Tikra gedėjimo istorija: atsisveikinimas be jokių pagražinimų

Mane pakerėjo viršelis. Kažkaip šitie išskydę pasteliniai reikalai mane visad labai žavi. O perskaičius knygą supratau, kad geresnio rūbo nei ši meniška migla leidėjai istorijai nė negalėjo parinkti. Dar mane sugundė ir paminėtas Karl Ove Knausgardo vardas. Bus jau treti metai, kai vasario mėnesio laukiu ne vien dėl knygų mugės: jau du metus renginys sutapo su Knausgardo naujos knygos pasirodymu „Baltų lankų“ stende. Jo kūryba ir Carolinos knyga man buvo panašios tik tuo, jog aprašo visiškai paprastą nūdienos realybę. Tačiau kūrinių emocijos (na, kalbu tik apie dvi pirmas Knausgardo skaitytas) – visiškai skirtingos.

Karolina Akselį sutiko 2009 metais, vieno vakarėlio metu. Sutiko, pamilo ir niekada nebesiskyrė. Netrukus kartu apsigyveno, įsigijo bendrą katę, bendrų draugų, o galiausiai jiems gimė sūnelis Ivanas. 2014 metais, Karolinai miegant Ivano kambarėlyje, Akselis tyliai numirė jų bendrame miegamajame. Iš niekur nieko. Ir Karolinos gyvenimas skilo į prieš ir po. Taip ir knyga padalinta: vienas skyrelis apie gyvenimą su Akseliu, kitas – apie gedėjimą.

Tai emociškai labai labai sunki knyga. Joje nėra nieko teigiamo. Daug skausmo, daug nevilties, pasimetimo ir nežinios. Ši istorija yra paremta tikrais autorės išgyvenimais ir man net sunku pagalvoti, kaip moteriai sunku turėtų būti rašant šią knygą. O gal kaip tik lengva? Nes manęs neapleido mintys, jog ši knyga buvo išsiliejimas. Visų susikaupusių emocijų, kraujuojančio skausmo ir neužgijusių randų. Ir tai nėra jokia gražios meilės istorija. Sąžiningai – aš nežinau, kurią dalį man buvo sunkiau skaityti: tą apie gedėjimą ar tą apie buvimą kartu. Nes Carolina jų santykių rožine spalva nenuspalvino. Jie pykosi daug, ji norėjo artumo ir šilumos, jis – atstumo ir vienatvės. Ji svajojo apie vaikelį, o jis sužinojęs, jog ji laukiasi, net neatsisveikinęs išėjo į darbą. Skaitydama mintyse jį prakeikiau kokius penkis kartus tai tikrai.

Tačiau tai buvo jos vyras, jos meilė, jos partneris. Jos pasaulis. O jam išėjus, jis pametė save ir vius kelius, kuriais ėjo. Knygoje kiti veikėjai net vardų neturi: Akselis ir Ivanas buvo Karolinos viskas. Viskas, kuris buvo padalintas perpus. Ir tą skausmą ji aprašė tobulai, jei galima taip sakyti. Skaitydamas jauti ne liūdesį, o pilką tuštumą, kuri yra dar baisesnis jausmas. Knygą skaityti nebuvo lengva. Ji provokavo tokius keistus jausmus: nemalonu, bet nori dar. Kaip kokį skaudulį kasyti. Ir palieka ji kartoką skonį. Nerekomenduoju žmonėms, išgyvenantiems sunkius etapus, nenorintiems išgyventi tyro svetimo skausmo ar per daug empatiškiems ir nesugebantiems atsiriboti. Rekomenduoju geros literatūros mėgėjams, kitokių tekstų ieškotojams, nebijantiems skausmo provokacijos ir žaizdų pradraskymų. Tamsi, bet labai gera.