Mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė ėmėsi iššūkio – parašė knygą „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“. Autorė dalijasi mamystės ir pedagoninio darbo patirtimi, knygoje – arti šimto patarimų ir žaismingų istorijų iš Austėjos gyvenimo.
Naujoji tavo knyga įspūdinga – beveik penki šimtai puslapių patarimų pradinukų tėvams ir mokytojams. Papasakok, kas tave paskatino imtis šio projekto, kaip vyko rašymo procesas?
Aš jos negalėjau neparašyti!
Kažkada dar paauglystė skaičiau knygą apie tai, kad Mikelandželas matydavo ne marmuro gabalą, o skulptūrą, įkalintą marmure, ir ji rėkdavo, kad būtų išlaisvinta tol, kol Mikelandželas tą padarydavo.
Man taip buvo su šia knyga – ji tiesiog buvo mano galvoje ir turėjo būti parašyta.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad gyvenimas suvedė su Drasida ir leidykla Dvi Tylos – būtent Drasida labiausiai ir prisidėjo prie to paskatinimo, sakė, sudarysim visas sąlygas, tu tik rašyk.
Apie patį procesą, deja, negaliu papasakoti apie jokias mūzas ir įkvėpimus: turėjau susiplanuoti kiekvieną minutę. Dariau tai savaitgaliais, vakarais, per atostogas ir labai aiškiai susiplanavusi rytus. Dariau tai netradiciškai – pasakojau kaip istoriją į diktofoną. Dėl to, manau, tekstas yra itin „gyvas“, o ne statiškas.
Apie ugdymą esi rašiusi daug. Kuo ši knyga nustebins skaitytojus?
Kadangi apklausiau labai daug tėvų, ši knyga yra ne apie tai, kas man svarbu, ką aš norėjau ar norėčiau papasakoti, o apie tai, kas rūpi tėvams, ko klausia jie, kas jiems skauda. Nepaprastai tuo džiaugiuosi, nes į knygą didele dalimi žiūriu kaip į duoklę Lietuvai: Lietuva yra mano namai, mano Tėvynė, čia aš žengiau pirmuosius žingsnius kaip mokytoja, čia aš sutikau Mokytojus, kurie įkvėpė mane pasirinkti šį kelią. Tad norėjosi, kad knyga lengvintų tėvų ir mokytojų gyvenimą, padėtų jiems susikalbėti, priartintų vienus prie kitų ir – svarbiausia – pasakytų, kad nėra tokio dalyko kaip „mes“ ir „jie“. Esame „MES“ – visi, kuriems rūpi vaikas.
Knygoje apžvelgi įvairiausias temas: egzistencines, apie kaltę, laimę ir jautrumą bei labai praktiškas: apie higieną, namų darbus ir naminius gyvūnus. Ar galėtum išskirti problemą, kuri šiuolaikiniams tėvams aktualiausia?
Niekaip! Juk visada tai, kas skauda žmogui, ir yra jam didžiausias skaudulys, aktualiausia problema. Man, pavyzdžiui, visada be galo rūpėjo, kaip turėti aukštus lūkesčius, tačiau vaiko neperspausti. Kitiems, kurių vaikas, pavyzdžiui, nepaprastai priešinasi būreliui, yra sunku matyti vaiko talentą ir leisti (o gal neleisti?) mesti būrelį.
Būtent ta tėvų apklausa padėjo man išsigryninti temas, kurios yra aktualiausios, tačiau dar daug liko ir “už borto” – nesinorėjo, kad knyga būtų 1000 puslapių, tai reikėjo prioritetizuoti!
Ir naujausiame leidinyje, ir savo tinklalaidėje „Mamos be dramos“ daug kalbi apie tai, kaip svarbu vaiko auklėjime atrasti harmoniją, nepamiršti savęs, nepataikauti mažiesiems. Kaip tau pavyksta tą harmoniją kurti?
Esu gan griežta mama. Mano vaikai nuolat sako, kad kitų vaikų mamos leidžia daugiau, reikalauja mažiau ir t.t. Bet aš nepaprastai tikiu savarankiškumo ugdymu. Labai tikiu tuo, kad mes vaikams turime suteikti tvirtą pagrindą ir sparnus, o jau po to tik stebėti jų skrydį. Jei nukris – priglausti ir paguosti. Amžinai mylėti. Bet paleisti. Kaskart, kai ilgesniam laikui vaikai išvažiuoja, braukiu ašarą, tačiau nieku gyvu nelaikysiu jų namie! Jiems esu tik uostas, kuriame prisipildo gyvybės kuro, o po to jau turi plaukti patys.
Ir dar. Tėvystė yra džiazas. Ne simfonija, o džiazas. Turi žinoti, ko sieki, tačiau suprasti, kad dažnai turėsi būti lankstus, adaptabilus, dažnai viskas vyks ne taip, kaip nori ar suplanavai. Jei negebėsi džiazuoti, bus daug įtampos – kuo anksčiau išmoksi džiazuoti, tuo griečiau ateis ir harmonijos pajautimas. Na, bent jau toks, su kuriuo galėsi gyventi.
Džiaugiuosi ir tuo, kad „džiazuojame“ kartu su vyru. Man atrodo, kad harmonija šeimoje visų pirma priklauso nuo poros harmonijos. Tai nereiškia, kad mūsų gyvenime vien vienaragiai ir vaivorykštės, bet džiazas ir yra toks – niekada nežinai, tačiau jauti ir tiki, kad rasim būdą įveikti ir sunkius iššūkius, ir netikėtus posūkius. Būtent tas buvimas kartu tėvystėje padeda atrasti kasdienybės harmoniją.
Šiuolaikiniams tėvams pasisekė, kad gali išminties ir patarimų semtis iš tavo knygų, straipsnių, laidų. O iš ko tu mokeisi tėvystės? Kas suformavo mamą-Austėją?
Visų pirma, be jokios abejonės, mano tėvai. Visada sakiau, kad mano mama kaip mama buvo pralenkusi laiką – tiek investuojančių į savo vaikus, jų išsilavinimą tada buvo vienetai. Vis pagalvoju, kur ir kokia aš būčiau, jei ne mano tėvų (į)tikėjimas, kad išsilavinimas, mokslas, knygų skaitymas yra didžiausia vertybė.
Vėliau be galo didelę įtaką man darė mano švediška ir amerikiečių šeimos. Tai, kas man yra savaime suprantama, daug kam tiesiog nėra. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog tai mane (su)formavo tokią, kokia esu.
Tarptautinės mokyklos kolegos-mokytojai irgi, manau, buvo be galo svarbūs. Mat jie mane mentoriavo, o aš anksti susilaukiau vaikų, tad mentoriavo ir motinystėje. Ypač prisimenu dvi amerikiečių ir vieną australų šeimas, kurios atsakė į labai daug klausimų.
Dar mane kaip būsimą mamą formavo mano mokiniai. Matydavau, kaip tėvai bendrauja su jais. Pati be galo daug su jais laiko leisdavau – daug daugiau, nei reikėjo pagal „pareigybinius“ J Skaičiau begales knygų, tiesiog, atrodo, norėjau visas perskaityti. Be galo troškau artimo, unikalaus, nepaprasto ryšio su savo mokiniais. Nuostabiausia yra tai, kad ir šiandien prisimenu bei esu išlaikiusi kontaktą su daug savo mokinių – tai rodo, kad investicija buvo verta, o ir be galo prasminga! Nieko nėra prasmingiau, nei gilus žmonių tarpusavio ryšys.
Galiausiai – ir svarbiausiai – mane formavo jau mano pačios vaikai. Iki jų susilaukiant daug kas atrodo „darysiu taip“, „darysiu anaip“, „mano vaikas bus toks“, „mano vaikas bus anoks“, o vaikas gimsta, ir jis…yra toks, koks turi būti! Ir tu supranti, kad viskas, ką tu matei, žinojai, buvai patyrusi, yra patirties dalis, tačiau tas konkretus vaikas kiekvienoje konkrečioje situacijoje augins tave taip, kaip tu niekada nemanei, kad gebėsi ar kad turėsi.
Motinystė ir gąsdina, ir baugina, ir svaigina, ir užburia. Dėl to tai ir yra viena ir sunkiausių, ir nerealiausių gyvenimo patirčių. Ir dėl to begalinio emocinio krūvio visos tos patiriamos emocijos yra dar kažkokios sustiprintos: kaskart patiriama kaltė yra didžiulė, o kaskart patiriamas džiaugsmas yra euforinis.
Mano vaikai ir toliau mane formuoja. Pavyzdžiui, šiemet aš tapau mama, kuri žino, ką reiškia išleisti vaiką į universitetą. Ir tai irgi yra nepaprasta patirtis, apie kurią tik dabar galiu kalbėti kaip ją patyrusi.
Kokios knygos tave pačią įkvepia tobulėti?
Man atrodo, kad visos knygos įkvepia tobulėti! Pavyzdžiui, dabar skaitau ir tuoj baigsiu Albert Hourani „A History of the Arab Peoples“. Skaitau jau ilgai, nes daug googlinu, o Google Maps naudojuosi nuolat! Kai pagalvoju, nieko iki knygos nežinojau nei apie Umm Kulthum dainas, nei apie Sayyidos Zaynab istoriją. Skaitydama knygą vis galvoju, kad žinau, jog nieko nežinau, kad turiu domėtis dar daugiau, skaityti dar daugiau.
Turiu begalinį alkį žinojimui, tobulėjimui. Mane kartais apima siaubas, kad esu tik prakrapščius šį bei tą, kad dar yra begalybė visko, ir aš nieko nespėsiu!
Visada, kai jau atrodo, kad kažką padariau neblogai, perskaitau apie žmones, kurie padarė dar daugiau, ir tai mane įkvepia eiti į priekį, nepasiduoti. Knygos man padėjo suprasti, kaip svarbu turėti Misiją gyvenime ir tikėti tuo, ką darai.
Elžbieta Kmitaitė
Palikite komentarą