Operacija „Šedevras“ – meno pasaulį sukrėtusi vagystė. Knygos ištrauka

Bendraautoriai Robertas Wittmanas ir Johnas Shiffmanas kaip įmanydami stengėsi kuo tiksliau rekonstruoti visus meno nusikaltimus. Peržvelgė oficialias ataskaitas, meno nusikaltimų knygas, meno istorijos veikalus ir visa tai patalpino knygoje „Operacija „Šedevras“. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Garsiausio pasaulyje meno nusikaltimų seklio Roberto Wittmano karjera, švelniai tariant, labai neįprasta. Jis dvidešimt metų dirbo FTB specialiuoju agentu, padėjo sukurti Meno nusikaltimų tyrimo grupę, buvo vyresnysis tyrėjas. Atstovavo Jungtinėms Valstijoms visame pasaulyje: vykdė tyrimus, konsultavo užsienio šalių policiją ir muziejus įvairiais meno nusikaltimų tyrimo, paveikslų paieškų ir saugumo klausimais.

Jo kolega, Johnas Shiffmanas, yra „The Philadelphia Inquirer“ reporteris. Buvęs teisininkas ir Baltųjų rūmų bendradarbių programos direktoriaus pavaduotojas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą kaip žurnalistas, o 2009 metais buvo Pulitzerio premijos finalininkas. Robertas K. Wittmanas, dažniausiai neginkluotas, dalyvavo daugybėje slaptųjų operacijų, gaudė meno kūrinių vagis, sukčius ir juodosios rinkos prekeivius visame pasaulyje. FTB apskaičiavo, kad per šias rizikingas operacijas buvo susigrąžinta meno šedevrų ir retų istorinių artefaktų už šimtus milijonų dolerių.

R. Wittmanas teigia, jog statistika jam nerūpi. Kas vertingiau – Rembrandto autoportretas ar karius į mūšį vedusi Amerikos vėliava? Jie abu – neįkainojami.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Bostonas, 1990-ieji.

Stambiausia vagystė Jungtinių Valstijų istorijoje prasidėjo vieną 1990 metų kovo naktį, sekmadienį. Šv. Patriko diena tais metais išpuolė šeštadienį ir ūžautojai visame Bostone vis dar svirduliavo iš barų į dulksną ir kylantį rūką. Gardner muziejuje naktinę pamainą dirbo du jauni apsaugos darbuotojai. Vienas jų suko ratą per trečiojo aukšto galerijas. Kitas sėdėjo pirmame aukšte, prie stebėjimo pulto. 1.24 val. nakties du Bostono policijos uniformomis vilkintys vyrai priėjo prie tarnybinio įėjimo į muziejų Palace gatvėje, siauroje vienpusio eismo gatvelėje, apie keturiasdešimt metrų nuo pagrindinio įėjimo, esančio Fenway gatvėje. Vienas iš vyrų paspaudė vidaus telefono mygtuką. Prie pulto sėdintis sargas, koledžo studentas su kiek kvailoka juodų garbanotų, ant pečių krintančių plaukų šukuosena, atsiliepė: „Klausau.“ – Policija. Gavome pranešimą apie bruzdesį vidiniame kieme. Sargui buvo duotos griežtos instrukcijos: niekada niekam neatidaryti durų, ir jokių išimčių. Jis apžiūrėjo vyrus stebėjimo kameros ekrane. Ant kepurių aštriais snapeliais jie turėjo ženklelius, prie klubų buvo prisitvirtinę dideles radijo stoteles. Jis įleido juos vidun.

Vyrai, vilkintys policininko uniformomis, atidarė sunkias medines lauko duris, praėjo pro antrąsias neužrakintas ir pasukę į kairę pamatė poste sėdintį sargą. Abu vyrai buvo baltieji, maždaug trisdešimties metų, vienas aukštas, gal kokių dviejų metrų ūgio, kitas keliais centimetrais žemesnis ir stambesnis. Žemesnysis nešiojo akinius kvadratiniais aukso spalvos rėmeliais, kurie buvo tvirtai prigludę prie jo stambaus veido. Aukštasis vyrukas buvo plačiapetis, bet siaurų klubų. Abu prisiklijavę netikrus ūsus. Kalbėjo aukštasis. – Ar dar kas nors dirba? – paklausė jis. – Taip, – atsakė prie pulto sėdintis sargas. – Jis viršuje. – Pakviesk jį čia. Sargas padarė ko prašomas.

Kai aukštasis policininkas paliepė jam išlįsti iš už pulto, toliau nuo apsaugos iškvietimo mygtuko, jis taip pat paklausė. Nespėjus pasirodyti antrajam sargui, aukštasis policininkas tarė pirmajam: – Atrodai kažkur matytas. Man regis, turime tavo sulaikymo orderį. Parodyk asmens tapatybės kortelę. Sargas pareigingai išsitraukė vairuotojo pažymėjimą ir Berklio muzikos koledžo studento pažymėjimą.

Užmetęs akį į dokumentus policininkas be žodžių apsuko jaunąjį sargą, prispaudė prie sienos ir užsegė antrankius. Pagaliau sutrikęs sargas susivokė, kad farai jo net neapieškojo, jam toptelėjo: „Šie vaikinai visai ne farai.“ Tačiau buvo per vėlu. Kai atėjo antrasis sargas, taip pat čia ne visu etatu dirbantis būsimasis muzikantas, policininkas ir jam, nespėjusiam nė žodžio pratarti, užsegė antrankius. – Jūs nesate suimti, – pranešė vagis. – Tai apiplėšimas. Nekelkite mums rūpesčių ir nenukentėsite. – Nesijaudinkite, – burbtelėjo antrasis sargas. – Jie man tiek nemoka.

Vagys savo įkaitus nusivedė laiptais žemyn, į rūsį, drėgną patalpą, pilną senų, žemai kabančių vamzdžių ir vamzdelių. Vieną sargą nusivedė į patalpos galą ir antrankiais prirakino prie metalinės praustuvės. Jaunuolio akis ir ausis apvyniojo tvirta lipnia juosta, tokia pat juosta apsuko veidą nuo pasmakrės iki kaktos viršaus. Kitą sargą nuvedė į kitą rūsio galą, tamsesnį ir sunkiau surandamą kampą. Lygiai taip pat lipnia juosta apvyniojo jam galvą, o patį prirakino prie vamzdžio.

Dauguma muziejų apiplėšiama per kelias minutes, tai būna paprasti „daužk ir bėk“ tipo darbeliai. Tačiau Gardner muziejaus vagys laiko turėjo. Įsitikinę, kad sargai nepaspaus pagalbos mygtuko, ir veikiausiai nešini policijos dažnį gaudančiais radijo skeneriais, vagys muziejuje praleido neįtikėtinai daug laiko – aštuoniasdešimt vieną minutę. Iki pat 1.48 val., praėjus dvidešimt keturioms minutėms nuo tada, kai įžengė į muziejų, jie nė nebandė nukabinti paveikslų. Paskui net keturiasdešimt penkias minutes praleido galerijose, plėšdami šedevrus nuo sienų, ir dar dvylikos minučių prireikė paveikslams išnešti per tarnybinį išėjimą. Žinome tikslų laiką, nes visame Gardner muziejuje įrengti judesio jutikliai sekė vagių veiksmus.

Nors sprukdami vagys iš apsaugos vado kabineto pasiėmė įrašą, kietajame kompiuterio diske liko jo kopija. 1.48 val. nakties vagys patraukė paradiniais laiptais.

Antro aukšto laiptų aikštelėje jie pasuko į dešinę, nuėjo koridoriumi, iš kurio atsivėrė vaizdas į vidinį kiemą, ir pro pagrindines duris su Neptūno belstuku nėrė tiesiai į olandų meistrų salę.

Paveikslai buvo pakabinti ant paprastų kabliukų, tad vagys greitai nukabino keturis Rembrandto paveikslus, be skrupulų sustatė ant plytelėmis išklotų grindų, išžarstydami sutrupėjusį vieno iš jų stiklą.

Nuo molberto jie pasičiupo Flincko darbą, veikiausiai palaikę Rembrandto kūriniu, ir, patraukę į šoną stiklinę vitriną, kibo į Vermeerį. Labai atsargiai, turbūt aštriu peiliuku, ėmė pjaustyti paveikslus iš rėmų.

Antrasis vagis grįžo pro laiptus iki ankstyvųjų italų menininkų salės, pasuko dešinėn, perėjo Raphaelio salę, pro neįkainojamąjį Bottichellį, porą Raphaelio darbų ir į Mažąją salę įžengė 1.51 val. Šis vagis lengvai įsigavo į stiklinę spintą su įrėmintais eskizais, kolekcija, kurią saugojo tik šimtmečio senumo spyna. Nuo vienos iš centrinių plokščių vyras nukabino penkis Degas eskizus, darbus, atliktus pieštuku, akvarele ir anglimi.

Eskizai buvo gana menkas grobis, palyginti su kur kas vertingesniais, nuo Degas eskizų ranka pasiekiamais Matisse’o, Whistlerio ir Michelangelo kūriniais. Galbūt vagis buvo Degas gerbėjas, galbūt vykdė kieno nors užsakymą, o gal tamsoje ir per skubėjimą supainiojo. 2.28 val. abu vagys vėl buvo olandų meistrų salėje.

Palikę ant medžio tapytą Rembrandto autoportretą – matyt, dėl to, kad buvo per sunkus arba nepavyko jo išimti iš rėmo, laiptais žemyn nusinešė penkis olandų paveikslus ir penkis Degas eskizus. Išėmę vaizdajuostę ir išplėšę judesio jutiklių įrašą, patraukė prie durų. Tarnybines duris jie buvo atidarę du kartus: 2.41 ir 2.45 val.

Tą rūke paskendusią naktį vagys iš Gardner muziejaus pavogė dar tris meno kūrinius, palikdami užuominų, kurios ilgai glumino tyrėjus. Jie paėmė du palyginti beverčius kūrinius: kinišką vazą iš olandų meistrų salės ir paauksuotą korsikietišką erelį, stovėjusį virš Napoleono vėliavos Mažojoje salėje. Kam imti tokius menkniekius? Kaip suvenyrus? Ar norint sumėtyti pėdsakus ir apgauti tyrėjus? Tačiau trečioji užuomina labiausiai trikdė. Vagys pasiėmė iš Mėlynosios salės metro aukščio Manet paveikslą Chez Tortoni. Tai buvo vienintelis darbas, pavogtas iš pirmo aukšto, o keisčiausia, kad judesio jutikliai tuo metu šioje salėje neužfiksavo jokio judėjimo. Gedimo nustatyta nebuvo, vadinasi, Manet paveikslas buvo pavogtas dar prieš vagims užpuolant sargus, šis faktas sukėlė spėlionių, jog Gardner muziejus veikiausiai buvo apiplėštas ne be savų darbuotojų pagalbos. Be to, tie, kurie išsinešė Manet paveikslą, jo rėmą paliko ant kėdės prie saugumo vadovo stalo, ir daug kas šį gestą interpretavo kaip didžiausią įžeidimą. Manet paveikslo paslaptis, kaip ir dauguma kitų užuominų iš Gardner muziejaus apiplėšimo, buvo intriguojanti, bet galiausiai vertinga tik nesuskaičiuojamam būriui kabinetinių detektyvų Bostono baruose ir salonuose bei meno bendruomenei.

Vagystė sukrėtė visą Bostoną ir meno pasaulį, nors ir keista kodėl. Kadangi meno kūrinių, nuo impresionistų iki senųjų meistrų darbų, vertė aukcionuose nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki devintojo dešimtmečio pabaigos nuolat kilo, daugėjo ir meno nusikaltimų, ypač Naujojoje Anglijoje. Vagys pradėjo iš lėto, iš pradžių taikėsi į daugybę regioninių koledžų. Mokyklos tapo pirmaisiais taikiniais, nes vagys netruko suprasti, kad jose laikomi vertingi meno kūriniai ir artefaktai, prieš daugelį dešimtmečių dovanoti jau seniai mirusių alumnų – Hadsono slėnio mokyklos paveikslai, senovinės monetos, Nepriklausomybės karo šautuvai – saugomi prastai. Jeigu paveikslas dingdavo nuo Anglų kalbos fakulteto priimamojo sienos, susigėdę koledžo vadovai nuspręsdavo, jog tai vietinių chuliganų niekšybė, o ne vis augančių Bostono vagių gaujų, supratusių, kad vogti meno kūrinius iš koledžų ir dvarų kur kas paprasčiau, nei plėšti bankus, darbas.

Paskatinti sėkmės šie vagys ėmė plėsti savo horizontus ir taikytis į muziejus. Labiausiai pasižymėjęs Bostono meno kūrinių vagis buvo Mylesas Connoras, tapęs pirmu įtariamuoju Gardner muziejaus apiplėšimo byloje. Nuo 1966 metų Connoras apiplėšė Forbes namą muziejų, Woolwortho dvaro rūmus, Meado meno muziejų, Amhesto koledžą, Masačusetso valstijos rūmų rotondą ir Vaizduojamosios dailės muziejų Bostone. Devintojo dešimtmečio pabaigoje muziejai jau pradėjo suvokti grėsmę, bet labai lėtai ėmėsi su ja dorotis. 1989 metais Gardner muziejui vadovauti paskirta nauja direktorė įsakė peržiūrėti muziejaus apsaugos priemones. Deja, iki 1990 metais įvykdyto nusikaltimo to nebuvo padaryta.

Šimtai FTB agentų ir policijos pareigūnų tyrė Gardner muziejaus vagystę, tačiau bėgant metams apiplėšimą gaubianti paslaptis tik augo. Tyrėjams teko orientuotis tarp gausybės spekuliacijų, kurias kurstė aibė apsimetėlių, privačių detektyvų, tyrimą atliekančių žurnalistų ir šiaip visokio plauko smulkių nusikaltėlių – visi norėjo gauti 5 milijonų atlygį. Net menkiausia užuomina neliko nepatikrinta. Detektyvai ir agentai išnaršė žvejybinį laivą uoste, miesto sandėlius, ūkinį pastatą Meine. Kai porelė turistų svečiuodamasi japonų menininko namuose pastebėjo paveikslą, kurį palaikė „Audra Galilėjos jūroje“, FTB agentas ir Gardner muziejaus kuratorius nuskrido į Tokiją. Jie rado ne Rembrandto originalą, o puikią kopiją. Kartkartėmis į žiniasklaidą kreipdavosi koks apgavikas ir žurnalistai prarydavo jauką. Vienam pavyko patekti į laidą 60 Minutes, kitam – į Primetime Live. Apsimetėlis menininkas, pasirodęs ABC programoje, tvirtino dirbęs su Connoru, jis kelis kartus paerzino Bostono prokuratūrą, žadėdamas per valandą atiduoti vieną iš pavogtų paveikslų, jeigu tik gaus 10 tūkstančių dolerių ir jam bus garantuotas neliečiamumas.

Vieno laikraščio reporteris ne tik atliko tyrimą. 1997 metais jis pats jame dalyvavo. Straipsnis rėkiančia antrašte „Mes tai matėme!“, išspausdintas Boston Herald, pranešė, kad vienas garsiausių jo žurnalistų Tomas Mashbergas užrištomis akimis naktį buvo nuvestas į kažkokį sandėlį Bostone, ten jam buvo parodyta suvyniota ir labai sugadinta drobė, panaši į „Audrą Galilėjos jūroje“. Vėliau Mashbergo šaltinis atsiuntė jam Rembrandto paveikslo nuotraukų ir nusilupusių dažų, kurie neva turėjo būti XVII amžiaus. Nors pirminė analizė parodė, kad dažai autentiški, vėliau valstybės lygiu atlikti tyrimai tai paneigė. Vis pasigirsdavo žinių apie vagystės iš Gardner muziejaus sąsajas su mafija, dažniausiai tai sulaukdavo kvapą gniaužiančios apžvalgos Bostono laikraščiuose.

Keturis kartus per dešimtmetį laikraščiai pranešė, kad nusikaltėlis, įtariamas ryšiais su Gardner byla, mirė įtartinomis aplinkybėmis. Kai du gana žinomi mafijos atstovai buvo suimti besirengiantys pavogti šarvuotą automobilį, jie pareiškė, jog FTB agentai pasinaudojo jais ir įtraukė į savo planą, tikėdamiesi atgauti paveikslus. Visai šiai teorijai dėl mafijos kaltės įsisiūbavus, įtariamas Bostono mafijos bosas Hhitey’us Bulgeris – vyras, kurį žiniasklaida identifikavo kaip pagrindinį įtariamąjį Gardner byloje, – išskrido iš Jungtinių Valstijų savo arešto už su byla nesusijusias žmogžudystes išvakarėse. Beveik kiekvienas naujas posūkis ar detalė Gardner muziejaus byloje atsidurdavo laikraščiuose ir vienuoliktos valandos žiniose: nuo negyvų, apkaltintų ir pabėgusių mafiozų iki paveikslų kopijų Japonijoje. Herald reporteris savo istoriją papasakojo visuomenei per Vanity Fair ir pasirašė sutikimą jos pagrindu kurti filmą. Gerbiamas privatus meno nusikaltimų detektyvas Haroldas Smithas pasirodė didelio populiarumo sulaukusiame dokumentiniame filme apie vagystę.

Netgi paprastai santūriai žiniomis besidalijantis FTB prisijungė prie triukšmo, dar labiau jį pakurstydamas. Dešimtojo dešimtmečio viduryje, artėjant nusikaltimo metinėms, tyrimui vadovaujantis FTB agentas Bostone davė interviu – tai buvo išties neįprastas tiesiogiai aktualią bylą tiriančio agento poelgis. New York Times jis prisipažino: „Neįsivaizduoju tokio košmariško detektyvinio romano, turint galvoje didžiulį įtariamųjų ratą. Jis milžiniškas.“ Milžiniškas, galbūt. Be abejo, ir keliantis įtampą. O tada, 2006-aisiais, praėjus šešiolikai metų nuo nusikaltimo, po visų klaidingų nuorodų ir apgavysčių FTB gavo patikimą užuominą. Ir ji atsidūrė ant mano darbo stalo.