią Donato Paulausko knygas.
Palikite komentarą