Reda Tomingas – animacinių filmų režisierė, iliustruotoja ir, ko gero, žaliausios mūsų knygos „Fotosintezė“ autorė. Prieš dešimtį metų visa galva panirusi į kambarinių augalų pasaulį Reda ilgą laiką svajojo šią aistrą perkelti į dokumentinio filmo kadrus, tačiau galop pajuto, kad augalų charakteriai, istorijos ir jas supančios įdomybės galėtų sugulti į puikios, intriguojančios, stebinančios ir gera energija užkrečiančios knygos puslapius. Taip gimė „Fotosintezė“, įamžinusi ikoniškomis tapusias Lietuvos vietas, kur augalai – neatsiejama interjero dalis, ir žmones, augalų kolekcininkus, pasakojančius apie savo pomėgį ir gyvenimo filosofiją.
Vienų žmonių namuose amžinai kas nors žaliuoja, kitų – nerasi nė vienos kambarinės gėlės. O kokie jūsų namai?
Mūsų namuose augalai auga visur, kur tik yra langai. Tačiau ir apie belangį vonios kambarį ne sykį esu pasvajojusi. Jei tik įrengčiau dirbtinį apšvietimą, tamsiais žiemos mėnesiais ten galėtų apsigyventi tropiniai augalai…
Šešiametė dukra svajoja apie džiungles savo kambaryje. Visai nedaug ir trūksta iki svajonės išsipildymo.
Mūsų miegamajame įsikūrusios orchidėjos. Vyras joms surentė specialų suolą, kurio dugne įtaisytos LED lempos. Suolas apstatytas alokazijomis, anturiais ir begonijomis. Ant palangių ir arčiau langų auga šviesiamėgiai augalai, o kambarių gilumoje – vienas kitas paunksmės gerbėjas. Dar turime nediduką orchidariumą.
Galbūt meilė kambariniams augalams – paveldima? Prisiminkite savo vaikystės namus, o ypač – jų palanges…
Savo pavyzdžiu tikrai galėčiau tvirtinti, kad tai paveldima! Tėvų namuose sunkiai rastumėte laisvą vietą ant palangių. Tėtis labai mėgsta augalus, akvariumo žuveles, paukščius. Gėles labai mėgo ir jo mama.
Visa mano vaikystė prabėgo valant dulkes nuo poros stambialapių augalų: difenbachijos ir euchario. Labai gerai prisimenu, ką tėtis augino, kai man buvo šešiolika septyniolika metų. Kartą, šaltą žiemos naktį, atidariusi langą, nušaldžiau visas sanpaulijas…
Auginti ir puoselėti gėles – viena, bet parašyti knygą apie kambarinius augalus – jau visai kitas žanras. Kaip kilo ši mintis?
Įkvėpimas parašyti knygą evoliucionavo iš noro sukurti dokumentinį filmą apie aistringuosius kambarinių augalų mylėtojus. Aš pati buvau dar pačiame savo hobio saulėtekyje, bet „senbuviai“ ir jų namai mane taip sužavėjo, kad netrukus ėmė suktis mintys apie dokumentinį filmą.
Laikas bėgo, augalų mano namuose daugėjo, taip pat ir patirties. O filmui vis neatsirasdavo laiko. Vis dažniau sulaukdavau klausimų iš savo draugų, susirūpinusių, kaip elgtis su vienu ar kitu augalu, kaip prižiūrėti, kodėl jis serga ir taip toliau. Tuomet ir kilo mintis perkelti senąją savo idėją ant popieriaus ir padaryti ją praktiškesnę, pasiekiamesnę. Taip pat labai norėjau įamžinti viešąsias Lietuvos vietas, kuriose augalams skiriamas ypatingas dėmesys. Turbūt visi vilniečiai žino Vilniaus centrinio pašto augalų kampelį, o kauniečiai – kasmet žydintį „Vilties“ vaistinės kaktusą. Pasitarus su keliais žmonėmis bei leidykla „Dvi Tylos“, knyga tapo tokia, kokia yra dabar.
Knygai sukurti susibūrė išties įdomi ir talentinga kompanija – jūs, animacinių filmų režisierė, iliustruotoja, Tadas Karpavičius, vienas talentingiausių Lietuvos dizainerių, vadovavęs šios knygos kūrybinėms idėjoms, ir Rasa Baltrimaitė, jauna ir be galo talentinga fotografė, įamžinusi žaliuojančias istorijas. Kaip sekėsi „susigroti“ šiam kūrybiniam orkestrui?
Mūsų orkestras, manau, labai darnus! Tadas pasitiki Rasa, o jis pats man – autoritetas. Jautriai reagavome į vienas kito pastabas. Turiu omenyje tai, kad pakakdavo pusės žodžio, ir visiems aišku, ką keisti, ko atsisakyti. Aš pati, vedina knygos dizainerio patarimų, kūriau kiek kitokias nei visada iliustracijas. „Fotosintezės“ nuotraukas kūrė mados fotografė. Ir kaip teisingai prognozavo Tadas, Rasos nuotraukos ypač puikiai perteikia tam tikrą stilistiką. Mūsų orkestre buvo dar vienas svarbus narys – Drasida Žemaitė, leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja. Esu be galo dėkinga už jos indėlį kuriant knygos struktūrą ir sprendžiant apipavidalinimo klausimus.
Įtariu, knyga ypatinga, netikėta ir nė iš tolo neprimins tradicinio kambarinių augalų gido…
Mes visi to labai tikimės! Svarbu paminėti, kad šioje knygoje nemažai su Lietuva susijusios informacijos. Kadangi dalis tekstų paremti asmenine patirtimi, knyga nėra sausa, mokslinė. Esu didelė komedijos gerbėja, tad tikiuosi, kad ir mano tekstai nesukels žiovulio, o tik šypsenas ir juoką.
Knygos turinys labai įvairiapusis. Visi čia ras kai ką įdomaus ir naudingo. Gana smulkiai aprašyti augalų priežiūros etapai – nuo pat augalų pasirinkimo iki jų dauginimo.
Yra keli skyriai apie augalų istoriją. Pavyzdžiui, apie orchidėjų ir paparčių karštinę, apie vivariumą ir jo įtaką pasaulinei ekonomikai bei ekologijai. Taip pat stengiausi, aprašydama augalus, atrinkti kuo įdomesnių faktų. Na, ir kaip minėjau, įamžintos kelios ikoniškos augalų gausios vietos Vilniuje bei Kaune. Nemažai knygos puslapių skirta apsilankymams svečiuose pas augalų brangintojus.
Knygos puslapiuose galima užklysti ir į svečius pas tuos, kurių namai – lyg mažos miesto džiunglės. Kokie tai žmonės ir kokių netikėtų istorijų išgirdote lankydama juos?
Knygoje aprašomi žmonės labai įvairūs: mokytoja, augalų parduotuvių savininkai, meno galerijos kuratorė, menininkai, inžinieriai bei dirbantieji socialinį darbą. Ir visi turėjo ką papasakoti. Visuomet įdomiausia sužinoti, kaip įsižiebė ta beprotiška meilė gėlėms.
Dailininkė Birutė Žilytė nustebino savo požiūriu į augalus ir pasakojimu apie jų dialogus su akmenimis. Pralinksmino mokytojos ir beglobių gyvūnų gelbėtojos Ingos Masonaitės pastangos išsaugoti savo augalus nuo katinų pasturgalių. Keramikės Dalios Gineitės, orchidėjų studijos šeimininkės Skaistės Pranaitės ir kitų knygoje minimų žmonių skirtingos gyvenimo su augalais filosofijos taip pat be galo įdomios ir įkvepiančios.
Kaip manote, ar skirtingiems žmonėms – skirtingi augalai?
Turbūt tie, kurie augalus augina ilgiau, pasakytų – taip. Laikui bėgant tampa aišku, kad vienus augalus sekasi auginti geriau nei kitus. Tiems, kurie turi mažai laiko ar tiesiog yra užmaršūs, ilgainiui pabos vis nudžiūstantys adiantai ir raibuolės. O mėgstantys „pamedituoti“ laistytuvu sopančia širdimi atsisveikins su kaktusais. Žinoma, kalbu kiek persūdydama, bet remdamasi savo patirtimi.
Ko jus pačią išmokė gėlės?
Aš vis dar mokausi. Tačiau nedvejodama galiu tarti – pastabumo! O būti atidžiam juk beveik tolygu būti čia ir dabar, šią akimirką. Tad gal galiu sakyti, jog išmokė medituoti? Taip pat sugebu džiaugtis mažais dalykais ir kantriai laukti. Ir susitaikyti bei pasimokyti iš nesėkmių. Įgijau disciplinos, atsakomybės. Vardyti, išties, galima ilgai.
Papasakokite apie savo milžinišką augalų kolekciją. Galbūt kai kurie jos herojai galėtų papasakoti neįtikėtinų istorijų?
Mano kolekcija toli gražu nėra didelė, juolab – milžiniška. Kol kas ji gana eklektiška, bet jau imu nujausti, kurių augalų geriau nebekankinti. Pavyzdžiui, mažųjų, ant medžio bloko augančių orchidėjų. Užtat man neblogai sekasi sutarti su sukulentais ir katlėjomis. Kaip žinia, tai rečiau troškulio kankinami augalai.
Augalų turiu įvairiausių: paparčių, orchidėjų, sukulentų, vabzdžiaėdžių, tilandsijų, tropinių vijoklių. Retesnius augalus perku internetu arba per parodas bei gerą pasiūlą turinčiose gėlių parduotuvėse.
Kadangi visi mūsų kambariniai augalai atkeliavo iš egzotinių kraštų, kiekvienas jų turi savo neįtikėtiną kelionės istoriją. Tačiau patys įdomiausi man vis dėlto yra orchidėjų ir paparčių nuotykiai. Štai niekas ilgai negalėjo suprasti, kaip gyvena orchidėjos. Šių augalų medžiotojai, į Europą siųsdami tropikuose rastus augalus, tepaminėdavo radavietės klimatą: karšta ir drėgna. Europiečiai gautus augalus apgyvendindavo krosnimi šildomose tamsiose stiklinėse dėžėse. Deja, vietoje žiedų tebuvo galima pasipuikuoti šutinta orchidiene.
Kadangi dauguma trokštamų orchidėjų auga ant medžių, manyta, kad jos – parazitai. Todėl importuotus augalus mėginta sodinti į sakų pilnas medžių properšas.
Na, o jei namuose galėtumėte auginti vos vieną augalą, kokį pasirinktumėte?
Auginčiau tuomet tokį, kuris daro įspūdį savo stotu arba lapais. Šio augalo kaip tik neturiu. Tai lyralapis fikusas. Vis genėčiau jį, kad taptų panašus į tikrą medelį.
Ar kambarinių augalų pasaulyje plaikstosi madų vėjai? Kuria kryptimi jie pučia dabar?
Madų vėjai plaikstosi visur. Ne išimtis ir augalų pasaulis. Knygoje „Fotosintezė“ madoms skirtas visas skyrius.
Prieš keletą metų žmonėms galvas buvo susukę sukulentai. Dabar visų akys nukrypo į didelius, raštuotus bei spalvotus lapus. Jau senokai pastebėta ir vis nenuslūgstanti „retro“ augalų banga. Laikui nepavaldūs ir užmaršuolių patikrinti, mūsų tėvų ir senelių mėgstami augalai sugrįžo: sansevjera, chlorofitas, ilgalapis inkstpapartis ir, žinoma, jos didenybė nuostabioji monstera!
Kokias įspūdingiausias pasaulio vietas turėtų aplankyti kambarinių augalų mylėtojai?
Sukulentų mylėtojai būtinai turėtų nuvykti į pusdykumes, plytinčias Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Iš ten atkeliavo visi mūsų auginami dykumų kaktusai.
O jei kelionės maršrutas tęstųsi per pietines JAV valstijas ar Pietų Amerikos šalis iki pat pietinės Argentinos dalies, garantuota tilandsijų šventė.
Orchidėjų gerbėjai turbūt niekada nenurims neapsilankę Ekvadore, kur išvysti savo mėgstamus augalus galima net neįkėlus kojos į džiungles.
Vabzdžiaėdžius dievinantiems būtina nukeliauti į Pietryčių Aziją. Gal pavyks aptikti patį didžiausią ąsotenį. Jei ne, vis tiek būtinai pamatysite bent keletą jūsų namuose augančių augalų giminaičių: bananą, skindapą ar krotoną.
Tačiau jei taip toli keliauti nesiruošiate, pasidomėkite, kur įsikūręs artimiausias botanikos sodas ar oranžerija. Net ir mažiausia kolekcija sukels susižavėjimą ir atgaivins sielą.
Kalbino Algė Ramanauskienė, leidyklos „Dvi tylos“ informacija
Palikite komentarą